Jis ilgoms lenktynėms ruošiasi ne tik prie automobilio vairo – jaunosios kartos lenktynininkas pamėgo triatloną, todėl daug laiko praleidžia baseine, bėgimo trasoje ir ant dviračio treniruoklio.
Sportininkas sako dėl smagumo apskaičiavęs, kad trys valandos ant dviračio išsunkia tiek energijos, kiek šaldytuvas sunaudoja per dvi dienas. I. Gelžinis džiaugiasi, kad savo pavyzdžiu per socialinius tinklus jis įkvepia kitus žmones rinktis tobulėjimo kelią, siekti aukštų tikslų ir išbandyti save.
- Palangoje vėl išvysime tave galingame „Porsche“ automobilyje. Ką tau ir tavo komandai reiškia „ENEOS 1006km“ lenktynės?
- Šios lenktynės yra vienos didžiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Važiuosiu kartu su savo broliu Jonu ir Egidijumi Valeiša „Skuba Dream“ komandoje. Džiaugiuosi, kad dalyvauju kartu su broliu, kuris yra daugiausia kartų šias lenktynes laimėjęs žmogus. Jono pavyzdys mane įkvepia ir skatina siekti pergalių visose srityse. Abu kartu tęsiame automobilių sporto tradiciją šeimoje, kurią pradėjo vyresnė karta – mūsų tėtis.
Kasmet į Palangą susirenka geriausi Lietuvos lenktynininkai ir puikūs pilotai iš įvairių pasaulio šalių: Didžiosios Britanijos, Belgijos, Pietų Afrikos Respublikos ir kitų. Todėl dalyvauti šiose lenktynėse yra labai įdomu ir vertinga. Trasa – tai paprastas kelio ruožas, specialiai parengtas šiam renginiui. Be to, lenktynių technika, komandos, rėmėjai ir Palangos kurortas visą savaitę gauna labai daug dėmesio, nes „ENEOS 1006km“ švente domisi labai daug žmonių.
Lenktynėms rengiamės labai atsakingai, nes pergales lemia tik sunkus darbas. Palangoje tikrai neatostogauju.
- Ar atostogos tau yra prabanga?
- Šiuo metu apie atostogas negalvoju, nes noriu pasiekti užsibrėžtus tikslus. Šis noras ir pastangos man yra daug svarbesni negu atostogos. Mane graužtų sąžinė, jeigu savaitę gulėčiau paplūdimyje, žinočiau, kad kiti tobulėja, o aš ne. Todėl tokios atostogos nebūtų prasmingos ir geros.
Po automobilių lenktynių Palangoje manęs iškart laukia kitas svarbus startas – trečiasis Lietuvos Triatlono Taurės etapas Jonavoje. Todėl daug dėmesio skiriu savo kūno stebėsenai ir įvairių duomenų analizei. Organizmas turi ne tik atlaikyti krūvį, bet ir sugebėti greitai atsigauti. Gyvenime tenka suderinti daug dalykų, daug pasirinkimų, daug iššūkių.
- Esi aktyvus žmogus, daug sportuoji, dirbi automobilių salone, savo pavyzdžiu įkvepi kitus. Ar nekyla pavojus, kad persitempsi?
- Aš visada ieškau pusiausvyros. Prisipažinsiu, kad kartais rasti balansą tarp darbų, sporto ir asmeninio gyvenimo būna sunku. Tenka atsisėsti ir tyliai apie tai pamąstyti. Analizuoju savo pasirinkimus, stengiuosi racionaliai valdyti ir paskirstyti savo laiką bei energiją.
- Ar pasitaiko akimirkų, kai nori ne tik stabtelėti ir pamąstyti, bet apskritai viską mesti?
- Tokių akimirkų buvo ne kartą. Pavyzdžiui, šį sezoną intensyviai rengiausi triatlonui – buvo likę nedaug laiko iki „Ironman“ varžybų. Treniruočių planas buvo labai įtemptas, darbe taip pat turėjau daug užduočių ir veiklos – grįždavau namo pavargęs, tad būdavo labai sudėtinga prisiversti išeiti pabėgioti, nuvykti į baseiną ar sėsti ant dviračio.
Vis dėlto net pajutęs per dieną susikaupusį nuovargį, nenustoju judėti. Juk dviratis – ne tik treniruočių prakaitas, bet ir galimybė pasimėgauti aplinka, pravėdinti galvą. Galiu tiesiog važiuoti ir nemąstyti apie greitį ir rezultatą. Taip atsipalaiduoju ir pailsiu.
Žinoma, jeigu noriu kokybiškai pailsėti, tiesiog nueinu miegoti anksčiau, pavyzdžiui devintą valandą vakaro. Ryte vėl esu kupinas jėgų ir ryžto.
- Patalpą, kurioje stovi tavo dviratis treniruoklis, juokais vadini skausmo kambarėliu. Vis tiek skamba lyg iš siaubo pasakos. Kokie savęs išbandymai ten vyksta?
- Skausmo kambarėlį renkuosi žinodamas, kad sunkus darbas visada duoda rezultatą. Minu visą žiemą, treniruotės gali trukti iki 3 valandų ir ilgiau, būna beprotiškai sunku, tačiau negaliu simuliuoti. Ką tada sakyčiau draugams, jeigu per varžybas pasirodyčiau prastai? (šypsosi).
Uždarau duris, lieku tik aš ir dviratis. Ratai smarkiai sukasi, bet staklėse įtvirtintas dviratis nejuda, vaizdai nesikeičia, viskas stovi vietoje, o aš atiduodu visą energiją. Sekundės pradeda slinkti labai lėtai, raumenys siunčia nuovargio signalus – ištverti tikrai sudėtinga.
Per treniruotę šimtus kartų aplanko mintis, kad reikia sustoti. Imu klausti savęs, kokia iš to nauda. Tačiau visas mintis ir klausimus nuveju toliau spausdamas save. Sustoju tada, kai pamatau, kad tikslas yra pasiektas. Nulipęs nuo dviračio atsipučiu ir pasvarstau: juk nebuvo labai sunku.
Man labai patinka jausti, kad galiu įveikti išbandymus, kad ugdau save. Suprantu, kad gyvenime įveikti galima net didžiausius sunkumus – reikia tiesiog iškentėti, o po to vėl švies saulė.
- Kaip tokios ištvermės treniruotės ir triatlono varžybos dera su automobilių sportu?
- Kiekvienas profesionalus sportininkas susiduria su dideliu spaudimu. Pirma, jis pats sau kelia aukštus tikslus ir reikalavimus. Antra, jis jaučia aplinkinių lūkesčius ir spaudimą. Prieš lenktynes jaučiu didelę atsakomybę, todėl turiu labai kruopščiai apskaičiuoti savo jėgas. Šis įgūdis, savo ribų žinojimas, svarbus kiekvienam sportininkui.
Automobilių sportas reikalauja labai daug ištvermės – pilotas visada turi būti labai racionalus, tinkamu laiku priimti sprendimus, žaibiškai reaguoti. Šią savybę vadiname aštrumu.
Kuo labiau esi pavargęs, tuo didesnė klaidos tikimybė. O mašinoje būna labai karšta, juk turiu dėvėti specialią aprangą, į kraują plūsta adrenalinas, pulsas smarkiai padažnėja – kartais pasiekia 190 tvinksnių per minutę.
Kuo geriau esu pasirengęs fiziškai, tuo lengviau atlaikau krūvį. Be to, per ištvermės treniruotes ir varžybas mano protas išmoksta kovoti su tuo, kas atrodo nebeįveikiama, išmokstu atrasti ir peržengti savo ribas.
- Ką sau mintyse kartoji, kai būna sunku?
- Labiausiai susikaupti ir ištverti padeda mintys apie atlygį, kaip apdovanosiu save po to, kai atliksiu numatytą programą. Žinoma, kai programa baigiasi, savęs dažniausiai neapdovanoju. Tiesiog užtenka pasitenkinimo, kad sėkmingai atlaikiau krūvį.
- Nejaugi ir pergalių nešventi?
- Būna visaip. Kartais geriausia pergalės dovana yra miegas. Kartais – tiesiog rami vakarienė su šeima. Pavyzdžiui, po pergalės 1000 kilometrų lenktynėse su broliu tiesiog pavalgėme ir kritome į lovas, nes nebeturėjome jėgų.
Aš nemėgstu pompastikos, didelių iškilmių ir švenčių. Man svarbiausia būti su artimais žmonėmis. Gabalėlis torto visada skaniausias jaukioje aplinkoje. Jeigu pradėčiau pernelyg dažnai švęsti ir dalyvauti vakarėliuose, nebeturėčiau laiko siekti kažko didesnio, kas ateityje sukurtų išskirtinę šventę ne tik man, bet ir kitiems.
- Automobiliai nebuvo pirmasis tavo pasirinkimas. Esi minėjęs, kad išbandei įvairią veiklą: Rytų kovos menai, kompiuteriai, lauko tenisas, stalo tenisas, šokiai, plaukimas ir lengvoji atletika... Galiausiai su draugais pasivažinėjai kartingais ir pažadinai lenktynininko geną. Pasukai tėčio ir brolio keliu.
- Visiems atrodė, kad automobilių sportas bus tik trumpa stotelė. Niekas į mano užsiėmimą nežiūrėjo rimtai, tačiau norėjo išbandyti mano pasiryžimą – šeima iškėlė aiškius tikslus. Vienas tikslas, po to – antras, trečias. Taip po truputį judėjau į priekį, mačiau pažangą ir nebeliko abejonių, ko noriu gyvenime.
Kiti irgi patikėjo mano pasirinkimu: visa šeima man skyrė daug laiko, jėgų, išteklių – tai tapo savotiška rutina, kuria galiu mėgautis.
Šeimos ryšys man yra labai svarbus. Esame viena komanda, vienas kumštis. Žinome, kaip galime geriausiai vienas kitam padėti ir patarti. Esame sukaupę daug patirties ir žinių.
- Tikriausiai ne kartą kalbėjaisi su tėčiu apie jo karjeros metus, kokios tada buvo lenktynių sąlygos ir technika?
- Jeigu dabartinius automobilius palyginame su technika, kurią valdė mano tėtis, tai kartais apima juokas. 8-ajame ir 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai kurios technologijos atrodė kaip didžiulė inovacija, pažangos stebuklas, o dabar žvelgiame į tai lyg į kokią atgyveną.
Kai pažiūrime nuotraukas ar filmuotą medžiagą, kaip atrodė automobiliai, kuriais tėtis lenktyniavo, būna sunku rasti panašumų su dabartimi. Tai – nesulyginami dalykai, tarsi skirtumas tarp klasikinės muzikos ir naujausių muzikos kūrinių, kurių klausomės šiandien.
Be abejo, pažanga turi savo kainą ir iššūkius. Dabartinė jaunųjų lenktynininkų karta turi labai greitai išmokti valdyti tikrai galingus, sudėtingai valdomus automobilius, perprasti naujas technologijas. Seniau galingas automobilis buvo kone tabu.
- Ši jaunoji karta yra užaugusi nepriklausomoje šalyje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Kaip tu manai, ką ši laisvė duoda?
- Manau, kad mano bendraamžiai laisvoje Lietuvoje gali užsiimti bet kokia veikla, užsibrėžti labai įvairius tikslus ir nuspręsti, kokie nori būti. Jie laisvai ir drąsiai kuria save, svajoja ir yra atviri.
Mūsų svajonės gali nuvesti labai toli – galime veikti ir siekti savo tikslų visame pasaulyje. Kažkada ir aš tik pasvajoti galėjau, kad važiuosiu Belgijos „Spa-Francorchamps“ ar Anglijos „Silverstone“ trasose.
- Dėkoju už pokalbį, Ignai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.