Prakalbo apie svarbiausią jaunimo bruožą: po Antrojo pasaulinio karo tokie žmonės buvo engiami

Didelis greitis, staigūs manevrai ir įspūdingos figūros ore – Lietuvoje sparčiai populiarėja sportiniai dronai. Nuo vaikystės aviamodeliavimu besidomintis 24 metų Paulius Vėželis aplink save buria bepiločių skraidymo aparatų entuziastų bendruomenę „Droneracing Lietuva“.

Vaikinas dalyvauja tarptautinėse dronų lenktynėse ir yra įsitikinęs, kad Lietuvos atstovai netrukus galės dalyvauti pasaulio čempionatuose.

Savo pavyzdžiu Paulius įkvepia kitus siekti tikslų ir domėtis šiuolaikinėmis technologijomis. Smalsiam ir išradingam vaikinui pomėgis atveria ir netikėtų galimybių, pavyzdžiui, sukurti malonią staigmeną žmonai – per Velykas su dronu nuskraidinti jai šokoladinį zuikį.

– Naujosios technologijos palengvina mūsų kasdienybę, tačiau sulaukia kritikos, kad naikina tradicinius bendravimo ryšius. Kaip žmogaus santykį su technologijomis vertini tu?

– Nedrįsčiau tvirtinti, kad technologijos naikina žmonių tarpusavio santykius. Be abejo, bendravimas kinta, nes gyvą pokalbį akis į akį pakeičia žinutės socialiniuose tinkluose, nuotrauka „Instagram“ ir panašiai.

Kita vertus, technologijos suteikia galimybę bendrauti su keliais šimtais žmonių vienu metu, sujungia skirtingus žemynus ir laiko juostas. Manau, kad kiekviena technologija kažką duoda ir kažką atima, pavyzdžiui, sujungia mane su pasauliu, tačiau viešumas sumažina mano asmeninę erdvę.

– Ar bandei įsivaizduoti gyvenimą be šiuolaikinių technologijų?

– Gyvenimą be įprastų technologijų man įsivaizduoti sunku – jos pernelyg įaugusios į kasdienę rutiną.

Aišku, žinau savo senelių gyvenimą, vyresnės kartos pasakojimus, tačiau negaliu įsivaizduoti, kokie pojūčiai apimtų, jeigu neturėčiau galimybės naudotis įprastais dalykais.

– Jūsų karta labai greitai perpranta ir įvaldo technologijas, kurios vyresniems žmonėms atrodo sudėtingos ir galbūt šiek tiek bauginamos. Kokios savybės leidžia greičiau prisijaukinti naujoves?

– Svarbiausias mūsų kartos žmonių bruožas, dėl kurio mes įsisaviname naująsias technologijas, yra smalsumas.

Per okupaciją, po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje smalsūs žmonės buvo engiami, visuomenę varžė daugybė draudimų, o dabar mes esame laisvi – galime domėtis viskuo, lengvai pasiekti informaciją. Tai mus skatina išbandyti, pažiūrėti, ką galima padaryti su viena ar kita technologija, kaip pritaikyti ir panaudoti naujoves savo gyvenime. Esame smalsūs ir aktyvūs, nes galime atkakliai gilintis į labai specifines sritis.

– O kokias 25-mečių kartos savybes pavadintum ydingomis? Ką savyje norėtum pakeisti?

– Galbūt reikėtų mažiau laiko skirti „Netflix“. Apskritai, serialų žiūrėjimas labai ėda laiką.
Vis dėlto manau, kad turime išnaudoti savo pasirinkimų laisvę ir visas galimybes, kad judėtume į priekį.

– Ką patartum, pavyzdžiui, seneliams, kurie baugščiai žvelgia į išmaniuosius įrenginius ir šiuolaikinę techniką?

– Santykis su technologijomis labai priklauso nuo žmogaus asmenybės. Kaip tik turiu porą pavyzdžių iš savo šeimos. Vienas mano senelis iki šiol tradiciškai naudojasi prietaisais ir įrenginiais, su kuriais užaugo.

Kitas pavyzdys – močiutė. Ji man kasdien rašo „Facebook“, siunčia nuotraukas per „Instagram“, dalijasi įspūdžiais. Močiutei – daugiau negu 70 metų.

Vadinasi, viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis mato savo ryšį su pasauliu ir koks yra jo santykis su aplinkos pokyčiais. Juk kiekvienas turime skirti šiek tiek pastangų, kad prisitaikytume prie permainų ir suprastume naujoves.

– Kaip manai, kas labiausiai lemia senelio ir močiutės požiūrio į technologijas skirtumą?

– Tikriausiai santykį su technologijomis lemia kasdieniai žmogaus poreikiai. Jeigu asmuo turi aiškų tikslą, kurį nori pasiekti, tai jis ieškos įvairių priemonių ir būdų.

Netgi savo darbe kiekvienas galime rasti priemonių ir sprendimų, kaip dirbti efektyviau, pažangiau.
Asmeniniai tikslai, maži ar dideli, mums suteikia kryptį, o mes tarsi savaime ieškome priemonių, kad galėtume greičiau judėti į priekį.

Kai turime didelį tikslą ir plačią pasirinkimų laisvę, galime greitai išmokti susirasti pagalbą.

– Ar nebijai, kad išaugs karta, kuri dabar mokosi robotikos akademijoje, ir jūs bambėsite dėl jų pasirinkimų ir elgesio lygiai taip pat, kaip dabar vyresnė karta paburba dėl jaunimo?

– Tikiuosi, kad taip nenutiks (šypsosi). Kadangi matau pavyzdžius savo šeimoje, tai norėčiau būti žmogumi, kuris ir senatvėje perpranta ir naudojasi technologijų teikiamais patogumais. Priimsiu kiekvieną technologiją ir bandysiu ją išnaudoti taip, kaip man išeina. Tada nereikės bambėti jaunimui, kuris nuolat įsmeigęs akis į išmaniųjų telefonų ekranus (juokiasi).

– Kokie bus ateinantys 25 metai tau ir tavo kartai?

– Manau, kad ateitis bus labai gera. Juk tokio informacijos prieinamumo, ryšio su visu pasauliu ir technologinės pažangos niekas nėra matęs. Turime gausybę pasirinkimų ir galimybių kurti naujus dalykus, dalintis idėjomis, jas sujungti, tobulinti.

Nauji dalykai sukuriami labai greitai, permainų tempas didelis. Galbūt nutuokiame, kaip atrodys pasaulis po 5 metų, tačiau pasakyti, kas bus po dešimtmečio – labai sunku. O ateitis po 20 ar 25 metų, regis, jau yra už mano vaizduotės ribų. Tačiau tikiuosi, kad gyventi bus labai smagu.

– Kokios technologijos labiausiai lauki netolimoje ateityje?

– Svajoju apie dieną, kai nebereikės turėti nuosavo automobilio. Įsivaizduoju akimirką, kai bepilotį automobilį galėsiu išsikviesti mobiliąja programėle, panašiai, kaip šiandien išsikviečiu „Uber“.
Aš išeisiu iš pastato, prie manęs privažiuos visiškai autonominė mašina (viena iš keliasdešimties tūkstančių), įlipsiu į vidų ir ji mane nuveš iš taško A į tašką B. Ten mane išleis ir priims kitą keleivį.

– O galbūt tave skraidins dronas?

– Be abejo, dronų galimybės ir toliau bus plėtojamos, tačiau skraidantys aparatai nebus stiprūs sausumos transporto konkurentai ir aktyvios skvarbos į kasdienybę dar turėsime palaukti.

– Kokį palinkėjimą parašytum šiandienos 25-mečių kartai, kuris būtų aktualus ir po 25 metų?

– Kad palinkėjimas išliktų 25 metus, rašyčiau jį popieriaus lape. Laišką įdėčiau į kapsulę ir saugiai užkasčiau į žemę.

Ką parašyčiau tame lape? Papasakočiau, kaip šiandien mes visi judame į priekį, kokiomis vertybėmis vadovaujamės. Manau, kad svarbiausias palinkėjimas būtų – išlaikyti žmogiškumą.

Juk mokslininkai ir pažangūs verslininkai-vizionieriai, tokie kaip Elonas Muskas, šiandien kalba apie dirbtinio intelekto pažangą ir ribą, kai žmogus nebegalės suvaldyti technologijų, nuspėti dirbtinio intelekto evoliucijos pasekmių.

Neabejoju, kad dirbtinis intelektas turės didelę įtaką žmogiškajam ryšiui, mūsų visų santykiams. Galbūt po 25 metų daugiau dalykų darysime virtualioje realybėje, o ne taip, kaip įprasta šiandien. Todėl turėtume išlaikyti žmogišką šilumą ir ryšį, gebėjimą branginti kartu su šeima ir draugais leidžiamą laiką.

– Dėkoju už pokalbį, Pauliau.

Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.