Alytiškė tarnauja Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione. Toks yra Laurynos pasirinkimas – ne tik naudotis laisve, bet ir ją saugoti, o prireikus – ginti. „Visada žinojau, kad būsiu karininkė, nes mėgstu rimtą veiklą ir dažnai renkuosi sunkesnį kelią, nepaisydama visuomenės stereotipų apie lytis“, – pabrėžia karė profesionalė.
- Kada supratai, kad nori priklausyti krašto apsaugos sistemai?
- Nuo 12 metų esu Lietuvos šaulių sąjungos narė, tad kariuomenės reikalais domiuosi daugiau negu pusę gyvenimo. Pirmoji išvyka į sukarintą jaunųjų šaulių vasaros stovyklą man paliko didelį įspūdį. Įsiliejau į šaulių sąjungos veiklą ir įgijau žinių, ką reiškia kariška tvarka, taisyklės, laipsniai ir ženklai, kaip reikia dėvėti uniformą. Pamačiau puikius pavyzdžius – žmones, ketinančius tapti ar jau tapusius kariais, kurie mane įkvėpė.
Susimąsčiau, kad kario profesija būtų man tinkamas gyvenimo būdas. Tad nuo 12 metų tvirtai žinojau, kad noriu būti karininkė ir niekas kitas, tam kryptingai ruošiausi, o universitetų prašymų sistemoje įrašiau vienintelį – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos – pavadinimą. Esu patenkinta savo sprendimu. Taip pat nesutinku su tais, kurie aiškina, kad šauktinių tarnyba yra gyvenimą sujaukianti pareiga. Baziniai kario įgūdžiai ir žinios praverčia kiekvienam vaikinui ir merginai.
- Ar dažnai tenka susidurti su klausimu, ką moteris veikia kariuomenėje?
- Be abejo. Kai susipažįstu su naujais žmonėmis, ne vienas ima stebėtis.
Užtat visi mano aplinkos žmonės, draugai ir artimieji prie mano pasirinkimo priprato, supranta mano tarnybą, tad klausimų nebekyla. Aš pati karius vertinu pagal tai, kaip jie atlieka savo pareigas ir užduotis, o ne pagal svorį ar jėgą. Lytis man – antraeilis dalykas.
Taip pat teigiamai vertinu moteris, kurios tarnauja koviniuose daliniuose, kaip ir aš pati. Tarnyba man leidžia sparčiai tobulėti profesinėje srityje, emocionaliai, fiziškai, intelektualiai.
- Tačiau vyrai tarpusavyje bendrauja kitaip negu moterys. Ar gerai jautiesi vyrų kompanijoje, ar netrikdo vyriški juokeliai?
- Greta vyrų jaučiuosi patogiai ir nebūna nejauku. Juk atliekant daugelį užduočių reikalingas komandinis darbas – tenka rasti ryšį ir su vyrais, ir su moterimis. Bendraujame, pasiskirstome užduotimis, suderiname veiksmus. Be komandinių veiksmų nepasiektume rezultatų – visi mąstome ir veikiame dėl bendro tikslo. Todėl kariui būti komunikabiliam yra labai svarbu.
- Ar tave stebina augantis skaičius moterų, kurios renkasi karinę tarnybą?
- Manęs ši tendencija nestebina. Tai – sveikintinas reiškinys. Moterys vis stipriau pasitiki savimi, atsikrato pasenusio stereotipinio požiūrio ir naudojasi pasirinkimo laisve. Todėl jos vis dažniau pasirenka kelią, kuris panašus į mano. Ir vyrai, ir moterys kariuomenėje gali įgyti naujų gebėjimų ir žinių, atrasti save – gerai atlikdami pareigas jie supranta ir įrodo, kad sėdi savo rogėse.
- Ar sutinki su pasakymu, jog blogas tas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu?
- Manau, kad šis dažnai girdimas pasakymas yra pakankamai teisingas. Juk kiekvienas karys turėtų siekti profesinių žinių, judėti tobulėjimo kryptimi. Ne kiekvienas karys taps generolu, tačiau turėdamas tikslą ir matydamas perspektyvą jis gali tapti labai geru savo srities specialistu – o tokių karių tikrai reikia. Visada malonu dirbti su profesionalais.
- Ar aplanko mintys apie realią grėsmę?
- Žinoma. Nuo pat pirmųjų studijų dienų Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje mes mokomės, kaupiame žinias ir įgūdžius, kad galėtume organizuotai veikti ir apginti savo tėvynę.
- Ką tau reiškia patriotiškumas?
- Patriotiškumas yra mano tarnybos dalis. Jį ugdau savyje ir skleidžiu tarnaudama savo šaliai.
Patriotiškumas tai – ne vien vėliavėlės užsikabinimas ant automobilio vykstant krepšinio čempionatui. Asmeniškai džiaugiuosi ir didžiuojuosi kiekviena valstybės švente. Lietuvos trispalvė yra mano uniformos puošmena – tautines spalvas kasdien nešioju ant peties.
- Kaip kariuomenėje bendrauji su savo kartos žmonėmis? Juk teigiama, kad 25-metis klausosi tik argumentuotų įrodymų, o ne įsakymų.
- Kariuomenėje nemažai mano bendraamžių. Bendraamžių pavaldinių turėjau tiek būrio vado, tiek dabartinėse pareigose. Kariuomenės struktūra yra pagrįsta pakankamai griežta hierarchija, kuri užtikrina sisteminę tvarką. Įsakymai – mūsų tvarkos ir komunikacijos dalis. Kiekvienas jaunuolis, prisijungdamas prie kariuomenės, tą žino ir supranta. Todėl įsakymus turi vykdyti visi – ir 20-mečiai, ir 40-mečiai.
- Vadinasi, 25-mečių karta gali būti paklusni ir vadovautis kitų, o ne savo sukurtomis taisyklėmis. Beje, kokius savo kartos žmonių trūkumus pastebi?
- Susiduriu su situacijomis, kai suprantu, jog mano kartos jaunimas nori rezultatą pasiekti labai greitai. Gyvename sparčiai kintančių, tobulėjančių technologijų amžiuje, todėl ir mūsų aplinka atrodo labai permaininga, diktuojanti greitą gyvenimo tempą.
Tačiau lengvas kelias, paprasti būdai pasiekti tikslą, ne visada užtikrina ilgalaikę naudą, komfortą ir pasitenkinimą savo pasirinkimu. Todėl savo kelrodį reikėtų rinktis atidžiau, vadovautis ne vienadieniais autoritetais. Sudėtingesnis kelias man visada padeda geriau atsiskleisti ir pažinti save, savo galimybes. O įveikti iššūkiai tampa maloniais pasiekimais.
- Kokius 25-mečių kartos bruožus pavadintum privalumu?
- Jaunimas yra labai komunikabilus, greitai perpranta ir įsisavina naujoves, smalsiai išbando technologijų pažangą. Jie nepasiklysta milžiniškame informacijos sraute, greitai atsirenka ir įsisąmonina svarbiausius dalykus.
Žinoma, toks gyvenimo būdas mus kartais atitolina nuo vyresnės kartos, ir atrodo, kad gyvename socialinių tinklų burbule.
- Kas tau, jaunai karininkei, padeda įtvirtinti savo autoritetą?
- Pirmiausia, tai – asmeninis pavyzdys ir buvimas kartu. Komanda gali tinkamai atlikti darbą tik tada, kai visi vienodai įsitraukia į užduotis ir skiria maksimalias pastangas, kad pasiektų tikslą. Kariai labai greitai pajaučia vienas kito būseną ir nusiteikimą, todėl tarnybos draugai vienas kitą gali paskatinti ir įkvėpti tvirtai suremti pečius.
- Kaip save įsivaizduoji po 25 metų?
- Būdama 50 metų tikriausiai jau būsiu bebaigianti arba visiškai baigusi savo karinę tarnybą. Galbūt dirbsiu viešajame sektoriuje. Juk karo akademijos absolventai įgyja dvi specialybes – ne tik kario, bet ir civilinę. Manau, kad baigusi karinę tarnybą savo įgūdžius galėsiu pritaikyti ir kitoje srityje.
- Ar susimąstai apie galimybę ateityje sukurti šeimą, suderinti tarnybą ir motinystę?
- Manau, kad atėjus laikui kurti šeimą, aš sugebėsiu tinkamai paskirstyti laiką ir energiją. Pažįstu ne vieną moterį, tarnaujančią Lietuvai. Jos yra nuostabios mamos ir puikios karės – įkvepiantys pavyzdžiai. Skirsiu daug pastangų, kad ir man ateityje pasisektų tai įgyvendinti.
- O jeigu vyras būtų žemesnio laipsnio karys?
- Manau, kad namuose laipsniai negaliotų. Sutuoktiniai šeimoje yra lygūs.
- Dėkoju už pokalbį, Lauryna.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.