Jis pripažįsta, kad yra maksimalistas ir negali nurimti tol, kol nejaučia, kad darbas atliktas idealiai. Galbūt dėl to apie žinomą jaunosios kartos muzikantą sklando legendos, kurias girdėdamas net 25–tą kartą M. Levickis šypsosi.
– Martynai, kas padeda, kai kovoji su savimi? Esi daugybės konkursų laureatas, rengi daugybę koncertų ir surenki pilnas sales.
– Būdamas maksimalistas ir perfekcionistas galiu siekti savo tikslų, nes labai ilgai nepasiduodu nuovargiui. Prigulu tik tada, kai nuovargis iš tikrųjų užgriūna visa jėga ir mane prilenkia.
Visai neseniai turėjau koncertinį turą Kinijoje – iš viso 16 koncertų per mėnesį. Labai išsekau. Praėjo visas mėnuo, kol atsigavau. Grįžęs iš Azijos norėdavau tiesiog dienos metu prigulti ant sofos ir porą valandų pamiegoti. Teko priimti griežtą sprendimą – atrasti poilsio režimą.
Dažnai apie poilsį pamirštu, neskiriu laiko, nes būnu įsitikinęs, kad yra svarbesnių dalykų, kuriuos reikia atlikti. Žinoma, suprantu, kad nuovargio ženklų ignoruoti nevalia – persitempimas gali sugriauti sveikatą.
Kai pernelyg skubu, man ima atrodyti, kad niekam neturiu laiko.
– Sulėtinęs tempą gali geriau įsižiūrėti į save. Rasti laiko nueiti į parduotuvę. O nuėjęs matai: iš maisto produktų sukurtas tavo atvaizdas. Koks jausmas apėmė, kai neseniai išvydai Jolitos Vaitkutės kūrinį?
– Džiaugiuosi, kad pavyko apsilankyti ekspozicijoje ir susitikti su Jolita. Ji uždavė tą patį klausimą.
Atsakiau tiesmukai (šypsosi): „Klysti, jeigu tikiesi, kad mane užplūsta begalinis pasididžiavimas ir aš labai mėgaujuosi matydamas savo veidą ant stalo“. Šį atsakymą pakartočiau ir šiandien.
Mano ego neišsipūtė ir aš nepasijutau tarsi Napoleonas. Tiesiog džiaugiausi išradingu Jolitos kūriniu, jos gebėjimu kurti neįprasta forma. Buvo smagu, ir va, paragavau truputėlį savo smakro (šypsosi).
Džiugu, kad per savo asmenybę galiu sudominti žmones muzika. Pradėjau nuo televizijos šou, kur aiškinau, koks instrumentas yra akordeonas, kad jo muzikos galima klausytis kitaip negu esame įpratę.
Dabar aš galiu dar plačiau skleisti savo idėjas ir savaip papildyti, perteikti emocijas, užrašytas kompozitorių kūriniuose.
– Ar apima jaudulys prieš koncerto pradžią, kai tau ant pečių – akordeonas, dumplėse jau nenustygsta J. Brahmsas, o savo eilės laukia J. S. Bachas ir P. Čaikovskis?
– Jaudulys ir aš – neatskiriami draugai. Tačiau jaudulys gyvena ne tik scenoje. Aplink vyksta daugybė dalykų, su manimi dirba daug žmonių, rengiame įvairius projektus, deriname turinį, kontekstą, rūpinamės finansais – reikalų apsčiai.
Vis dėlto aktyvus koncertinis gyvenimas ir gausybė kasdienių reikalų išugdė atsparumą baimei. Tiesiog mano mintyse jai nebelieka vietos.
Baimės aš nejaučiu, bet ji sau tyliai tūno pasąmonėje. Tuo įsitikinau, kai neseniai apsilankiau pas odontologą. Gera klinika, puikūs gydytojai, nuolat klausinėjantys, ar gerai jaučiuosi, ar nebaisu.
Nejutau jokios baimės, patogiai sėdėjau atlošęs galvą. Gydytojas man išrovė dantį ir aš netikėtai apalpau, kelias minutes buvau be sąmonės – medikai išsigando.
Po šio įvykio supratau, kad esu išmokęs apgaubti savo jaudulį ir baimę. Šias emocijas paslepiu kažkur giliai ir jos nepasiekia mano sąmonės. Tad, kai žengiu į sceną, jaučiuosi smagiai, esu pilnas energijos.
– O kokį jausminį pagrindą atrandi mąstydamas apie savo bendraamžių kartą – šiandienos 25–mečius, jų santykį su Lietuva ir pasauliu?
– Apskritai, žodis „karta“ man siejasi su bendruomene. Norėčiau, kad mūsų šalyje bendruomeniškumo būtų kur kas daugiau, nes jo šiandien man trūksta.
Tapome pernelyg atskirais, konkuruojančiais individais, kurie net kurdami neieško sąlyčio taškų. Pamirštame, kiek daug galime nuveikti sujungę jėgas ir protus. Be abejo, tai nėra vien Lietuvoje XXI amžiuje pasireiškianti problema. Aš tikiu, kad mūsų karta atras prasmę dirbti kartu, siekti bendro tikslo – pilna darbų, kuriuos galime nuveikti kiekvienas dėl savo šalies, dėl Lietuvos įvaizdžio pasaulyje, dėl savo kultūros.
Mat dabar mane apima liūdesys, kai Vokietijoje aš turiu pasakoti, kur yra Lietuva. Juk... esame visai čia pat, vos pervažiavus Lenkiją, o vokiečiai nežino? Taip, nežino. Iki šiol nežino.
Todėl turime kryptingai ir aktyviai skleisti žinią apie save. Džiaugiuosi, kad galiu būti vienas iš žinią apie savo šalį nešančių ambasadorių ir manau, kad tokie gali būti dauguma iš mūsų – nebijoti skleisti savo kultūros, ja didžiuotis ir eksportuoti.
– Pirmą kartą į rankas paėmęs instrumentą tikriausiai ne apie kultūros eksportą mąstei?
– Muzikuoti pradėjau vaikystėje, kai dienas leidau sodyboje, apsuptoje spygliuočių miškų. Vaikščiodavau girioje aplink sodybą ir grodavau akordeonu.
Todėl vaikystėje stodamas į muzikos mokyklas apie save girdėjau legendą: „Martynas yra vaikis, kurį surado grojantį miške ir atvežė į miestą“. Šiek tiek tiesos yra – kurį laiką namuose muzikos mokiausi savarankiškai, 4 ar 5 metus neturėjau jokio muzikos mokytojo ir grojau vien iš klausos savo malonumui, nors artimieji ragino groti gamas, pratimus, etiudus.
Į muzikos mokyklą atvykau mokėdamas groti dviem pirštais, nes man daugiau nereikėjo. Sunkiai mokiausi groti iš natų, nes viską galėjau sugroti iš klausos – buvau įsitikinęs, kad perpratau instrumentą.
Tada pajutau, kaip staiga viskas apsivertė. Pradėjau dalyvauti konkursuose, festivaliuose, norėjau tobulėti, tobulėti, tobulėti.
– Kaip tavo tobulėjimo kelią paveikė pasirinkimo laisvė – sprendimas studijuoti užsienyje?
– Studijos užsienyje pakeitė viską. Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Sprendimą priėmiau impulsyviai ir ekspromtu, todėl iš šono jis galėjo atrodyti nepasvertas ir neapgalvotas, tačiau vienas žmogus mane padrąsino ir aš patikėjau, kad galiu studijuoti užsienyje. Norėjau pabandyti.
Šis bandymas išsikerojo į ištisą šešerių metų odisėją Londone, pilną naujovių, įspūdžių, vertingiausių pamokų ir tobulėjimo. Įsivaizduokite, buvau 18 metų vaikinas iš Šiaulių, kuris Lietuvoje jautėsi pripažintas. Londone staiga tapau niekam nereikalingas, nepastebimas. Nors nuvažiavau pasirengęs ir įstojau į akademiją, tačiau teko atrasti daug naujų kelių, kampų ir ryšių su muzika. Buvo tikrai sudėtinga.
Džiaugiuosi, kad, visų pirma, visus užgriuvusius išbandymus ir užduotis atlaikiau psichologiškai.
Būdamas maksimalistas visada truputį graužiau save, kad savo kurse velkuosi per vidurį. O pabaigiau ir pats nustebau, jog buvau įvertintas pirmuoju laipsniu. Net anglakalbiai studentai: australai, britai ar atvykėliai iš Naujosios Zelandijos akademijoje negavo tokių aukštų įvertinimų. Tikrai turiu kuo didžiuotis ir labai džiaugiuosi savo pasirinkimu.
Baigdamas akademiją supratau, kad ji panaši į verslo mokyklą. Absolventai išsineša žinias ir įgūdžius – instrumentus, kuriuos gali panaudoti tolesnėje savo veikloje. Jie išeina į gatvę – gali prisijungti prie kokios nors įmonės arba kurti savo verslo idėją.
Jaučiausi labai panašiai. Jeigu mano instrumentas būtų orkestrinis, būčiau galėjęs kreiptis dėl darbo orkestre arba galėčiau tapti garsiu solistu, jeigu gročiau smuiku ar fortepijonu.
O aš baigiau akordeono studijas – nebuvo kur eiti. Todėl turėjau sėsti ir sukurti savo paties programą. Gyvendamas mintimis apie tolesnį savo kūrybinį kelią, staiga, tarsi magiškai, gavau pasiūlymą susitikti su prodiuseriais – jie man pasiūlė išleisti albumą, kuris tapo perkamiausiu klasikinės muzikos srityje Jungtinėje Karalystėje.
Tad šešeri metai užsienyje man tapo ištisa atradimų era. Mano suvokimas pasikeitė kardinaliai: iš pradžių atrodė, kad esu niekas, o pabaigoje supratau, kiek daug galimybių turi žmogus. Šis suvokimas iki šiol mane stumia į priekį.
Grįžus į Lietuvą mano kelias nebuvo rožėmis klotas, tačiau noriu būti savo šalies piliečiu, kurti tai, kas man yra svarbu ir prasminga, nes tikiu, jog tai gali tapti bendro, didesnio, dalyko dalimi.
– Dėkoju už pokalbį, Martynai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.