Pasak jaunosios kartos filosofo, Lietuva privalo aktyviai ieškoti klestėjimo kelių ir būdų išlikti nesaugioje aplinkoje. 24 metų V. Bartninkas gali išvardinti daugybę Antikos laikų istorijų, kai prastas visuomenės pasirinkimas lėmė karus, skurdą ir nuopuolį. Tačiau kiekviena klaida yra pasirinkimų laisvės kaina.
Kokių klaidų galėtų išvengti jaunas žmogus, visuomenė ir valstybė, kur galėtume patobulėti ir kaip išmokti teisingai pasirinkti – pokalbis su V. Bartninku.
- Kembridžo universitete tęsi antikinės filosofijos studijas, pradėtas Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. Kiek teisingas yra pasakymas, jog viskas buvo parašyta Antikos laikais – graikai nustatė siužeto taisyklės dramai, komedijai, tragedijai, o mes dabar tik perspalviname senus trafaretus?
- Man patinka vieno istoriko pasakymas: „Istorija rimuojasi, bet nesikartoja“.
Skaitant praeities metraščius, literatūrą, filosofijos veikalus galime daug suprasti, praplėsti savo akiratį, tačiau ateitis vis tiek pasiūlys šį tą naujo.
Skaityti senus, klasikinius tekstus ir studijuoti istoriją reikia. Man tai padeda ugdyti savyje jautrumą istorijai ir savo aplinkai, pajausti tendencijas ir kryptis. Žinoma, tai neužtikrina gebėjimo numatyti ateities. Prognozės ir įžvalgos – erdvė pasireikšti kūrybiškumui, vaizduotei ir plačiam akiračiui.
Todėl nesutikčiau su mintimi, kad viskas jau buvo parašyta, kartu, manau, kad senieji raštai yra absoliučiai integrali mūsų tikrovės dalis, padedanti mums orientuotis ir nepaklysti žengiant į priekį.
- Ar filosofas šiandieninėje išmaniųjų technologijų, algoritmų ir skaitmeninių inovacijų aplinkoje nesijaučia lyg balta varna?
- Galbūt klasikinė filosofija šiandienos kontekste skamba kaip „pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis“, bet iš tiesų taip nėra.
Vakarų pasaulyje tai – standartinis išsilavinimas. Žmonės, kurie nori pažinti mūsų kultūrą ir jos pradmenis, kurie siekia karjeros, renkasi klasikines studijas. Klasikinės filosofijos studijas baigę žmonės paprastai tampa politologais ar dirba viešajame sektoriuje. Taip pat jie renkasi pedagogo, akademiko ar verslo konsultanto kelią.
Manau, kad jokia kita humanitarinių mokslų disciplina taip neskatina kūrybiškumo, vaizduotės ir mąstymo kaip klasikinė filosofija. Šie universitete išlavinti įgūdžiai, gebėjimai ir savybės yra patys svarbiausi šiandienos profesiniame gyvenime. Juk pagrindiniai iššūkiai darbe yra susiję su greita orientacija, gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, kritiniu mąstymu ir mokėjimu rasti kūrybiškus sprendimus. Klasikinės filosofijos specialistai tokiomis aplinkybėmis jaučiasi puikiai, lyg žuvis vandenyje ir tikrai nesiskundžia, kad norėtų gyventi 200 ar 2000 metų anksčiau.
- Kokius klasikinius autorius ar veikalus turėtų būti perskaitęs žmogus, kuris norėtų save vadinti išsilavinusiu?
- Su antikine literatūra susiduriame dar mokykloje ir šie standartai išlieka. Tikriausiai kiekvienas pasakytų, kad Vakarų literatūros pagrindas yra Homero epai, kurie šiandien yra išnarstyti po kaulelį. Jų skaitymas prilygsta filmo žiūrėjimui: masinės kovos scenos, žaidynės, dialogai, siužeto linijos, dinamiški veikėjų santykiai – viskas tarsi kino ekrane.
Mano nuomone, pagrindiniai Antikos laikų kūriniai kalba apie žmogaus gyvenimo prasmę, jo tikslus ir motyvus. Jie pasakoja apie gero gyvenimo troškimą ir kliūtis, kurios iškyla kiekvieno iš mūsų kelyje.
Jeigu reikėtų įvardinti tris Antikos literatūros kūrinius, pirmiausia rekomenduočiau Tukidido „Peloponeso karo istoriją“ – tikriausiai patį stipriausią istorijos veikalą, pasakojantį apie didžiules politinių bendruomenių ambicijas, kurios atsitrenkia į sieną ir galiausiai žlunga, nes tai, ką bendruomenė laiko sėkme ir pasiekimu – galingą ekonomiką ir neįveikiamą laivyną – tampa kliūtimi it pagrindine nesėkmės ir pražūties priežastimi.
Antrasis veikalas – Platono „Valstybė“, kalbanti apie tai, kas yra teisingumas, aiškinanti pilietinės bendruomenės gyvenimo dėsnius.
Kaip trečią veikalą siūlyčiau paimti bet kurią iš graikų tragedijų. Man asmeniškai stipriausią įspūdį palieka Sofoklio „Karalius Oidipas“. Šią tragediją galėčiau skaityti ir skaityti, nes kūrinys pasakoja apie gyvenimo paslaptingumą, savotišką saviapgaulę – polinkį manyti, kad viską žinome ir suprantame, kai galų gale gyvenimas atsiskleidžia kaip pernelyg sudėtingas įvykių ir aplinkybių mazgas – priverčiantis atsigręžti į kuklumą, pamatyti savo ribas, kad galėtume nugyventi iš tiesų laimingą gyvenimą.
- Kiek laimingas gyvenimas priklauso nuo mūsų pasirinkimų laisvės? Kurį Antikos mąstytoją galėtum pacituoti kalbėdamas apie laisvę ir jos svarbą saviraiškai?
- Mūsų epochai laisvės tema yra labai svarbi. Labai dažnai žvelgiame į graikus ir romėnus ieškodami įkvėpimo savo laisvės gynimui ir peno apmąstymams.
Graikai yra demokratijos išradėjai, o romėnai įkvėpė ne vieną Vakarų kartą revoliucijoms ir respublikoniškoms idėjoms.
Įdomu pastebėti, kad laisvės tema senuosiuose graikų tekstuose nebuvo plačiau nagrinėjama ir apmąstyta. Nepaisant to, kad graikai labiau nei bet kuri kita tauta kovojo su tironais ir despotais, mes jų tekstuose nerandame laisvės kaip pamatinės politinės sąvokos.
Graikai iš tiesų manė, kad laisvė yra svarbi politinės bendrijos sąlyga, tačiau vien laisvės nepakanka. Jiems svarbesnė sąlyga už laisvę buvo laisvalaikis – scholē.
Scholē sąvoka apibūdina laiką, kai žmogus išsilaisvina iš savo darbo ir aplinkybių, kurios jį varžo, ir jis gali skirti save gerai draugų kompanijai, kultūrai, pilietiniam dalyvavimui, filosofijai ir mokslui.
Graikai manė, kad mums reikia dirbti vien tam, kad išlaisvintume save kažkam daugiau.
O šiandien mes elgiamės absoliučiai priešingai. Šiuolaikinis žmogus yra įsitikinęs, kad individuali laisvė, karjera, sėkmė yra svarbiau negu laisvalaikis. Mūsų karta yra pasiryžusi aukoti laisvalaikį dėl darbo. Šia prasme graikai mūsų visiškai nesuprastų. Antikos žmonėms laisvė buvo kolektyvinė patirtis, jie patirdavo laisvę tiktai būdami bendruomenėje.
- Tačiau 25-mečių karta dažnai sulaukia priekaištų, kad galvoja ne apie darbą ir daiktus, o apie įspūdžius ir patirtis. Jie gali išeiti iš darbo ir metus keliauti aplink pasaulį, rūpindamiesi savo scholē...
- Kalbant apie mūsų kartą, augame labai įdomiu laiku. Augome tuomet, kai Lietuva patyrė didelę transformaciją – ėjo iš nieko į kažką. Šio proceso metu matėme didelį socialinį mobilumą, kaip žmonės sugeba save susikurti absoliučiai iš nieko ir pasiekti didelių laimėjimų.
Matydama tokius pavyzdžius mūsų karta užaugo tikėjimu, kad mes patys savo jėgomis galime pasiekti maksimalių rezultatų. Tokia nuostata, susitelkimas į save sukūrė savotišką kultą, paremtą tikėjimu, kad savo rankomis tu gali pasiekti absoliučiai viską. Maksimalizmas ir perfekcionizmas yra ryškūs mano kartos atributai.
Todėl man atrodo, kad mums trūksta to graikiško elemento, patirties ir suvokimo, kad sėkmė nėra tik vieno žmogaus nuopelnas. Kad pasiekimus ir pergales lemia daugybė žmonių, veikdami nematomais būdais: savo darbais, mintimis, pagalba, psichologiniu palaikymu, patarimais ir t. t.
Didžiausias mano kartos iššūkis bus psichologinis persilaužimas – įsisąmoninimas, kad iš absoliutaus individualizmo reikia pereiti prie bendruomeninės veiklos, kad visi galėtume būti sėkmingi ir laimingi.
- Ką išmoksime per ateinančius 25 metus? Kas laukia tavo kartos, Lietuvos ir pasaulio?
- Mes esame optimistai ir tikime, kad viskas bus labai gerai ir klestėjimas tik prasideda. Tikime, kad rasime būdų, kaip identifikuoti stipriausias Lietuvos sritis, kurios galėtų mus iškelti į viršų ir traukti pirmyn, garsinti pasaulyje.
Kita vertus, man atrodo, kad mano karta, laisvoje šalyje gimę ir žiaurios okupacijos nepatyrę žmonės, stokoja tam tikro realizmo ir savotiškos tragiškos pajautos, kurią turėjo mūsų protėviai.
Svarbu pasiekti ne vien klestėjimą, bet ir išmokti apsaugoti savo kuriamą gerovę, turėti papildomų išgyvenimo scenarijų. Turime suvokti, kad gyvename geopolitinėje pekloje ir Lietuvos nepavyks perkelti kur nors kitur ar iš jos pabėgti. Mes negyvename saugioje aplinkoje. Lietuvos ateitis priklausys nuo sugebėjimo suderinti valstybės klestėjimą ir jos žmonių gerovę. Būtina tikra ekonominė pažanga, kuri nedidina socialinės atskirties – turime visi išmokti dalintis augančiu gėriu ir kartu suvokti, kad tam tikrą dalį turime skirti valstybei, kad ji būtų stipri ir pasirengusi iššūkiams, kurie gali būti ne visiškai malonūs.
- O kaip išvengti konflikto visuomenės viduje, tarkim, tarp skirtingų kartų?
- Iš tiesų, skirtingi laikotarpiai pateikia labai skirtingas istorines situacijas, kuriose susiduria jauni ir vyresnės kartos žmonės.
Man vienas įdomiausių laikotarpių yra V a. pr. Kr. įvykęs kartų konfliktas Atėnuose. Tada dėl įvairių istorinių aplinkybių senoji karta pasitraukė iš politinės arenos ir Atėnų piliečiai nusprendė, kad į valdžią turi ateiti jaunimas. Gyventojai troško naujovių ir jaunos energijos.
Permainos įvyko karo su Sparta viduryje. Svarbiausius politinius postus ir kariuomenės postus užėmė demokratiniu būdu išrinkti jauni, labai ambicingi, bet nepatyrę veikėjai. Jie buvo užauginti siekti karjeros ir sėkmės – aklai tikėjo savo išskirtinumu ir pranašumu. Jie manė, kad viską žino geriausiai ir įstūmė miestą į labai ilgai trukusį kruviną konfliktą, kuris galiausiai pasibaigė demokratijos pralaimėjimu. Atėnai daugiau niekada nebetapo tokie, kokie buvo prieš tą karą – galingiausia, įspūdingiausia demokratija žmonijos istorijoje.
Ši istorija yra gera pamoka, kaip aklas pokyčių noras gali pražudyti bendruomenę. Vien pokyčiai dėl pokyčių nėra visuomenės problemų sprendimo raktas. Mūsų pasirinkimai turi būti apgalvoti, argumentuoti ir pagrįsti kelią į tikslą.
Jaunoji karta pokyčius turi atnešti kartu su savo žinių ir idėjų bagažu, taip pat parodyti tvirtą moralinį stuburą.
Vien aklas ir aršus noras pakeisti senolius, nes šie yra atsibodę, yra pavojingas.
- Dėkoju už pokalbį, Viliau.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.