– Urti, kaip tampama stalo žaidimų kūrėju?
– Nėra vieno recepto. Mano atveju, buvo tiesiog labai didelė meilė jiems. Tau turi tiesiog jie patikti, turi domėtis šia sritimi ir pabandyti sukurti vieną, paskui kitą. Jeigu procesas teikia malonumą, tada juk norisi kurti vis daugiau ir daugiau. Kūrybinis džiaugsmas labai motyvuoja ir galiausiai po ne vieno bandymo, tave pastebi ir kažkas pradeda tave vadinti žaidimų kūrėju. Su šia specialybe, jeigu ją taip galima pavadinti, nesiejau savo ateities. Esu pabaigęs KTU gimnaziją, vėliau KTU įgijau vadybos bakalauro laipsnį. Mokslai neturėjo įtakos šiam užsiėmimui, jis atėjo iš darbo su vaikais. Būtent tuo metu gimė jausmas, kad aš galiu jiems ką nors sukurti, prisidėti prie jų lavinimo. Mokslai pasitarnavo kitais atžvilgiais: praplėtė kontaktų ratą, padėjo įgyvendinti ir vystytis mano „Vienaragio“ – tai yra vaikų stovyklos, projektui.
– Ar mėgdavai žaisti vaikystėje stalo žaidimus?
– Mėgdavau, žinoma. Tik mano vaikystėje nebuvo didelis įvairovės, kokia yra dabar. Turbūt kaip ir daugelis prisimenu „Monopolį“, kurį teko pačiam persipiešti ir patobulinti. Jų nebuvo daug: „Loto“, šaškės, šachmatai. Lyginant su dabartine įvairove, prisiminimai skurdoki. Net pavydu šiuolaikiniams vaikams. Būdavo pats susikuriu žaidimą, organizuoju čempionatus, olimpiadas. Kurdavau žaidimų gaires, taisykles. Svarbu paminėti, kad norint sužaisti stalo žaidimą, turi įvykti komunikacija: turi prikalbinti draugą arba šeimos narius. Man labiausiai patinka bendravimo žaidimai: juose reikia, kuo efektyviau susikalbėti su savo komanda, kad galėtumei kažką surasti, išsiaiškinti ir tokiu būdu pasiekti tikslą. Priešingai nei kompiuteriniai žaidimai dabar. Juose praktiškai nėra jokios komunikacijos. Jie lengvai pasiekiami: tau nereikia išeiti iš kambario, gali žaisti tik turėdamas planšetę ar telefoną, būti absoliučiai vienas.
Tačiau stalo žaidimai Lietuvoje tarsi išgyvena renesansą. Atrodo, jie tampa vis populiaresni.
Jie populiarėja, bet ne taip intensyviai ir greitai kaip kompiuteriniai žaidimai. Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje pardavimai nuolat auga. Bet taip yra turbūt dar ir dėl to, kad pas mus sovietmečiu nebuvo stalo žaidimo kultūros. Maždaug apie 1970 metus ši kultūra Vakaruose pradėjo populiarėti, atsirado apdovanojimai, garsūs autoriai: įvyko tam tikra stalo žaidimų revoliucija. Ji labai sužydėjo Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Lietuvoje visas šis augimas prasidėjo tik atgavus Nepriklausomybę. Tad mūsuose ta kultūra dar vejasi, vis daugiau visuomenės atranda stalo žaidimų įvairovę: kad jie skirti ne tik vaikams, bet savo specifika gali būti skirti ir pritaikyti labai skirtingos auditorijoms, pomėgiams ar temoms. Gal dėl to ir atrodo, kad stalo žaidimų kultūra Lietuvoje, tarsi, sparčiai auga, bet, kita vertus, ji tiesiog prisiveja tą lygį, kuris jau yra pasiektas Vakaruose.
– Ar teko susidurti su žaidimais, kurie skirti arba dedikuoti miestams?
– Nemažai teko susidurti su tokiais žaidimais, kūrėjai ypač mėgsta savo žaidimus vadinti miestų pavadinimais. Dažnai tokie pavadinimai labiau yra dekoratyviniai nei turintys kažkokios įtakos žaidimui. Pavyzdžiui, labai populiarus stalo žaidimas „Carcassonne“ – tai vieno Prancūzų kaimelio pavadinimas. Bet šis pavadinimas ar miestelis nelabai ką reiškia žaidime. Dar vienas pavyzdys, Graikijos salos vardu pavadinas žaidimas „Santorini“. Žaidimo elementuose yra panaudoti tipiniai tai salai būdingi baltai mėlyni nameliai, kuriuos reikia kuo greičiau pastatyti. Žaidimas „Marakešas“ susijęs su kilimų prekyba. Tikrai, yra nemažai pavyzdžių ir kūrėjai mėgsta miestų temas išnaudoti labai įvairiai. Džiaugiuosi, kad kuriant „Kauno Žvėries“ žaidimą, pavyko rasti būdą, kaip darniai sujungti, kuriamą Kauno mitą, su Žvėrimi, įvairiomis miesto vietomis, jas pripildyti paslaptimis. Juk miestas turi savo aurą, kuri kūrėjui užduodą tam tikrą temą.
– Ar tokie žaidimai prisideda prie turizmo didinimo?
– Labai prisideda, ypač jei jie išpopuliarėja pasaulyje. Žmonės sužino apie miestą, šalį, kultūrą, tos vietos unikalumą. Labai smagu, kad atvažiavę turistai gali išbandyti to miesto žaidimą. Gali parsivežti kaip prisiminimą ar suvenyrą namo. Smagu žaisti ir tame mieste gyvenantiems žmonės, pamatyti savo miestą naujomis akimis, sužinoti ar atrasri ką nors nauja.
– Kokie žaidimai Tau paliko didžiausią įspūdį? Kuriuos pats mielai rekomenduotumei sužaisti?
– Jeigu žiūrėti iš kūrybinės pusės, tai tie žaidimai, kurie ir pasaulyje padarė didžiulį perversmą. Stalo žaidimas „Katano salos naujakuriai“ – naujakuriai negyvenamoje saloje kuria atskiras civilizacijas tam, kad taptų dominuojančia jėga ir galėtų vadintis valdovais. Tai labai gerai sukurtas žaidimas, kuris padarė tikrą revoliuciją ir yra mėgiamas žaidėjų jau ilgą laiką. „Magic: The Gathering“ arba dar vadinamas tiesiog „Magic“ – kortų žaidimas, skirtingomis jų kombinacijomis žaidėjai kovoja vieni prieš kitus. Labai gera tema ir pati žaidimo mechanika, kuri jau trisdešimt metų veikia. Žmonės net kolekcionuoja šio žaidimo kortas. Gerai sukurti žaidimai su laiku vis labiau poopuliarėja, vis daugiau žmonių atranda jų eleganciją, įsitraukia ir negali nustoti žaisti.
– Esi sukūręs ne vieną žaidimą, už vieną iš jų „Riedantis ežiukas“ esi apdovanotas Berlyne vykstančių apdovanojimų „Kinderspiel des Jahres“ aukšiausiu prizu. Bet kuris Tau pačiam yra arčiausiai širdies?
– Man vertybiškai labai svarbus žaidimas yra „Pasakų knygelė“. Tai žaidimas, kuriame galima kurti pasakas. Jį gali žaisti vaikai, visa šeima kartu – lavinti vaizduotę. Tikiu, kad šis žaidimas daro teigiamą darbą ir poveikį. Žinoma, ne visi pasiryžta jį žaisti, ne visi mėgsta kurti pasakas – tai kūrybinis iššūkis. Bet jeigu reiktų rinktis vieną, tai šis būtų prasmingiausias. Stengiuosi, kad kiekvienas išleistas žaidimas turėtų skirtingas misijas, bet svarbiausia, kad lavintų kūrybiškymą.
– Kokie pirmiej žingsniai, norint sukurti žaidimą?
– Pirmieji žingsniai, nepamiršti, kad tu nori sukurti žaidimą. Viskas prasideda nuo to, kad kurį laiką tiesiog ieškai idėjų: žaisdamas, naršydams internete, skaitydamas. Dėlioji mintis, kokio pats žaidimo norėčiau. Galbūt viskas pradeda sukti apie kažkokią temą, o gal sietis su kažkokia konkrečia mechanika, pavyzdžiui, turi būti daug kauliukų. Tada padarai pradinį idėjos prototipą: gali išsikirpti korteles iš lapo, nusipiešti lentą, paimti kauliukus ar eitukus iš kito žaidimo, nusipašyti žemėlapį. Tada kvieti draugus išbandyti. Testuoji. Jeigu įdomu žaisti, galima patobulinti. Po patobulinėjimo vėl testuoji su didesne ir įvairesne žmonių grupe ir vėl grįžtio prie tobulinimo. Dažniausiai patys žaidėjai parodo, ar jiems įdomu ar verta šį pradėta darbą tęsti.
– Kas Tau buvo svarbu kuriant žaidimą Kaunui?
– Labai norėjau, kad žaidimas prisidėtų prie kuriamo Kauno mito apie Kauno Žvėrį ir atvirkščiai, kad pats mitas įkvėptų žaidimą. Taigi įvyktų sinergija. Viskas turėjo susidėlioti į bendrą visumą.
Susipažinau su mitu, perskaičiau Kauno Žvėries pasakų knygą, atradau Saulėtąjį ir Požeminį Kauną. Jeigu nebūčau susipažinęs su šiais dalykais, mano galvoje galėjo gimti visai kitoks žaidimas. Pradėjau nuo temos, tuomet ieškojau tinkamų mechanikų, kurios būtų įdomios žaidėjams. Taip gimė idėja, kad yra slaptieji kauniečiai, kurie atkeliavo iš Kauno Žvėries pasakų knygos, jie visame mieste ieško paslapčių, keliauja nesibaigiančiais miesto laiptais tarp Požeminio ir Saulėtojo Kauno. Žaidėjai, pasitelkę gudrumą ir šiek tiek sėkmės, kartais sutinka Žvėrį, kuris jiems gali pakuždėti paslaptis apie miestą ar save patį. Tuomet teko apgalvoti visą žaidimo eigą, kad jis būtų įdomus žaisti ne tik vieną kartą, bet prie jo norėtųsi vis grįžti. Kurti apie miestą, kurio nepažįsti būtų sunku, man atrodo svarbu, jausti to miesto dvasią. Kurti žaidimą savo gimtąjam miestui, kuriame augai ir mokeisi, yra labai geras jausmas. Tai tam tikra padėka ir palinkėjimas Kaunui, kad jis klestėtų, kad žmonės juo džiaugtų ir atrastų jį vis iš naujo.