Užduotis – pabrėžti įvairiapusį Kauno augimą
„Kaunas 2022“ kūrybos vadovas Laurynas Rėčkus pasakoja, kad dar tik kandidatuojant tapti Europos kultūros sostine, „Kaunas 2022“ projekto pristatytame Europos komisijai jie ėmė naudoti šūkį „Iš laikinosios – į šiuolaikinę sostinę“.
„Tai apibūdino procesą, kuriuo gyvena Kaunas ir viltį, jog iš nostalgija bei praeitimi gyvenančio miesto galime tapti šiuolaikišku, atviru, kosmopolitišku ir kūrybišku miestu. Prie viso to – turime ir nuolat Kaune bei pačio miesto komunikacijoje sutinkamą posakį, jog „Kaunas auga“. Būtent šių dviejų momentų natūrali jungtis ir tapo šios kampanijos pagrindiniu šūkiu“, – sako jis.
Pasak L. Rėčkaus, teiginys „Mes išaugom“ gali būti interpretuojamas plačiai: „Tiesioginė jo reikšmė atspindi Kauno progresavimą, pokytį bei „prisirpimą“ Europos kultūros sostinės titului. Tačiau žodis „išaugti“ gali turėti ir kitą atspalvį: galima išaugti senus drabužius, senus įpročius, miestą supančius stereotipus ir klišes. Mes tikime, jog Kaunas išaugo. Visomis šiomis prasmėmis“.
Sukurti tai atskleidžiančią kampaniją buvo patikėta reklamos agentūrai „Marios“.
„Agentūra gavo jau paruoštą kampanijos „Mes išaugom“ kūrybinę įžvalgą ir koncepciją, tačiau jų vaidmuo buvo kertinis sukuriant kokybišką, šiuolaikišką ir intriguojantį jos pavidalą“, – teigia L. Rėčkus.
Jis priduria, kad prie „Kaunas 2022“ projekto savo darbais ir mintimis prisideda ištisas Kauno intelektualinis „žiedas“ – kultūros profesionalai, akademikai, menininkai: „Visi jie jau dega mintimis, jog sostinės titulas – svarbiausias dešimtmečio įvykis Kaune ir galbūt net visoje Lietuvoje. Tačiau tokią pačią ugnelę, tikėjimą ir pasididžiavimą norėjosi sukelti ir visiems, dar gerai nesusipažinusiems, su „Kaunas 2022“. Spaudimas, lūkesčiai ir kūrybinis iššūkis agentūrai buvo tikrai milžiniški. Tačiau džiaugiamės, jog galiausiai pavyko sukurti ryškią reklaminę kampaniją, kuri, atrodo, tikrai sujaudina ir priverčia patikėti Kaunu, nesvarbu, ar gyveni čia, ar ne“.
Nors nuo šiandien galima matyti reklaminį video klipą, maketus, L. Rėčkus sako, kad tai – tik ledkalnio viršūnėlė prasidedančios nacionalinės kampanijos. „Iki pat šių metų pabaigos keliausime po didžiausius Lietuvos miestus ir miestelius pristatydami projektą, startuosime su interaktyviu „Kaunas 2022“ ID dokumento projektu, leisiančiu geimifikuotu būdu leistis į kultūros tyrinėjimus. Laukia ir daugiau įtraukiančių kampanijos elementų, apie kuriuos sužinosite jau greitai“, – žada jis.
Nelengva užduotis, pagardinta karantino egzotika
Agentūros „Marios“ atstovai neslepia, kad užduotis buvo ne iš lengvųjų. Vien kuriant šiandien pristatytą reklaminį klipą, reikėjo galvoti apie tai, kad po juo, lyg po skėčiu, turės tilpti šimtai kitąmet vyksiančių skirtingų kultūros renginių, kad jį būtų galima atitinkamai įvairiai pritaikyti, taip pat jis turėjo atspindėti Kauno progresą iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę, nebūti lyg muziejinis, ir parodyti, kad „Kaunas2022“ yra visiems, bendruomenėms, kauniečiams, miesto svečiams, o ne dar vienas menininkų menininkams kuriamas festivalis. Be to, visa tai reikėjo įgyvendinti pandemijos sąlygomis.
„Nebuvo lengvas procesas, bet, nors banali tiesa, visą laiką, norėdamas gauti kažką faino ir ypatingo, turi iškęsti tuos sąrėmių skausmus ir pagimdyti“, – juokiasi agentūros „Marios“ meno vadovas Marius Kneipferavičius.
Kampanijos kūrimas prasidėjo dar lapkričio pabaigoje, o eterį pirmieji jos žingsniai pasiekia dabar. Kaip pastebi agentūros kūrybos vadovė Renata Šarkauskaitė, be visų įprastų reikalų, dar prisidėjo karantino egzotika – teko rasti būdų išsisukti esamoje situacijoje.
„Atrodo, karantinas, apribojimai, bet jie atvedė prie labai teisingų dalykų. Sakoma, kad kūryboje taip būna, kad jie iššaukia sprendimus. Juk tikrai buvo visiškai neaišku, kas bus, buvo pandemijos pats įkarštis ir kažkaip startuoti reikėjo su kampanija“, – sako ji.
Agentūra pasirinko kelią nieko naujai nefilmuoti, bet sukurti miesto portretą ir jo kaitą atspindintį klipą iš jau esančios filmuotos medžiagos – tam teko raustis tiek oficialiuose, tiek neoficialiuose archyvuose, ieškoti, kas ką turi užfiksavęs įdomiausio ir viską po gabalėlį suklijuoti į bendrą visumą.
„Mums tie archyvai buvo kartu ir išsigelbėjimas, ir iššūkis, nes padaryti iš senos medžiagos dabar aktualų tokiai įvairovei žmonių darbą yra tikrai nelengva“, – neslepia R. Šarkauskaitė, džiaugdamasi, kad ši procesą pavyko puikiai suvaldyti klipo režisieriui Dominykui Bliznikui.
„Jei nebūtų pandemijos, turbūt būtume filmavę nemažai dalykų, bet dabar, manau, dar savitumo pridėjo. Surinkta medžiaga iš daugiau nei trijų dešimtmečių – tarpukario, sovietmečio ir keleto visai nesenų projektų, iš labai skirtingų šaltinių. Labai svarbu, kad dabartiniai žmonės taip tebeprisimena vaikystę ar jaunystę – tam tikri dalykai vietiniams žmonėms tikrai turėtų sugroti“, – svarsto R. Šarkauskaitė.
M. Kneipferavičius atskleidžia, kad jie sąmoningai pasirinko rodyti daug vaizdų iš sovietmečio, ne tik iš dažnai eksploatuojamo Kauno tarpukario: „Nebijant, nors visada yra ir ideologiniai dalykai, išlaviruoti ir parodyti, kad net sovietmečiu Kaune buvo įdomių momentų ir įdomių personažų“.
Svarstant apie garso takelį, agentūra nuo pat pradžių galvojo, kad tai turi būti lyg gatvės poezija, tačiau teko išmėginti ne vieną variantą, kol buvo rastas tinkamas. Bandė dirbti su vyresnės kartos kauniečiais aktoriais – suprato, kad šiai idėjai tai visiškai netinka. Eksperimentavo su reperiais, hiphoperiais – irgi, pasirodė per grubu. Galiausiai rastas sprendimas dirbti su „Golden Parazyth“ vokalistu Giedriumi Širka.
„Iš muzikinės pusės taip pat dirbome su Pauliumi Kilbausku, žinomu iš „Empty“ ir kitų projektų. Kartu su mumis dirbo ir mados fotografė Oksana Točickaja, kas yra neįprasta tokiam archyviniam projektui. Manome, kad visa ta sinergija, tiek muzikos, tiek poezijos, nuotaikos, vaizdų, tempo, visai pavyko“, – svarsto M. Kneipferavičius.
Parodysime autentišką Kauną! Tik koks jis?
„Kai mes gavome užduotį, patys atėjome su sprendimu padaryti tokį tikrą, maksimaliai autentišką miesto portretą video formatu, kuris tam tikra prasme būtų sukonstruotas iš tokių atminties gabaliukų. Nenorėjome eiti tuo pramintu keliu ir rodyti Kauno kaip tarpukario architektūros miesto, kokia nuostabi ji bebūtų, arba to, kas šiandien įprastai rodoma turistams. Tad mes pasiėmėme tokį labai nelengvą iškomunikuoti kampą – parodyti miesto įvairovę, jos nefasadinę, nepasaldintą pusę, sudarytą ir iš undergroundo, ir iš tokių visiškai marginalinių sferų, kurios, mūsų supratimu, sudaro tą tikrą pavaizdavimą Kauno, kokio nėra įprasta matyti“, – pasakoja R. Šarkauskaitė.
Pasak jos, kūrybos procesas šiuo atveju buvo būtent tuo kartu ir sunkus, bet ir įdomus, kad teko susidurti su labai skirtingomis matymo perspektyvomis, kas gi turėtų reprezentuoti Kauną, o kas ne: „Kai užduotis yra ne turistiniai objektai ar oficialioji pusė, kai pati kultūros sostinė deklaruoja, kad dirba su bendruomenėmis ir sakė, kad jiems reikia visiškai marginalinių kampų, mes sakėme, gerai, bet mes juos matome taip. O tada paaiškėjo, kad praktiškai visi projekte dalyvaujantys žmonės juos mato savaip – iš to dalis įdomumo ir projekto rezultate, manau, atsispindi, kad tai yra labai margas rezultatas, bet savaip įdomus savo autentika“.
Apsisprendus dėl esminės idėjos, buvo pradėta galvoti, kokias vietoves, temas, įvykius, žmones susirinkti. „Tai irgi buvo gana įdomus procesas. Prisiminėme kažkokių keistų procesų, keistų vietų, pavyzdžiui, kaip Kaune vyko auto rodeo, dalinomės kitais prisiminimais iš vaikystės, visu tuo kultūriniu gyvenimu ir subkultūra, kuri Kaune visada yra šalia. Pradėkime nuo Romo Kalantos – kauniečiai visada turi tą tokį aršumą, ir mums norėjosi tai parodyti, ištraukti įdomius kampus, įvykius, galų gale, personažus, kažkokį Kauno alternatyvų gyvenimą, kuris klipe iš tikrųjų matosi“, – sako M. Kneipferavičius.
R. Šarkauskaitė juokiasi, kad šiuo atveju Mariaus indėlis buvo svarbus ne tik kaip meno vadovo, bet ir kaip Kauno alternatyvaus gyvenimo eksperto: „Aš Marių vadinu Kauno undergroundo tėvu – Kauno reivas be jo nepraėjo, tad jis buvo tas žmogus, kuris sako, ne, šitas pankas čia Vilniaus“.
„Aš save vadinčiau bipolio gyventoju. Iki 30 metų gyvenau Kaune, o dabar jau gal 15 metų Vilniuje, tad dabar jau galiu atsitraukti ir pasižiūrėti iš tam tikro atstumo. Bet net per tokį mažą atstumą atsitraukus tas Kaunas truputėlį gali atrodyti kitoks nei jį suvokia patys kauniečiai. Yra išlikusių daug klišių, kad Kaunas – tai treningai ar kažkas panašaus, bet iš tikrųjų yra labai daug pokyčių įvykę, Kaunas yra labai unikalus miestas, turintis labai savo žavesio“, – įsitikinęs M. Kneipferavičius.
Visą ši pokytį galima pamatyti ir įvaizdiniame klipe. „Tai yra klipas, kurį norisi žiūrėti vėl ir vėl, net mums patiems, nes vis kažką pastebime. Manome, kad tai yra labai gerai, nes būna tiesiog tokie klipai, kuriuos pažiūri vieną kartą ir viskas tau aišku. Ne, čia tiesiog norisi kas kartą vis daugiau žiūrėti ir atrasti“, – sako jis.