Bet pakirtus ligai moteris suprato, kad dėstytojos kėdė nors ir patogi, tai ne jos. Ir apvertė savo gyvenimą aukštyn kojomis.
Dabar Ramunė – grožio salono „Grožio zona“ Šeduvoje savininkė. Ten ir pati gražina svečius. Moteris šypsosi, kad mažame miestelyje iš viso yra net 7 grožio salonai, tačiau tai jai nesutrukdė įgyvendinti savo svajonę ir tapti iš tiesų laiminga.
aplinkos „žinojimo“, kaip man geriau, saugios darbo vietos, atlyginimo ir socialinių garantijų
– Ramune, papasakokite apie vietą, kurioje užaugote.
– Aš užaugau labai gražioje Alksniupių gyvenvietėje, Radviliškio rajone. Augau nuostabioje šeimoje, turiu seserį. Vaikystė ir paauglystė buvo pilnos linksmų ir padykusių išdaigų. Mano gimtoji gyvenvietė buvo man, kaip vaikui, rojaus kampelis, kur viskas šalia: mylinti šeima, draugai, vidurinė mokykla, kultūros namai, buitinių paslaugų vieta, koplyčia.
Mano gimtosios gyvenvietės (ir dabar čia gyvenu) žmonės begaliniai darbštūs, vieningi, šviesūs ir tvarkingi. Visi turėjo darbus (tuo metu tai buvo labai garsus „Draugo“ kolūkis, dabar žemės ūkio bendrovė). Šventė šventes, kartu liūdėjo ir linksminosi.
– Kuo manėte būsite, kai užaugsite?
– Kaip ir daugelis mergaičių, užaugus labai norėjau būti darželio auklėtoja. Kiek vėliau, kirpėja.
Didžiausia laimė būdavo tada, kai tėtis ar mama vesdavosi kartu i „buitinį“ – galėdavau iki begalybės žiūrėti, kaip dirba, bendrauja specialistės, žavėdavo, kokį pokytį žmogaus išvaizdoje ir nuotaikoje jos gali padaryti.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Mano pirmasis rimtas darbas buvo tuometiniame Šeduvos žemės ūkio technikume. Ten dėsčiau buhalterinę apskaitą. Darbas buvo pinas iššūkių man, ką tik universitetą baigusiai jaunai moteriai (mokymosi metu susilaukiau dviejų nuostabių dukrų).
Labiausiai širdis džiaugdavosi vedant paskaitas – tas betarpiškas bendravimas su studentais, kartais vyresniais už mane pačią, labai motyvuodavo. Ne tik mokiau, bet ir kasdien mokiausi.
Esu likimui ir šiam etapui labai dėkinga už pažintis, gyvenimo pamokas, tobulėjimą profesinėje srityje ir asmenį augimą.
– Studijavote dukart. Papasakokite apie pirmąjį – kodėl ten stojote, ką iš ten gavote, ką supratote?
– Studijuoti buhalterinę apskaitą tuometiniame Žemės ūkio universitete tikrai nebuvo mano svajonė. Labai norėjau būti kirpėja. Bet mamos „ką žmonės pasakys, taigi tu taip gerai mokaisi, o ruošiesi į profkę“, nulėmė mano pasirinkimą (mano mama buvo ilgametė buhalterijos darbuotoja).
Negaliu sakyti, kad tie metai universitete nuvylė. Begaliniai profesionalūs dėstytojai, nauji būsimi kolegos, bendrabučio gyvenimas – viskas buvo labai gerai ir paliko tik pačius šilčiausius prisiminimus.
– Jau užsiminėte, bet papasakokite plačiau, ką veikėte po studijų? Ar jautėte pilnatvę darbe?
– Kaip dabar atsimenu: gegužės mėnesį atsiėmiau diplomą, o jau liepos pirmą buvau priimta į darbą, dėstytojos pareigoms.
Mažajai dukrai buvo metukai, bet ryžausi tikėdama, kad viską spėsiu ir su viskuo susitvarkysiu. Lengva viską derinti nebuvo – viena po kitos vyko neakivaizdinių studijų sesijos, kai darbe reikėdavo dirbti po 11 valandų. Bet labai padėjo mama su tėčiu, sesuo, mokykla ir darželis.
Darbe jaučiausi gerai daugiausia dėl tiesioginio darbo su studentais.
– Kaip nutiko, kad nusprendėte studijuoti antrąkart? Kokios studijos tai buvo?
– Mano antrosios studijos buvo VDU, profesinės pedagogikos programa. Jas ar kitas panašias turėjau rinktis dėl tuometinio švietimo ministerijos reikalavimo dėstytojams privalomai turėti pedagoginį išsilavinimą.
Mokslus ir darbą derinti nebuvo sunku, nes paskaitos vykdavo kartą į mėnesį ketvirtadieniais- šeštadieniais. Studijos sekėsi ir sėkmingai buvo baigtos. Jos man davė labai daug psichologinių žinių, pedagogikos darbo subtilybių ir, žinoma, naujų patirčių, pažinčių ir gero laiko komandoje.
– Ar gyvenime visada kirbėjo, kad kažko trūksta?
– Kiek bebūtų veiklos, žmonių, patirčių, visada kirbėjo, kad kažko trūksta. Bet net nedrįsau galvoti apie galimybę ir drąsą keisti savo rutiną. Ir, kaip tuo metu atrodė, komfortą.
Darbe, nutikus kokiems nors nesusipratimams, kaip ir daugumai, turbūt, kildavo noras „dėti pareiškimą ant stalo“ (šypsosi). Bet viskam nurimus suprasdavau, kad taip man tiesiog patogu: darbas arti, alga stabili... Ko dar reikia lyg ir...
Ir dar, labai mylėjau savo visus ir kiekvieną mokinį ir augimą kartu su jais.
– Papasakokite apie tą lemtingąją ligą. Kas jums nutiko?
– Kad kažkokia neišsipildžiusi mano dalis buvo, parodė ir organizmas – pradėjo rodyti ženklus ir didelį raudoną STOP. Tyrimai, diagnozės, gydymas.
Kai kas savaitę važiuodavau į dienos stacionaro palatą lašintis vaistų, turėjau daug laiko pabūti su savimi. Buvau tarp žmonių, kurie tylėdami šaukė, kad laikas kapsi kaip iš šitų lašelinių, ir reikia tapti savo likimo direktore.
Tada pasipylė klausimai sau: ko aš iš tikro noriu, kas mane džiugintų, ar ne per vėlai, ar ne per sena ir t.t. Pamenu, gulėdama palatoje susidariau kitos dienos planą: užpildyti LAMA BPO papildomam stojimui į Šiaulių PRC kirpėjo specialybę.
Po kelių savaičių laukė rugsėjo pirma, tą dieną nutariau vadovams pranešti apie išėjimą iš darbo. Abejonių nebeturėjau. Tik turėjau labai didelę atsakomybę prieš savo mokinius, todėl dar vieneriems metams likau. Ačiū vadovams, kad sudarė sąlygas lygiagrečiai mokytis kirpėjos specialybės.
– Kur grožis buvo jūsų gyvenime visą tą laiką? Ar kažkiek tuo užsiėmėte kaip hobiu?
– Grožis mano gyvenime buvo nuo vaikystės: puošti, šukuoti lėles, tada mamą. Jau suaugusi imdavausi draugių gražinimo (ačiū joms už drąsą). Bet labiausiai žavėdavausi kirpyklų, salonų fėjų darbu. Norėdavosi liesti visus tuos stebuklingus buteliukus ir kažkada pati būti klienčių grožio priežastimi.
– Kaip atrodė pradžių pradžia? Nuo ko pradėjote?
– Pradžia buvo kirpėjų moksluose, kai jau reikėjo aptarnauti apsikirpti atėjusius klientus. Buvo daug baimės ir nulis pasitikėjimo. Bet didžiausias noras buvo išmokti.
Kad įgaučiau dar daugiau patirties, paprašiau Šeduvos globos namų direktorės priimti į savo įstaigą savanoriauti. Mieliausius pasaulyje senukus gražinu iki šiol.
Tada buvo bandymai nedrąsiai pasikviesti pažįstamus į namus ir mokytis mokytis mokytis dirbant.
– Kas buvo sudėtingiausia?
– Ir tada, ir dabar atrodo, kad sudėtingų dalykų nebuvo – viskas ėjosi po truputį, bet tikslingai. Buvo, žinoma, ir baimių, kad nepavyks, buvo sumišimo. Ypač tada, kai artėjo nauji mokslo metai, o aš žinojau, kad į mokyklą nebereikia.
Netikėjimo savim nebuvo nei akimirkos, tik slėgė kitų netikėjimas manimi. Nebuvo ir didelio palaikymo iš aplinkos, kurio, tuo metu man labai reikėjo. Daug kas pirštą prie smilkinio sukiojo, kad palikus socialiai saugų darbą neriu svajonės link.
– Ar pamenate pirmąjį savo klientą?
– Pirmojo savo kliento tikrai neatsimenu, tik puikiai žinau žmones, kurie manim patikėjo. Pradžioje gal ėjo iš smalsumo. Vėliau ir dabar – iš pasitikėjimo ir draugystės.
Labai stengiuosi ir jaučiu sparnus, galėdama tobulinti profesines žinias ir savo klientam būti įdomi. Mokausi pas pačius geriausius.
Truputį liečiuosi ir prie makiažo subtilybių, kurių mokiausi pas maestro Liutaurą Salasevičių, Ievą Mitigailienę.
– O pirmąją nuosavo salono darbo dieną ar pamenate?
– Pirma salono darbo diena buvo labai nerami ir jaudinanti, su begale klaustukų: o jeigu niekas niekada neateis? Kaspino kirpimo nebuvo, buvau viena, bet labai laiminga ir su jausmu, kad esu namuose.
Salonas randasi septyni kilometrai nuo mano gyvenvietės, Šeduvos miestelyje. Mažo miestelio teritorijoje yra septyni salonai ir tuo labai džiaugiuosi, nes klientai nuo pasiūlos gausos tik išlošia, o pas mane ateina tik patys geriausi (šypsosi).
– Kaip jaučiasi tas svajonių įgyvendinimas?
– Svajonės įgyvendinimas užaugina sparnus, duoda tikėjimo savimi ir supratimą, kad tik nuo tavęs pačios priklauso visas tavo gyvenimas. Taip, atsakomybių padaugėjo, bet vidinės laisvės ir kūrybos žavesio neatsvers jau niekas.
– Kaip manote, kodėl nepadarėte to gerokai anksčiau?
– Anksčiau nepadariau to dėl daugelio dedamųjų: aplinkos „žinojimo“, kaip man geriau, saugios darbo vietos, atlyginimo ir socialinių garantijų. Turėdama buhalterinį išsilavinimą puikiai suvokiau, kad dirbti sau mažame versle, nėra finansiškai taip saugu.
Bet kaip aš klydau. Materialiniai dalykai niekada nenusvers tos vidinės laisvės, pasitenkinimo rezultatais ir nuovargio nuo mylimos veiklos malonumo.
