Kuriuo gyvenimo etapu pasijautėte tikru europiečiu?
Pirmiausiai tada, kai pradėjau ir išmokau skaityti žemėlapius, niekada Lietuva ir Kaunas juk nebuvo kito kontinento dalimi. Bet klausimas turbūt turi ir kitą potekstę – vakarietiškojo europiečio. Tai, ko gero, apie 1972 metus, paauglystėje, kai kilo bitlomanijos judėjimas, būrėsi ilgaplaukiai, laisvės troškimas. Jaunimo laisvės idėja buvo apvaldžiusi tikrai ne vien Vakarų Europą, bet ir Vidurio rytų ir puikiausiai reiškėsi ir Kaune. Sieju tai su Kalantos įvykiais.
O jau visiškai europiečiu pasijutau, manau, kaip mokslininkas tirdamas 2003-tųjų metų referendumus dėl integracijos į ES ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, Maltoje. Iki šiol aidi, kaip prisimenu, grupės „Pikaso“ daina „Europos vidury“. Ir tikrai mes tada suvokėm, kad mes ne šiaip sau Europos pakraštys, mes Europos vidurys. Mes – pilnavertė Europos dalis.
O kada supratote, kad Kaunas – visai europietiškas miestas?
Neabejojau tuo nuo pat gilios vaikystės. Įsivaizduokite, 6-ajame dešimtmetyje tarpukario dvasia dar buvo jaučiama, dominavo architektūriniai, išplanavimo akcentai. Tokį Kauną ir priėmiau natūraliai. O jau kai atvažiuodavo kokių nors svečių nuo Rytų pusės, tai jie iš karto pasakydavo, kad šitas Kaunas yra labai europietiškas ir tuos visus akcentus labai greitai pagaudavo, įskaitant tą auksinį Kauno vaizdą, nuo Aleksoto kalno. Nors buvome okupuoti, imperijos dalis, bet Kauno europietiškumas ir autentiškumas buvo suprantamas visiems.
Paminėjote referendumą. Jo reikėjo, nes ne visi buvo tikri, ar jie nori būti Europos Sąjungoje. Taigi kaip manote, kodėl dalis žmonių bijo būti tokios federacijos, kaip Europos Sąjunga dalimi?
Aš nemanyčiau, kad žmonės bijo jaustis europiečiais. Tai turbūt yra labiau konstrukcija kai kurių politikų galvose ir jie sutirština federalizmo idėjas ir ar to reikia, nes jaučia, jog tai yra įdomi erdvė diskusijoms. O Europa yra turtinga ir vertinga savąja įvairove. Ji tikrai nėra koks nors vientisas tautų katilas. Tų skirtybių yra pačių įvairiausių, ir kultūrinių, tuo mes ir esam unikalūs, išskirtiniai, vertingi.
Svarbu, kad politinės idėjos būtų išsakomos sąžiningai. Valstybės ir jų piliečiai gali turėti skirtingą matymą, skirtingus interesus, bet svarbu siekti juos suderinti. O tai iš tikrųjų Europoje ir vyksta. Aš didelių baimių iš tikrųjų nematau.
Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad Europa būtų dar artimesnė?
Manau, kad galėtume nuoširdžiai domėtis kitokiais negu mes. Tada patys tapsime įdomūs, tai ir bus ta visus mus kontinente vienijanti idėja. Aš manau, kad mes to siekiam ir savo gyvenimu iš tikrųjų tą ir įrodom.
Prisiminkime Jūsų atrastą Nepriklausomybės aktą Vokietijos archyvuose. Kaip manote, kuo šis dokumentas, Lietuvos valstybingumo įrodymas, svarbus ne tik mums, bet ir Europos kontekste?
Vasario 16-tosios akto surašymo aplinkybės ir visa ta epocha yra svarbu visai erdvei nuo Baltijos iki Juodosios jūros, aš turiu omeny nuo Suomijos iki Ukrainos. Visos šios valstybės tuo metu rados – na, Lietuva atsikūrė, kitos susikūrė, bet visa tai buvo panašioj geopolitinėj erdvėj, visa tai vyko vienu metu. Vėliau mūsų likimas tų valstybių buvo pakankamai įvairus ir dar dabar jis įvairus. Visgi šio įvykio svarbos supratimas yra gana vienodas, aš tik manau, yra pareiga supažindinti kaimynines valstybes, kaip visa tai konkrečiai įvyko, kaip atsitiko, kad tas dokumentas buvo dingęs, taigi čia dar yra labai daug erdvės ir bendravimui. Ir tai didina tarpusavio supratimą. Juk jei tos ar kitos valstybės dokumentas niekada nebuvo dingęs, tai jie žiūri truputį iš šalies ir su tam tikra nuostaba, bet jiem tikrai visada yra įdomu.
Turbūt niekas neabejoja, kad įdomu dirbti Europos Parlamente. O ar smagu?
Europos Parlamentas yra labai dinamiškas darinys.. Ten persipina kultūriniai, ekonominiai, politiniai interesai, ta visa Europos įvairovė ten ypatingai ryški. Daugiakalbystė labai svarbu. Ten tikrai nenuobodu, ir žmonės geranoriškai nusiteikę, ir pačių įvairiausių įmanomų nesusipratimų ten gali įvykti, ir visi į juos žiūri su humoru ir tam tikra ironija. Galiu pasakyti, ko nėra – nėra nusistatymo, kad tu toks iš tos valstybės, o tu anoks, nes tu čia vėliau įstojai į tą Europą, o aš čia senbuvis. Šito niekada nėra. Yra labai įdomus dūzgiantis avilys, kuriame yra labai daug dinamikos. Na į tą dinamiką dar reikia sugrįžti po pandemijos, bet visi vienareikšmiškai to labai nori ir pageidauja.
Jūsų gyvenimas tampriai susijęs su bene europietiškiausia Kauno gatve. Kuo asmeniškai jums, čia gimusiam, augusiam, dirbančiam V. Putvinskio gatvė brangi ir įdomi, kokią jos istoriją norėtumėte perduoti ateičiai?
Aišku, kad V. Putvinskio gatvė man yra išskirtinė erdvė. Jai, turbūt, pasisekė, kad ji buvo formuojama kaip vientisa ir tuo laiku, kada jau Kaunas buvo klestintis miestas ir iš tikrųjų čia buvo kuriamasi prabangiai. Mano senelio ligoninė buvo įrengta pagal paskutinį tuometinės technikos žodį, su moderniausiais gydymo metodais, vaistais ir akušerijos bei ginekologijos suvokimu. Ir architektūrinė išvaizda, ir ligoninės funkcija yra pavyzdys, kaip Kaunas buvo suklestėjęs XX amžiaus 4-tajame dešimtmetyje. Buvo ir kitų ligoninių šitoj gatvėj, muziejai kūrėsi, diplomatinės atstovybės, pagaliau – Kauno simbolis funikulierius. Vaizdas į Žaliakalnį absoliučiai išskirtinis dar ir dėl Prisikėlimo bazilikos dominavimo iš pačių įvairiausių taškų. Tai ir sukūrė tą unikalią erdvę, kurioje pati gamta ir istorija tiesiog prisako mums, kad mes ją turim toliau puoselėt, ir aš matau, kad tai vyksta.
Nežinau, ar yra labai daug gatvių Kaune ar Lietuvoje, kur būtų ir gatvės šventės, o jos tokios vyksta, ir man visada smagu prie jų prisidėti. Tai iš tikrųjų niekieno nepadiktuota, joje gyvenantys, dirbantys žmonės turbūt perėmė tą dvasią. Tad nieko nuostabaus, kad ir savo biurą aš įkūriau būtent šitoj gatvėj, būtent istoriniam Kauno pastate. Ir savotiškas stebuklas, kad būtent V. Putvinskio gatvėj buvo pastatyti modernūs Vytauto Didžiojo universiteto rūmai, kur man pirmą kartą užkilus į savo kabinetą 6-ame aukšte atsivėrė tokios Kauno erdvės, kad į universitetą norisi grįžti ir grįžti, nepaisant viso smagumo ir darbo Europos Parlamente.
Nepriklausomybės akto atradėjas prof. Liudas Mažylis tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad Kaunas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Liudui Mažyliui – pakeliui. O jums?