Sauliaus planas nuo mažens buvo aiškus: jis bus dirigentu. Juo ir tapo. Vyro sąskaitoje – chorinio ir simfoninio dirigavimo magistrai. Ir nors širdimi su muzika jis neišsiskyrė niekada, pasirodo, finansai jam kelia ne mažesnę aistrą ir priklausomybę.
– Sauliau, papasakokite apie vietą, kurioje augote. Kaip atrodė jūsų kaimynystė, kokie žmonės jus supo.
– Gimiau Vilniuje. Augau muzikantų šeimoje – turbūt nenustebinsiu. Iš tėčio pusės berods penkta vilniečių karta.
Nuo pat ankstyvos vaikystės buvau apsuptas muzikos. Mama dar visai vaiką sodindavosi prie pianino ir grodavo vaikiškas daineles. Dar iki šiol kažkur turiu išsaugojęs suskaitmenintą įrašą: „Man trys metai, aš padainuosiu (kažką – nepamenu)“.
Taigi, tėvai pastebėję mano gabumus, manau, tuo pačiu ir apsidžiaugę, mane išleido į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Nelankiau vaikų darželio, vietoje to du metus, iki tapdamas pirmoku, lankiau parengiamąsias klases menų mokykloje.
Tad, kaip kiti sako, vietoje vaikystės su kamuoliu, turėjau muzikos pamokas. Mano muzikinis kelias prasidėjo būnant penkerių metų, o baigėsi..? Net nežinau, gal ir nesibaigė.
Prieš mėnesį nusipirkau naują elektroninį pianiną. Dar iki šiol padainuoju ten, kur geriausia akustika – duše (juokiasi).
– Koks vaikas buvote mokslų prasme? Ar buvote į kažką linkęs? Labiau meniškas? Labiau tikslus?
– Mokslai sekėsi tikrai lengvai. Nebuvau labai stropus, patikdavo tai, kas lengvai pasiekiama. Kai kuriuos dalykus perprasdavau labai lengvai, tad jie pirmiausiai ir domindavo.
Pamenu, 9-oje klasėje taip užbūrė chemija, jog vadovėlį įveikiau per kelias savaites ir likusią mokslo metų dalį tiesiog galėjau nieko neveikti… Mokytojas netgi siūlė rimtai pagalvoti apie perėjimą į kitą vidurinę mokyklą su sustiprintu chemijos kursu.
Pažymių prasme nebuvau pirmūnas, gal tik pradinėse klasėse. Paauglystėje teko pamaištauti, buvau gabus dvejetų rinkime.
Kadangi po 9 klasės (pagal to meto mokymo programą) jau tuometėje Menų gimnazijoje nebeliko tiksliųjų mokslų, buvome vien humanitariškai orientuoti. Keista, bet matematinis mąstymas išliko ir gana gerai gaudausi skaičiuose. Nors gal tai ir muzikos įtaka. Juk muzika taip pat matematika.
O jau stojant į Muzikos akademiją pavyko surinkti beveik visus aukščiausius balus. Įstojau į chorinio dirigavimo specialybę. Mokslai sekėsi labai lengvai, beveik niekada nesiruošdavau paskaitoms. Gana greitai apetitas augo, tad ėmiau siekti aukštesnės lygos ir lygiagrečiai įstojau į simfoninio dirigavimo specialybę. Mokiausi dviejuose fakultetuose vienu metu. Pavyzdžiui, buvau ketvirtakursis choriniame ir antrakursis simfoniniame dirigavime.
Chorinis dirigavimas ilgainiui nuslinko į antrą vietą ir visas viltis bei svajones kreipiau į simfoninį dirigavimą. Deja, čia taip lengva nebuvo.
Į studijų pabaigą supratau, kad karjeros galimybės gali ir neatsiverti. Lietuvos rinka maža, profesionalius orkestrus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų ir niekas išskėstomis rankomis nelaukė.
Kurį laiką dirbau muzikiniuose kolektyvuose. Labiau kaip choro dainininkas, retkarčiais gaudavau padiriguoti, tačiau tai manęs netenkino.
Gana greitai po studijų pabaigos pradėjau ieškoti alternatyvų. Tapau savamoksliu IT specialistu. Pagal to meto technologinį išprusimą mano žinių pilnai pakako. Neužilgo viena įmonė, kurioje dirbau, pasiūlė iš IT pereiti į pardavimus. Ir taip žingsnis po žingsnio…
– Taip lengvai apsigręžėte?
– Prieš visiškai nutraukdamas ryšius ir lūkesčius su muzika atlikau „apsidraudimo manevrą“. Kaip pats sau aiškinau, „kad nebūtų taip, jog vieną naktį atsibundi prakaito išpiltas ir galvoji: o gal galėjau, o gal reikėjo labiau pasistengti“.
Taigi, paskutiniam pasispardymui išvykau į Londoną stoti į „Royal College of Music“, kadangi viename iš meistriškumo kursų man dėstė didžiulį įspūdį palikęs šios mokyklos profesorius. Deja, stojančiųjų į vieną vietą buvo virš dvidešimt, mano praktinės patirties stoka suvaidino nemenką vaidmenį, tad ši kelionė taip ir liko „apsidraudimu nuo naktinių košmarų“. Pabandžiau, įsitikinau, sąžinė rami.
Gana greitai po darbo pardavimų srityje supratau, kad gerai gaudausi skaičiuose, teisėje. Visai netikėtai vienas buvęs kolegą pasiūlė pereiti į finansų sritį.
Pirmieji žingsniai buvo vieno iš bankų lizingo padalinyje. Tame banke karjeros nepadariau, tačiau supratau, kad būtent finansai ir bankininkystė, investavimas sukelia priklausomybę.
Jau du metai, kaip palikau šią verslo nišą, dirbu kitoje srityje, tačiau skaitant naujienas akys pačios pirmiausiai skenuoja finansų rinkos naujienas. Per 14 metų šioje srityje nukeliavau nuo klasikinės bankininkystės iki išvestinių finansinių instrumentų.
– Bet Sauliau, būdamas vaikas jūs tikriausiai svajojote būti muzikantu?
– Norėjau būti dirigentu, vienareikšmiškai. Kaip ir tėtis. Pamenu, būdamas gal penkerių metų mamai, kuri puikia mezgė, išreiškiau pageidavimą, kad man gimtadieniui numegztų fraką. Tamsiai mėlynos spalvos (šypsosi).
– Ar tėvų supratimas, visuomenės nuomonė ir stereotipai jums kažkiek darė įtaką renkantis profesiją? Kaip buvo vertinamas jūsų pasirinkimas?
– Vertinimų kažkodėl neprisimenu. Dirbau tai, kas man patinka. Gal gerokai vėliau sulaukdavau nuostabos iš savo bendramokslių, kad pasukau radikaliai skirtinga kryptimi.
– Nepaisant palyginti ilgų mokslų, dirigento darbo taip ir nedirbote?
– Tikru dirigentu taip ir neteko dirbti. Asistentu – taip. Bet profesionalaus kolektyvo meno vadovu - ne.
Teko garbė ir malonumas būti vieno saviveiklinio choro dirigentu. Taip, koncertuodavome, keliaudavome, tačiau tai buvo hobis ir malonumas, bet ne profesija. Ir tai baigėsi labai natūraliai, tiesiog nebeliko laiko ir darbui, ir sau, ir kolektyvui.
Darbas, beje, yra reikalaujantis dėmesio. Tenka tapti ir renginių organizatoriumi, prodiuseriu, kelionių organizatoriumi, ir parinkti repertuarą, organizuoti repeticijas, rūpintis lankomumu, būti dizaineriu („kaip merginos rengiamės koncertui? Ką vadovas pasakys?“). Netgi psichologu.
– Ar su muzika buvote laimingas?
– Aš šiaip iš principo mėgstu būti laimingas. O kas nemėgsta. Būti laimingu – pasirinkimas, teisingas minčių orientavimas. Labiausiai muzikinis darbas (greičiau hobis) erzindavo dėl savo darbo laiko ir trukmės. Ilgainiui supratau, kad man labiau patinka 17 valandą uždaryti biuro duris ir laiką skirti sau, savo aplinkai. Grįžimas iš gastrolių naktimis – ne mano siekiamybė. To visiškai nepasiilgstu.
Aišku, vėlesni pokyčiai karjeroje mane privertė keliauti daug radikaliau (pavyzdžiui, pirmadienis ir antradienis Jakartoje, trečiadienis Kuala Lumpure, ketvirtadienis ir penktadienis Bangkoke). Bet tai jau darbo, kurį myliu, ypatybės.
Keliauti norėjau visada, tačiau keliavimas su muzikiniu kolektyvu ir keliavimas vienam darbo reikalais šiek tiek skiriasi. Ir vienur, ir kitur buvau vadovas, tačiau laisvės pojūtis kitoks keliaujant vienam.
– Papasakokite plačiau apie tą didžiulį gyvenimo pokytį – nuo dirigento iki finansininko. Negi nebuvo abejonių?
– Žinoma, abejonių buvo. Bet greičiausiai racionalus mąstymas manyje paėmė viršų ir suskraidžiau į Londoną galutiniam pasitikrinimui.
Šiaip finansų, bankininkystės sektorius yra nepaprastai įtraukus. Sukelia priklausomybę. Tai nuolatinis domėjimasis besikaičiančiomis rinkomis. Kasdien naujos verslo sritys (dirbant banke) verčia domėtis, analizuoti, įsijausti į kiekvienos kompanijos verslo pobūdį. Po darbo dienos vakare grįždavau lyg pradėjęs naują verslą. Ir jei „Kredkome“ (kredito komitetas) pasisekdavo apginti kliento finansinius poreikius – parsinešdavau mažą pergalę.
– Kiek diplomų jūsų sąskaitoje?
– Taip jau gavosi, kad pabaigiau abu (chorinio ir simfoninio) dirigavimo magistrus. Pajutęs aistrą finansams, įgijau ir trečiąjį – tarptautinio verslo valdymo.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Kardinaliai?
– Gyvenimas vis dar keičiasi. Ir noriu tikėti – tik į gerąją pusę. Tiesa, jau senokai nedirigavau. Kaip pats sakau – jau dešimt metų nesu prieš žmogų pakėlęs rankos.
Bet siurprizų būna įvairių. Prieš metus (beveik manęs neatsiklausus) teko sudalyvauti kalėdinių giesmių vakarėlyje ir prisėsti prie vargonų. Kuala Lumpūre, britų bendruomenėje.
– Kokioje vietoje jūsų gyvenime liko muzika?
– Ganėtinai svarbioje. Nepraleidžiu, arba bent jau stengiuosi, reikšmingesnių koncertų ir operos spektaklių. Retkarčiais namuose prie pianino kažką pabarškinu. Tai kaip ir maža meditacija po darbo dienos, kuri pakeičia žiūrėjimą į ekraną. Deja, tenka pripažinti – rankelės gerokai parūdijusios.
Šiaip muzika gyvenime man davė labai daug. Pirmą kartą atsistojau diriguoti (repeticijoms ir koncertams) gal 10 klasėje. Auditorijos baimės nebuvimas ar viešas kalbėjimas – tikrai įgytas su pirmosiomis patirtimis.
Jau būnant 21 metų teko Štutgarte diriguoti filharmonijos orkestrui. Tai buvo gal pusantro mėnesio stažuotė, bet labai reikšminga. Aš – pienburnis, orkestre garbaus amžiaus žmonės. Ir juos reikia ne šiaip darbo penkiaminutei surinkti, bet kokias 3 valandas išlaikyti akių kontaktą ir įrodyti savo teisumą – diktuoti sąlygas, kaip bus interpretuojamas kūrinys. O ten – autoritetai, profesoriai.
Jau daug vėliau – ir 500 žmonių auditorija finansinio raštingumo seminaro metu nebeatrodo baisi. Net ir radijo laidas finansų rinkų temomis tekdavo vesti. Neslėpsiu, buvo lengva ir malonu. Esu auditorijos žmogus. Ir už tą lengvumą esu dėkingas būtent muzikinio kelio etapui.
Iš neigiamų aspektų… Reikia pripažinti, kad truputėlį užgaišau su savo trimis aukštaisiais.
Į darbo rinką (kalbant apie finansų sektorių) atėjau jau gerokai vyresnis. Galima drąsiai sakyti – pavėlavęs.
Mano pirmas vadovas banke buvo mano vienmetis. Mus skyrė gal keturi karjeros laipteliai. Amžiaus klausimas bent jau pradžioje būdavo gana svarbus. Vėliau sukaupta patirtis viską subalansavo. Bet aš jau anksčiau minėjau, kad laimė yra požiūrio reikalas. Nesigaliu nei vienos patirties.
