„Vokietijoje į asmenį, kuris atsikrato gyvūno, žmonės žvelgia lyg į beširdį, likimo valiai paliekantį savo vaiką“, – pažymi Agota.
22 metų vilnietė pati yra nuolat apsupta šunų – būtent geriausi žmogaus draugai ją įkvėpė sukurti sėkmingą prekės ženklą „Shoo“. Gyvūnai Agotai padėjo išsikapstyti iš depresijos ir atrasti gyvenimo tikslą.
– Tavo sukurtas prekės ženklas „Shoo“ sėkmingai plinta po pasaulį ir siunčia žinią, kad mes ir mūsų augintiniai yra vienodi: visiems reikia meilės, rūpesčio ir švaros. Koks yra tavo požiūris į verslą?
– Į gyvenimą žiūriu kaip į žaidimą. Kiekvienas dalykas, kuris mus apgaubia nerimu ir verčia jaudintis, dažniausiai yra visiškai nereikšmingas. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Tad mano santykis su verslu – tarsi su žaidimu. Žinau, kad noriu žaisti laimingai, su daug nuotykių ir džiaugsmo – socialinis aspektas man yra labai svarbus.
Mūsų verslą į priekį varo tai, kad daug keliaujame po skirtingas šalis, važiuojame iš vienos gyvūnų prieglaudos į kitą, aiškinamės jų problemas, bandome rasti sprendimus ir kaupiame patirtį. Mes įkvepiame ir mokome žmones, kurie nori rūpintis ir gelbėti silpnesnius. Neretai parodome išeitį, suteikiame naujų idėjų.
Šis bendravimas, patirties apykaita yra mano verslo ašis. Be pajamų iš verslo mums suktis būtų labai sunku, socialinė iniciatyva būtų tarsi svetima našta.
– Daug keliauji, bet vis tiek sugrįžti į Lietuvą. Kodėl?
– Į užsienį išvykstu mažiausiai du kartus per mėnesį. Stengiuosi aplankyti kuo daugiau šuniukų prieglaudų, patyrinėti šalį, pamatyti, kaip žmonės elgiasi su gyvūnais – noriu suprasti kultūrinius skirtumus.
Kartu mintyse visada nešiojuosi lietuviškos sodybos vaizdą: gamtos apsuptis, grynas oras, nuostabi žaluma ir ramybė. Dėl nuolatinių kelionių, verslo reikalų vidinės ramybės man dažnai pritrūksta, todėl grįžusi pas tėvus į gamtos apsuptį jaučiuosi nuostabiausiai. Ramybė mane žavi ir traukia.
– Labai vertini natūralumą. Tai atspindi tavo atstovaujamas „Shoo“ prekės ženklas, kurį galima rasti tiek lietuviškame prekybos tinkle, tiek Kanados ar Australijos parduotuvėse. Kas perka jūsų sukurtą prausiklį?
– Prausiklius ir šampūnus gaminame tik iš natūralių ingredientų, jie – veganiško pagrindo. Lietuvoje man tenka dažnai pasakoti žmonėms apie savo verslo apimtis. Mes nesame mažas, linksmas versliukas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
99 procentus savo produkcijos eksportuojame į įvairias pasaulio šalis. Mūsų produktus galima rasti Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse, taip pat Kanadoje, JAV, Australijoje ir Kinijoje. Turime labai stiprius ir didelius partnerius. Pavyzdžiui, prekybos tinklas „Vivo Dogs“, turintis 300 tūkstančių klientų, pasirinko mus kaip vieną iš pagrindinių tiekėjų. Už gaminių inovatyvumą mus įvertino viena didžiausių Prancūzijos prekybos tinklų grupių „Group Casino“, pristačiusi „Shoo“ savo šalies rinkai.
Man labai svarbu parodyti, kad net ir būdamas jaunas, be patirties, žmogus turi didelę pasirinkimų laisvę ir galimybę nuveikti rimtų darbų, pasiekti įspūdingų rezultatų. Noriu, kad jaunimas būtų aktyvesnis, atrastų vidinę paskatą veikti.
– Ar reaguoji į priekaištus, kad pirmiau reikia pasirūpinti žmonėmis, o šunys palauks?
– Taip, priekaištų sulaukiau jau po paties pirmojo savo produkcijos pristatymo Vilniuje. Atsidariau „Facebook“ ir pamačiau, kiek daug žinučių man parašė. Daug žmonių mane sveikino, tačiau maždaug trečdalis liejo pyktį.
Pikti balsai man aiškino ir nurodinėjo, kad pirmiausia pasirūpinčiau vaikais globos namuose.
– Iš kur kyla noras rūpintis šunimis? Galbūt tai padėka už pagalbą, kai pati mėginai ištrūkti iš depresijos?
– Esu dėkinga šuniukams už besąlygišką meilę ir ištikimybę. Jie mane skatino šypsotis ir jausti džiaugsmą. Norėjau jiems atsidėkoti už šią dovaną. Todėl ir mūsų verslas – pusiau pelno siekianti, pusiau ne pelno siekianti organizacija. Dalį savo produkcijos atiduodame šunų prieglaudoms.
Kiekvienas mūsų sprendimas spindi meile šunims. Jie buvo mūsų verslo impulsas.
– Kodėl šunys, o ne katės?
– Tikriausiai dėl patirties vaikystėje. Būdama vienuolikos turėjau kačiuką, kuris išėjo labai liūdnu momentu. Tada aš sau pažadėjau, kad gyvenime daugiau neturėsiu jokios kitos katės – nusprendžiau rūpintis šuniukais. Visus gyvūnus beprotiškai myliu.
– O kai išgelbėsi milijoną šunų, koks bus kitas tikslas?
– Gelbėsiu antrą milijoną. Iš tiesų, tikslas – išgelbėti milijoną – skamba įspūdingai ir įsimintinai. Norėčiau išgelbėti 250 milijonų, nes būtent tiek beglobių šunų yra oficialiai suskaičiuota pasaulyje. Nors man atrodo, kad jų yra dvigubai tiek.
Savo kelionėmis, interviu ir renginiais noriu pasakyti, kad beglobiai gyvūnai – pasaulinė problema. Lietuvoje ši problema yra akivaizdi. Tačiau padėtis Bulgarijoje, Vengrijoje ar Azijos šalyse – dar prastesnė.
– Ar tau neatrodo, kad žmogus renkasi augintinį dėl to, kad bijo emociškai įsipareigoti kitam žmogui, vengia asmeninių santykių rizikos ir nusivylimo?
– Klausimas skamba tarsi iš emocinio intelekto kursų – pastaruoju metu apie tai daug skaitau ir domiuosi.
Iš tiesų žmonių tarpusavio santykiai dažnai būna sujaukti, o meilės suvokimas – iškraipytas.
Nežinau, kur slypi klaidingų normų ir įsitikinimų šaknys, tačiau akivaizdu, kad dažnai žmonės į meilę žiūri kaip į būdą prie savęs pririšti kitą žmogų. Šios nuostatos pereina iš kartos į kartą. Net jauni žmonės į santykius žiūri kaip į sandėrį dėl nuosavybės, pilną pavydo ir suvaržymų.
Meilė yra būsena, joje negali būti išskaičiavimų. Pažiūriu į šunis – jie myli besąlygiškai, o ne dėl tavo išvaizdos, turtų ar proto. Šuo tiesiog sugeria tavo jausmus, emocijas ir sielos virpesius. Žmogui tokią empatiją išsiugdyti ir pajusti labai sudėtinga, nes tai reikalauja ypatingo sąmoningumo ir emocinio raštingumo.
Prisipažinsiu, kartais laikas su šuniu man būna brangesnis negu susitikimas su žmogumi – tiesiog žinau, kad gyvūnas man suteiks daugiau gerų emocijų, negu bendravimas su asmeniu, kurio galvoje tvyro sumaištis ir mažai sąmoningumo. Dėl to mano draugų ratas yra labai mažas.
– Sunku išvengti sumaišties, kai aplinkoje pilna įvairių dirgiklių, kai kasdien užplūsta milžiniškas informacijos srautas. Neretai dėl to šiuolaikinis žmogus jaučia įtampą, jautriai reaguoja į aplinką, yra lengvai užvaldomas emocijų. Esi su tuo susidūrusi?
– Mano gyvenime būta sunkių ir sudėtingų laikotarpių, tačiau būtent tada aš pradėjau intensyviai mokytis. Saviugdai skyriau bemaž 80 procentų savo laiko. Buvo labai įdomu, kaip užsienio psichologai ir emocinio intelekto mokytojai mato mūsų kartą, kuri savo jausmus išreiškia kiek kitaip negu vyresnės kartos žmonės.
Regis, socialinės medijos srovėje gyvenantys 25-mečiai ima slysti nuo kertinių gyvenimo pamatų, pasiduoda įvairioms iliuzijoms. Nuolat sugerdami įvairius vaizdus jie tarsi atbunka – tampa nejautrūs kitų žmonių bėdoms ir globalioms problemoms. Save jie ima matuoti lygindami su kitais ir dažniausiai – savo nenaudai. „Štai jis turi puikų automobilį ir daug keliauja. Ji turi daug gražių suknelių, o aš neturiu“, – vien nuo tokių minčių gali apimti slogutis.
– Kokios savybės turėtų atsikratyti tavo kartos žmonės?
– Man asmeniškai labiausiai į akis krinta bendraamžių sąmoningumo trūkumas. Daugybė sprendimų ir pasirinkimų kasdien padaromi nesąmoningai, be savistabos. Tad negalime tinkamai naudotis savo pasirinkimų laisve.
Tenka susidurti su žmonėmis, kurie yra tarsi maži robotukai – sistemos sraigteliai, atliekantys nustatytą funkciją. Atrodo, kad žmogus buvo įmestas į sistemą ir neteko savasties, tapatybės.
Norėčiau, kad mano karta pažvelgtų į savo vidų, atrastų sąmoningą būseną ir pasirinkimus, kaip pačiam prasmingai formuoti savo gyvenimo kelią, išnaudoti atsiveriančias galimybes.
Juk baigę mokyklą daug jaunuolių nė nenutuokia, ką norėtų veikti. Gal skaitė per mažai knygų? Gal šalia nebuvo žmogaus, kuris įkvėptų?
Norėčiau, kad žmonės ieškotų ne aplinkos programų, pagal kurias galėtų veikti kaip robotukai, o savo esminio gyvenimo tikslo. Kol kas tokių ieškančių arba tikslą radusių žmonių sutinku nedaug ir tai mane liūdina.
– Kalbant apie sąmoningumą ir atjautą, ar skiriasi tavo kartos ir vyresnių žmonių elgesys su gyvūnais?
– Gyvenu Vilniaus senamiestyje ir šioje miesto dalyje vaizdas labai gražus: žmonės myli savo augintinius, jais rūpinasi, atsakingai prižiūri.
Tačiau užtenka nuvažiuoti už 20–30 kilometrų nuo sostinės ir pamatau visai kitokią situaciją. Rajone vaikai nesupranta, kad šunį galima vedžioti ir reikia turėti maišelį išmatoms surinkti. Šunų maudymas ir šukavimas apskritai yra atskira, sudėtinga tema.
Šuo kaime turi būti pririštas prie būdos, nes jo užduotis – saugoti namus ir loti, kai į kiemą ateina svetimas žmogus. Toks žmogaus santykis su šunimi yra paveldimas iš šeimos – nuostatos keliauja iš kartos į kartą. Vadinasi, turime šviesti ne tik vaikus, bet ir vyresnės kartos žmones.
– Ką pasakytum žmonėms, kurie šiuo metu svarsto tiesiog išmesti savo šunį?
– Lietuvoje dalis visuomenės nesmerkia žmonių, kurie atsikrato savo gyvūnų. Todėl labai skaudu girdėti istorijas, kaip gyventojai atveža gyvūną į prieglaudą arba užriša į maišą ir numeta kur nors pakelėje.
Bendravau su partneriais Vokietijoje. Jie papasakojo apie situaciją, kai keliauti pasišovusi šeima nusprendė, kad šuo kliudys jų planams, todėl augintinį atidavė į prieglaudą. Po šio sprendimo nuo šeimos nusisuko draugai ir artimieji – žmonės pasmerkė atsakomybės stoką. Morališkai tai prilygo vaiko palikimui. Atsisakydamas šuns žmogus sudaužo širdį, išduoda, įskaudina ir nuvilia. Pati prieš tokį žingsnį gerai pamąstyčiau tris kartus, ar tikrai nėra jokios kitos išeities. Juk turime šiuolaikines technologijas – didžiulius socialinius tinklus, per kuriuos galime surasti šuniukui kitus namus. Yra begalybė tinkamų sprendimų, tačiau žmonės tiesiog tingi, stokoja išradingumo ir kūrybiškumo.
– O ko norėtum išmokyti savo šunis, jeigu galėtum?
– Galbūt jie galėtų išmokti man atnešti puodelį arbatos į lovą arba knygelę, kurią gebėtų atskirti pagal pavadinimą (šypsosi).
– Dėkoju už pokalbį, Agota.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.