Tarptautinės karjeros aukštumas pasiekusios Džiugintos Gruodės paskutinis darbas paslaugų centre tęsėsi 12 metų, prieš tai garsioje įmonėje dirbo dar 10 metų. Per tuos 22 metus buvo visko: begalė šampano purslų, tobulai įvykdžius projektus, ir ne vienas juodas periodas, kuomet persekiojo profesiniai perdegimai, panikos ir nerimo atakos, vidiniai konfliktai, plėšymasis tarp šeimos ir darbo, be to, buvo pametusi save, kaip moterį. Šiandien Džiuginta – kitas žmogus, nors iš pažiūros ji ta pati kaip visada: pasitempusi, elegantiška, kaukšinti aukštakulniais, einanti lyg virš žemės aukštai iškelta galva. Nors iš išorės nepasikeitusi, iš vidaus ji visai kita: atradusi save kitoje veikloje kaskart drąsiai pasidžiaugia, kad sugebėjo žengti esminį žingsnį, taip kardinaliai pakeitusi savo gyvenimą, ir pagaliau išgirdo save.
Tarptautinė karjera prasidėjo negalvojant pasakius „taip“
„Pati pradžia turbūt buvo kaip ir daugelio būsimų studentų: nelabai neaišku, kur studijuoti, ką veikti, tad žiūrėjau, ką dirbo tėvai. Stojau ten, kur studijavo mama, galvojau, kad tai tiesiog saugus variantas. Pernelyg net nemąsčiau. Posovietiniais laikais, arba ankstyvos nepriklausomybės metais, tiek daug studijų pasirinkimų kaip šiandien tikrai nebuvo, iš esmės buvo keli dalykai: ekonomika, finansai, teisė. Aš pasirinkau ekonomiką, buhalterijos kryptį. Plaukiau pasroviui ir man sekėsi. Taip atplaukiau į pirmąją savo darbovietę. Dabar, kai reflektuoju, nebuvau užsibrėžusi tikslą būtinai tapti vadove, tiesiog darydavau geriausiai, kaip moku, ir mane kviesdavo, vadovai vieni kitiems rekomenduodavo kaip gerą specialistę“, – pasakoja Džiuginta.
Pasak moters, pirmasis ir didžiausias jos karjeros proveržis įvyko tada, kai dirbo pirmoje savo darbovietėje, vienoje nedidelėje kontoroje, finansininke: „Tuo pat metu, kai dirbau, Lietuvoje vyko „Telekomo“ įsigijimo projektas. Kompanijai, kuri ruošė dokumentus, prireikė finansininko, ir mane rekomendavo. Atsimenu, kad tuomet net angliškai nemokėjau, mokykloje mokiausi vokiečių kalbą, bet pasakiau „taip, padarysiu“. Taip prisijungiau prie įmonės, kuri valdė visą „Telekomo“ prisijungimą. Realiai nėriau stačia galva. Išmokau tobulai anglų kalbą, tarptautinius finansų standartus, kiekvieną žingsnį atsiskaitydavau vadovams iš Švedijos ir Suomijos. Taip prasidėjo mano tarptautinė karjera. Kai dabar pasižiūriu atgal, tai tuomet iš esmės buvau drąsi – pirmiausia pasakydavau „taip“ ir tik tada galvodavau, kaip tai padarysiu [šypsosi, aut. pastaba]. Bet viskas išeidavo natūraliai ir sekėsi tik dėl pastangų: tikrai labai daug mokiausi, greit perimdavau žinias, labai daug dirbau.“
Džiuginta sako, kad tie dešimt metų buvo išties labai įdomūs ir platūs profesine prasme: „Nors buvau finansininkė, buvau atsakinga už visapusišką įmonių įsteigimą. Man pačiai buvo svarbu, kad nuolat jausčiau augimą, kad būtų nauja, įdomu, kad galėčiau tobulėti. Kartu pradėjau dirbti su kitais Europos Sąjungos projektais, tai tuomet irgi buvo naujiena, kompanijos buvo tarptautinės. Toks mano kelias. Jeigu būtų reikėję sėdėti tik prie finansinių lentelių, aš būčiau jau seniai sau uždavusi klausimą, ką aš čia veikiu.“
Gavusi vadovės pasiūlymą, sulaukė ir nepasitikėjimo pliūpsnio: Lietuva jiems atrodė kažkur prie Maskvos
„Išėjusi į motinystės atostogas, norėdama pakeisti darbą, išsiuntinėjau savo CV į tuo metu vykusias atrankas, bet tuo metu nesulaukiau atsakymo. Grįžau atgal į įmonę, kurioje dirbau, jau persivadinusią į „Telia“. Padirbusi joje metus sulaukiau pasiūlymo iš „galvų medžiotojų“ prisijungti prie naujai steigiamo paslaugų centro „Citco“ vadovų komandos. Centro funkcija buvo perimti buhalterinių funkcijų teikimą klientams, daugiausia fondams iš kitų šalių. Tada, o tai buvo 2007 metais, dar sunkiai buvo suprantama, kaip jis galės gerai veikti, kai įmonė su darbuotojais čia, o kitos įmonės svetur, bet kadangi aš nesakydavau „ne“, tai ir tuo atveju pasakiau „taip“. Iš karto buvome įdarbinti 15 žmonių, tarp jų – du vadovai užsieniečiai ir aš viena vadovė lietuvė. Mus išsiuntė mėnesiui į Amsterdamą mokytis perimti darbus.
Kokių tik komentarų tuomet apie mus buvo. Iš mūsų penkiolikos žmonių grupės buvo tik vienas vyras, visos kitos – moterys. Tiek Liuksemburge, tiek Amsterdame, kur pagrindiniai biurai, finansai buvo vyriška profesija. Jie labai stebėjosi, kad šitiek moterų atskrido, be to, iš kažkokios nelabai kam žinomos Lietuvos. Paskui, kai jau įmonės vadovai patys atvyko į Vilnių, sakė, kad visai normalus tas Vilnius [juokiasi, aut. pastaba]. Vienas iš vadovų, su kuriuo dirbome iki kol išėjau iš darbo, sakė tuomet galvojęs, jog Lietuva yra kažkokiuose miškuose netoli Maskvos. Tokie buvo komentarų apie mūsų šalį, tad jiems reikėjo patikėti darbus kažkokioms finansininkėms moterims kažkokioj neaiškioj šaly. Pasitikėjimo buvo lygiai nulis ir taip nuo pat pirmų dienų susiformavo kultūra, kad mes turime įrodyti prieš kolegas Europoje, jog esame vertos šių darbų.
Man, atėjusiai iš skandinaviškos darbo kultūros, kokia buvo „Telekome“, kur nė karto negirdėjau jokių komentarų dėl savo amžiaus, lyties, išvaizdos, patirties, kur visada vyravo lygiavertiškumas, geranoriškumas, buvo lengvas šokas. Be to, mūsų konceptas buvo vienas iš pirmųjų, tokie gigantai kaip „Wester Union“ atėjo jau po mūsų. Pats suvokimas, kaip mes galime atlikti finansinius dalykus nuotoliu... Daug visokių naujovių buvo kuriama, sprendžiama, ir man buvo nepaprastai įdomu. Patirtis augo myliomis“, – prisimena Džiuginta.
Pelnius pasitikėjimą, taip atsakingai statytas kortų namelis pradėjo griūti
„Patekau į tokią inerciją, kai viskas labai greitai keitėsi tiek dėl pačių darbų, tiek įrodymo, kad galime gerai dirbti, ir įrodėme. Pripažinimas atėjo maždaug po dvejų metų, kai galėjau vykti ir bendrauti tiesiai su klientais iš viso pasaulio. Su savo komanda buvau viena pirmųjų, kuri galėjo važiuoti į valdybos posėdžius Didžiojoje Britanijoje, Liuksemburge, Amsterdame, Niujorke, atstovauti klientams ir pristatyti jiems komandos paruoštas finansines ataskaitas.
Iš kitos pusės, atsimenu, kai nuskrisdavau į Amsterdamą, kur vykdavo Europos vadovų susitikimai, mūsų būdavo apie 40. Iš viso vos penkios moterys. Vyrai nuolat paklausdavo, o kur mūsų vaikai, kas juos prižiūri. Tokie klausimai visada skambėdavo, ir tada man atrodė normalu, dabar seniai nebe. Klausimas, kodėl niekas vyrų vadovų neklausia, kur jų vaikai yra ir kas juos prižiūri [šypsosi, aut. pastaba]. Tad požiūris į moterį vadovę vyriškoje kompanijoje anksčiau tikrai buvo dviprasmis. Reikėjo gerokai daugiau pasistengti, įrodyti, kad esi verta vadovės pareigų. Aišku, dabar viskas keičiasi, ir aš pati, šiandien lydėdama kitas moteris, galiu pasakyti, kad mes ir pačios sukuriame sau barjerų, norėdamos kažkam kažką įrodyti, ko iš tikrųjų nereikia. Tiesiog reikia atlikti savo darbą gerai, ir viskas. Tada savaime ateina apdovanojimas. Mūsų vidiniai nepasitikėjimai, blokai, noras kovoti ir įrodyti visam pasauliui kažką ir sukuria nepasitikėjimą bei priešiškumą pačioms sau.
Savo pačios lūžio tašką, savo sąmoningumo pokytį skaičiuoju praėjus geriems metams po pripažinimo. Įvyko netikėtas ir stiprus profesinis perdegimas. Šventėme boso dieną, komanda nuostabi, mane sveikina, viskas atrodė puikiai, tuo metu taip pat siekiau dar vieno magistro ISM, vadovų magistrantūroje (taip pavadinta ISM studijų pakraipa). Ir staiga pradėjau alpti, užėjo tokie simptomai, kad mėnesį pragulėjau lovoje su besisukančia galva, negalėjau atsikelti. Visos funkcijos, kurios atsakingos už gyvenimo kontrolę, nustojo veikti. Negalėjau patikėti, kad taip gali būti: mažas vaikas, nauji namai, geras darbas, puiki komanda. Kodėl, kai viską lyg ir turiu, kodėl manęs neklauso mano organizmas? Nuvažiavau pas gydytoją, širdis, kaip dabar atsimenu, daužosi, galvojau, tuoj nualpsiu ar numirsiu. Gydytoja pasakė, kad vienintelis kelias – gerti antidepresantų. Jau tada supratau, kad pradėjusi juos gerti pradėsiu slopinti savyje tai, kas lėmė tokią būseną. Gydytoja tada mane ramino, kad pas ją lankosi įmonių vadovės, nes kitaip karjeros moterims neįmanoma pasiekti, ir kodėl tikiuosi, kad man bus kitaip.
Tai buvo ženklas, kad kažkas ne taip, tada prasidėjo paieškos. Kilusi iš labai racionalios šeimos, visą savo kelią pati dėliojausi, staiga supratau, kad yra kažkas daugiau, ko mano protas neaprėpia, – dvasinis žmogaus kelias, sielos misija ir panašūs dalykai. Pradėjau ieškoti atsakymo, kas su manim vyksta, kodėl taip nutiko. Man tuo metu buvo vos 32-eji metai. Kadangi buvau vis dar vadovė, turinti savo komandoje labai daug moterų, pradėjau analizuoti ir jas stebėti. Matydavau jauną moterį, kuri ateina po studijų baigimo ir kaip per dešimt metų jos karjera nuvilnija. Mačiau, kiek mes, moterys, save spaudžiame, savimi netikime, kiek mes įrodinėjame, kad esame vertos. Visa kultūra mūsų organizacijoje buvo paremta tuo, kad mes turime įrodyti, jog baigusios gerus universitetus galime dirbti, jog nesame paslaugų centras, kuris yra kažkur Azijoje, kur pigi darbo jėga (į mus taip žiūrėjo). Vertumo kultūra labai veikė visų mūsų sveikatą, mačiau tai stebėdama save, savo koleges.
Būdavo tokių situacijų, kai mes stebėdavomės, kaip, tarkim, ispanai ar prancūzai išeina laiku namo ar kodėl jie per pietų pertrauką negali turėti su mumis skubaus konferencinio skambučio. Tai buvo viršvalandžių, persidirbimo, padaryti daugiau, nei galiu, laikas. Tai sovietinis palikimas, ir labai džiaugiuosi, kad yra pokytis. Ypač po pandemijos viskas pasikeitė. Pandemija buvo dovana iš esmės, nes žmonės masiškai pradėjo atsisukti į save. Aš daug laiko gyvenau su perdegimu, ir kai atsisukau į save, pradėjau klausti, kokios mano vertybės, kas man svarbu, – tai nesutapo su mano gyvenimu.
Kurį laiką dar utopiškai galvojau, kad galiu pakeisti sistemą, ypač kai buvau vadovė. Bet su sistema buvo viskas gerai, ji yra tokia, kokia yra, ir man reikia užsiimti savo požiūrio keitimu. Nors buvo didelis augimas, kartu buvo ne vienas perdegimas, ne viena mano kolegė neatlaikė ir tiesiog pasitraukė, aukodavo savo asmeninį gyvenimą, laiką su vaikais, ir aš tai matydavau. Man norėjosi sakyti „eik pas savo vaikus, darbai palauks“, bet būdama vadovė aš to negalėjau sakyti, mano viduje vykdavo vidinis konfliktas, juk turėjau išsireikalauti, kad darbas būtų padarytas, nes pati gaudavau spaudimą „iš viršaus“, iš savo vadovų, kurie reikalavo efektyvumo. O aš pirmiausia mačiau žmones – asmenybes, kurie gyvenimus aukoja dėl darbo“, – atvirai pasakoja Džiuginta.
Prasidėjus panikos ir nerimo atakoms, pradėjo ieškoti atsakymų
„Kelerius metus vis atkrisdavau, buvo panikų, nerimo atakų, bet padėjo tai, kad sąmoningai ieškojau atsakymo, ir pradėjusi žiūrėti į žmogų kitaip, nuėjau mokytis emocinio intelekto, organizacinės psichologijos, atradau meditacijas. O kai pradedi mokytis tokių dalykų, tenka gerokai pasikapstyti po savo vidų, pats turi susidėlioti vertybes, kas tu esi, kokia gyvenimo vizija. Tada atėjo suvokimas, kad kažkas manyje keisis. Papildomai nuėjau mokytis koučingo, kad būčiau geresnė vadovė, kad padėčiau savo komandai augti, bet tai užaugino mane pačią labai stipriai, tada pradėjau savęs klausti, ką veikiu ir ar man tai tinka. Ėjau, tyrinėjau viską, visus dvasinius gylius, susipažinau su sisteminės dinamikos mokslu, jį dabar taikau savo veikloje. Man buvo įdomu viskas: kaip žmogus veikia, kai išoriniame pasaulyje turėdami viską viduje jaučiamės blogai. Tai buvo pagrindinis klausimas, kuris mane vedė.
Iš kitos pusės imant, tikrai pats darbas buvo labai įdomus, perspektyvus, suteikiantis laisvės sprendimams. Laikas išties buvo fantastiškas, patirties labai daug, kolegos buvo nuostabūs, kuriems be proto esu dėkinga, kad tiek kartu nuveikėme. Tik šiandien kalbu būtent apie tą kitą pusę, kurios ignoruoti darbe pernelyg ilgai irgi nevalia.
Tyrinėdama neuromokslo tyrimus apie žmogaus smegenų veiklą radau labai daug atsakymų apie vyrų ir moterų skirtumus. Be to, domėjausi, kaip skirtingai veikia mūsų prigimtinė energija. Supratau, kad patekau į verslo pasaulį, kuriame vyriško prado reikia labai daug, o niekas manęs nemokė, kaip jame elgtis, žinojau, kad turiu būti susikoncentravusi, griežta, siekianti tikslų. Nemokėjau „persijungti“ į moterišką pradą ir leisti sau pailsėti. Ir kur ten sau leisi pailsėti, kai ir namuose toliau reikia dirbti, vaiką auginti, namus sužiūrėti. Didysis atsimerkimas buvo moteriškumo atradimas“, – sako Džiuginta.
Kaip pati sako, ji savo kelyje nuolat susidurdavo su kraštutinumais: „Jeigu susidomėjau dvasiniais dalykais, tai ar turėjau viską mesti ir išvažiuoti į Indiją, tapti jogos mokytoja? Man netiko šitas kelias. Aš ieškojau, kaip išlikti savo darbe, būnant vadove, ir integruoti savo žinias, dariau eksperimentus. Pajutau, kaip mano sveikata pradėjo gerėti, tai buvo rodiklis, kad viską darau gerai. Bet sistema turi savo nuomonę, kurioje reikalingi darbiniai arkliai. Aš tokiu nebenorėjau būti, taip atsirado vertybinis konfliktas.
Kaip tik tuo metu įmonėje įvyko restruktūrizacija ir pasikeitė vadovai, jie buvo iš Amerikos; mes iš pradžių tuo labai džiaugėmės, skraidėme į Niujorką, o ten juk Volstryto džiunglės, ten viskas vėl buvo kitaip, – mes jiems dar pigesnė darbo jėga buvome. Jie neturėjo vertybių, kurios manyje užgimė. Mes priimdavome finansininkus, teisininkus, auditorius, – žmones, kurie baigė aukščiausius mokslus prestižiniuose Europos universitetuose, ir tie žmonės ateidavo su lūkesčiais, kad kuria kažką vertingo. Ir tikrai jie kurdavo, mūsų biuruose užgimė nuostabių projektų, kurie buvo kaip pavyzdys visai organizacijai. Tačiau tas požiūris į mus vis tiek buvo nekoks, su tuo susiduria ir kiti panašūs centrai.“
Skyrybos ir atrasta moterų bendrystė Ibizoje
„Maža to, mano gyvenime įvyko skyrybos. Tuomet supratau, kad dar giliau turiu save suprasti, nes nebepažįstu savęs kaip moters, žinau kaip vadovę, kaip finansininkę, mačiau save tik iš profesinės pusės.
Tada viena išvykau į Ibizos salą Ispanijoje, į moterų stovyklą. Tuo metu taip vienai išvykti, palikus vaiką, buvo didelis žingsnis ir pasipriešinimas aplinkai. Ten pažinau kitų moterų, pamačiau visai kitą moterų pasaulį. Verslo aplinkoje moterys konkuruoja, kovoja, daug apkalba viena kitą. O čia vyravo bendrystė, seserystė, visiškas priėmimas tokios manęs, kokia esu. Čia, tokioje saugioje aplinkoje, išties prisiliečiau prie savojo moteriškumo šaknų. Mačiau, kaip per savaitę stovykloje keičiasi moterys. Mane tai taip įkvėpė. Dauguma tų moterų tapo mano artimomis draugėmis, sielos sesėmis ir palaikytojomis, einant per tolimesnę transformaciją. Grįžusios toliau tęsėme susitikimus ir įvairias praktikas.
Supratau, kad ne aš viena pereinu per vidinius virsmus ir patiriu išgyvenimų išoriniame pasaulyje. Grįždama iš stovyklos patyriau tą stiprų jausmą, kad žinau, ką noriu daryti, – sukurti tokį retritų centrą, kur žmonės galėtų saugioje aplinkoje nerti į savo gylį, į savo tikrumą. Dabar sąlyginai tą ir darau savo veikloje, tai sukuria saugią erdvę kitiems patirti pokytį.
Grįžusi pradėjau ieškoti, kur Lietuvoje galėčiau įsteigti tokį centrą kaip Ibizoje, važinėjau, ieškojau sodybų, bendravau su organizuojančiais tokias stovyklas Lietuvoje. Be to, ir pati dar giliau nėriau į dvasinio pasaulio, kosmologijos, energetinių praktikų, moteriškos prigimties temų tyrinėjimus. Norėjau suprasti, kaip galima ir versle pritaikyti tikrojo giliojo moteriško prado, kuris mums duodamas iš gamtos, žinias.
Ieškojau atsakymo apie save – kas aš esu ir koks mano kelias šioje žemėje – per įvairius aspektus, asmenybės testus, Human Design, Rytų ir Vakarų astrologiją, ajurvedą, dvasinius vedlius“, – pasakoja Džiuginta.
Šiandien pati būdama mentore moteris sako, kad jai, būnant racionalaus ir aštraus struktūrinio proto, tuomet atsivėrė visiškai naujas pasaulis, kurį gali tik jausti ir tikėti arba ne, kad taip yra. Tad didžiausias iššūkis jai buvo pradėti tikėti, pirmiausia – savimi, tuo, ką jaučia ir patiria, ir kad ne viską gali protu sukontroliuoti, kad yra kažkokios nematomos jėgos ir dėsniai, kurie veikia mus. Pradėjo jausti energijas, pati pradėjo vesti įvairias praktikas. Kuo daugiau plėtė sąmonę, tuo daugiau matė ir jautė dalykus, kurie kitiems buvo nematomi, – kaip veikia energija ir tam tikri sisteminiai dėsniai organizacijoje.
Žinodama, kad išeis iš darbo, pradėjo daryti esminius sprendimus
Džiuginta dvejus metus išgyveno vidinį konfliktą, tuomet pradėjo ruoštis išeiti iš darbo. Net nežinojo, ką tiksliai darys. Pirmas dalykas buvo finansinis aspektas: moteris pradėjo kaupti pinigus, domėtis, ką žmonės daro, kai ruošiasi karjeros pokyčiui.
„Visi kalba apie tą patį, kad turi turėti bent pusės metų algos dydžio saugumo paketą. Kadangi pati buvau finansininkė, tai labai gerai su tais dalykais susitvarkiau. Kitas dalykas, aš pradėjau susitikinėti su žmonėmis, kurie jau patyrė tokį pokytį, klausdavau jų, ką jie darė, kokios buvo didžiausios baimės, kaip tai vyko, rinkausi informaciją ir „matavausi“, ar tai yra mano kelias. Tas pasiruošimas keisti darbą vyko dvejus metus mentaliai ir ruošiant savo gerbūvį. Nežinojau, kur eisiu, bet žinojau, kad organizacijoje nebėra naujumo, man nebebuvo augimo, pasikeitus vadovams, teko patirti ir mobingą, tad supratau, kad čia jau viskas. Nebegalėjau augti, o tai yra natūrali žmogaus prigimtis šiame pasaulyje.
Visai tai įvyko 2018 m. rudenį, tada aš sau pasakiau, kad liksiu iki gruodžio. Vyko metinis pokalbis su mano vadovu. Daviau suprasti, kad manęs nebebus ir kad ruošiu žmones savo departamente, taip pat visus procesus, jog man atsitraukus viskas sklandžiai vyktų ir toliau, žmonės patirtų kuo mažesnes mano atsitraukimo pasekmes. Po mėnesio vadovas atskrido ir mes nusprendėme pagreitinti išėjimo procesą. Spalio 31 d. buvo paskutinė darbo diena, pradirbus ten 12 metų. Tądien mes turėjome su dar maža dukra skrydį į Amsterdamą. Tai man buvo kaip laiko kilpos uždarymas: mano darbas prasidėjo nuo skrydžio į Amsterdamą, tuo ir pasibaigė, tik kad jau skridau atostogų ir parodyti dukrai V. van Gogo muziejų. Išėjus vienintelis mano noras tuo metu buvo tiesiog pailsėti ir duoti sau laiko. Sau pasakiau, kad duodu metus laiko nieko nedaryti.
Įdomiausia, kad per pirmas tris savaites, kai net nepaskelbiau, jog išėjau, mane pradėjo atakuoti įdarbinimo agentūros, kurios ieškojo paslaugų centrų generalinių direktorių, tai ir į Krokuvą kvietė, ir čia, Vilniuje, dirbti. Iš viso buvo penki rimti pasiūlymai. Visiems atsakiau, kad darau pertrauką. Tada galėjau save patikrinti, ar noriu vėl eiti vadovauti paslaugų centrui, ir supratau, kad nebenoriu, nes čia kaip ir kalbant apie santykius – negali nuo vieno vyro peršokti prie kito, turi būti pertrauka, kad suprasčiau, kas man svarbu. Ir kokios kokybės savo gyvenime noriu toliau. Taip ilsėjausi iki sausio, kol į mane pradėjo kreiptis mano buvusios kolegės, koučingo, bendražygės su klausimais, kaip būti tokia harmoninga vadove, kokia aš buvau. Kaip suderinti vyrišką ir moterišką energiją. Joms visada atrodžiau tokia pailsėjusi, tokia stabili. Tada supratau, kad man pavyko, nes žmonės tai matė, nors man atrodė, kad nepavyko“, – pasakoja Džiuginta.
Pirmasis kursas sulaukė didžiulio susidomėjimo
„Supratau, kad tik būdama taikoje su savimi galiu įkvėpti žmones, komandas, o ne iš desperacijos, kad kažkas spaudžia, ar iš baimės. Gaudama klausimų, turėdama nemažą moterų vadovių ratą, sukūriau pirmąją grupę, ir jau kovo mėnesį drauge pradėjome su kursu „Moteris tėkmėje“, kaip vadovauti su lengvumu. Taigi, praėjus trims mėnesiams aš vėl ėmiau dirbti, nors kursą pradėjau daugiau iš smalsumo, didelio noro pasidalinti, buvo daug prašymų patarti. Sulaukiau jų ir iš buvusios darbovietės, iš savo komandos, kad kursu pasidalinčiau, tai po truputį pradėjau dalintis, sukūriau tikslinius socialinius tinklus. Eksperimentavau ir atėjo pandemija. O kai ji atėjo, žmonės pradėjo atsisukti į save ir savęs klausti, kas aš esu ir ką noriu daryti.
Ir dabar mano pagrindinės klientės yra vadovės ir lyderės organizacijose arba savo verslų kūrėjos, aukštą vertę kuriančios moterys. Aš joms padedu sugrįžti į savo ašį, kaip balansuoti tarp vyriškos ir moteriškos energijos, kaip išlikti savo ašyje ir neaukoti savo šeimos gerovės dėl verslo arba kaip viską suderinti.
Praėjus penkeriems metams nuo pačios pradžios galiu pasakyti, kad pirmuosius dvejus metus iki galo nesupratau, nei ką aš čia darau, nei kaip čia viską daryti. Kai dirbi organizacijoje, turi komandą, turi personalą: asistentų, rinkodarą, komunikaciją, turi krūvą specialistų, su kuriais gali pasitarti, o čia likau viena pati. Kadangi buvau vadovė, aišku, daug ką išmaniau, įvairiausius procesus kitose srityse, – tas mane padėjo. Bandžiau patapti koučingo specialiste. Ir tai buvo vienas mano paklydimų, su kuriuo susiduria dauguma išėjusių vadovių. Nubraukti to, kas tu esi, negali. Pradėjau transformuoti savo patirtį, kurią turėjau organizacijoje į mentorystę, sujungdama sisteminės lyderystės mokslus, dvasines praktikas, nes išmaniau, kaip veikia moters organizmas, hormoninė struktūra. Nėra tokio brūkšnio, kad iki tol buvau viena, o dabar jau esu kita. Mano pavadinimas socialiniuose tinkluose pasikeitė, bet aš esu vientisa asmenybė, kuri savyje užaugino labai daug patirčių ir kurios visos susijungia. Galiu padėti moterims iš didelių verslų arba kuriančioms savo verslus nueiti tą kelią, kad būtų vientisos, neskaidytų savęs.
Mano viena iš aistrų – padėti moterims patikėti savimi ir drąsiai kurti didelius dalykus (angl. play big), veikti iš savo stiprybių, nustoti save plakti, nustoti save lyginti su vyrais ir priimti, kad mes esame kitokios, kitaip veikiame. Norisi jas paremti, padrąsinti kilti karjeros laiptais ir veikti organizacijose įgalinant moterišką prigimtį, nesusimažinant.
Vyrai tikrai daug labiau savi pasitiki, karjeros laiptais lipa daug drąsiau, neabejodami savimi. Mano misija, kurią sau įvardinau, yra noras padrąsinti, kad mes galime viską, tik reikia nustoti save graužti, svarbu daugiau pasitikėti. Nors didžioji dauguma mano klientų yra moterys, dirbu ir su vyrais, ir su komandomis, ir organizacijomis, – vedu sąmoningos lyderystės mokymus, kaip kurti giluminį tarpusavio santykį komandoje “, – sako Džiuginta.
Mentorė pastebi, kad anksčiau karjeros laikėmės kaip vienintelio šaltinio, kuris turi mums duoti viską: gerą algą, realizaciją, pasitenkinimą, džiaugsmą, draugus, bendrystę ir kitus dalykus. Dabar iš tiesų žmonės darosi įvairiapusiškesni, jie labiau pradeda sąmoningai ieškoti veiklų šalia darbo, kurios pripildytų juos kaip asmenybes, supranta, kad darbas nebeturi visapusiškai patenkinti.
„Daug moterų vadovių, kurias pažįstu, studijuoja psichologiją, menotyrą, koučingą, domisi dvasiniais dalykais, kurie jas praplečia kaip asmenybes, ir tada tas darbas, vadovavimas yra iš pilnatvės būsenos bei vidinės taikos su savimi, galime būti taikoje ir su mus supančiu pasauliu.
Kai nereikia nieko įrodinėti, kai užpildai save kitomis veiklomis. Dvasingumą labiau siečiau su sąmoningumu, plėtimu, kai mes suprantame, kad yra energijų ir yra didesnių nematerialių dalykų, kurie mus veikia. Kaip veikia mūsų smegenys, kaip pasiskirsto energija. Žmonės tikrai darosi daug sąmoningesni, gilesnius klausimus kelia, supranta, kad darbas nėra toks kaip tarybiniais laikais, – kai jau gavai, tai ir dirbsi iki pensijos, o tada pagyvensi. Žmonės gyvena šiandien, darbas jiems yra vienas iš šaltinių arba pajamų, arba pajamų ir gebėjimų realizacijos, o tai fantastika.
Kai pas mane ateina žmonės ir sako, kad jaučia perdegimą, nori mesti darbą, suprantu, jog reikia su žmogaus mąstymu dirbti, nes iš pradžių būtina keisti jo požiūrį, o ne iškart darbą mesti. Džiaugiuosi, kad man pavyko pakeisti požiūrį, nemetant darbo, išliekant jame, tiesiog praplėčiau save, išlikau ištikima savo vertybėms“, – užtikrintai kalba Džiuginta.
Šiandien savo veikloje mentorė sujungia ir integruoja per savo patirtį įkūnytus patyrimus: lyderystę, vadovavimo patirtį, koučingo įrankius, intuityvų konsultavimą, įvairias emocinio ir dvasinio intelekto lavinimo, sąmoningos stebėsenos praktikas.
Pinigai nėra tiek svarbūs, pataria kliautis intuicija
„Apie pinigus kalbant, tai nėra šiandien stabilumo: vieną mėnesį uždirbu daugiau, kitą – mažiau, bet kadangi buvau pasiruošusi, turėjau santaupų, tai galiu sau leisti oriai gyventi, aišku, turėjau sumažinti poreikius. Bet atsikėlusi ryte ir būna momentų dieną save pagaunu, kad esu laiminga, sveika, – tai man geriausias įrodymas, jog tikrai pasirinkau gerą kelią. Ir net jeigu aš gaunu mažiau pinigų tą mėnesį, mano laimės jausmas viduje nuo to nepasikeičia. Ne kartą esu pagalvojusi, kad tai mano svajonių gyvenimas, kad jaučiu pilnatvę, esu laiminga, netgi jei tą mėnesį mano pajamos mažesnės, nei būdavo anksčiau“, – sako Džiuginta.
Paklausus, ką ji patartų šiandien besiblaškantiems savo kelyje, mentorė sako, kad anksčiau jaunas žmogus ėjo visuomenės suformuotu keliu, o dabar jaunimas ne toks: „Anksčiau turėjai kopti karjeros laiptais, pasistatyti namą, susirasti vyrą, pagimdyti vaikų, nusipirkti gerą automobilį, galbūt turėti sodybą ir panašiai. Tai nubraižytas standartas, ir aš tuo keliu ėjau, kol negavau iš Visatos per galvą, kai man pasakė, kad ne toks man skirtas gyvenimas.
Pasakyčiau ir sau jaunesnei, kad reikia labiau tikėti bei kliautis intuicija ir drąsiau daryti sprendimus, negalvojant, ką pamanys kiti. Mažiau svarstymų ir daugiau veiksmo iš intuicijos, nes ji nuveda, kur reikia. Netgi visų savo perdegimų ir situacijų, kurios buvo nelengvos, to paties mobingo, darbinių įtampų į nieką neiškeisčiau: visos patirtys man užaugino labai stiprų stuburą, kad patirčiau visišką taiką su savimi ir šiandien galėčiau padėti kitiems.
Taigi, pirmas žingsnis yra sustoti ir įsiklausyti į save, nes kai mums kas nors netinka, mes bėgam, lekiam, norim sužinoti, kas mums patartų, o realiai reiktų išdrįsti stoti prieš patį save ir išgirsti savo baimes: už jų yra visi atsakymai, kas tu esi, kokia tavo misija. Tik įsiklausymas į save padės suprasti vertybinius dalykus ir išgirsti savo intuiciją, kuri visada pasakys.
Manęs pačios perdegimas neprivertė taip sustoti, aš ne iš karto išgirdau, ką man nori pasakyti organizmas, reikėjo dar keleto metų ir skaudžių išgyvenimų, kad suprasčiau, jog reikia sustoti ir paklausti savęs, kas aš ir ką iš tiesų noriu šiame gyvenime sukurti. Jeigu nemyli savo darbo, jeigu nekenti savęs tame darbe, klausimas, dėl ko tu gyveni taip, juk niekas kitas už tave sprendimo nepadarys. Laikas yra pats brangiausiais ir neatkuriamas resursas. Kai aš priėmiau sprendimą, visos aplinkybės sukrito taip, kad viskas pasikeitė, bet aš turėjau pati priimti sprendimą, niekas kitas. Viskas pasikeitė. Ir pasikeitė į gerą. O viskas, kas mums nutinka, yra reikalinga. Tik atsisukęs atgal gali suprasti, kodėl mums siunčiami vieni ar kiti ženklai.“
