Dovile, nuo ko viskas prasidėjo?
Kai supratau, jog noriu kitokios veiklos, tiesiog sustojau daryti absoliučiai viską, ką dariau iki tol, – tai man labai neįprasta. Pusę metų ieškojau savęs ir nenumaniau, ką noriu veikti gyvenime. Tuomet vieną dieną nuėjau į mieste vykstančią mugę ir pamačiau labai gražius, bet labai brangius vaikiškus rūbelius. Tada ir toptelėjo mintis – negi aš negaliu ko nors panašaus padaryti pati? Taip ir prasidėjo mano siuvimo kelias.
Pradėjau nuo pagalvėlės – tai buvo pirmasis mano pasiūtas daiktas. Ją per vargus pasiuvau su nekokybiška siuvimo mašina, nes tik tokią tuomet turėjau. Tačiau pasiuvus apėmė didelis džiaugsmas, kad tą padariau pati. Tai mane labai užkabino ir supratau, kad būtent tuo noriu užsiimti, tad nusprendžiau siūti vaikiškus drabužius. Kaip ir turbūt daugelis šiuolaikinių žmonių, pirmiausia pasinėriau į Youtube videopamokas, tačiau greitai tapo aišku, kad taip nieko nebus, ir užsirašiau į siuvimo kursus. Juose daug išmokau ir supratau, kad noriu siūti trikotažą, bei dar kartą pasitvirtinau, jog noriu siūti vaikams. Turėjau viziją, kaip turi atrodyti mano gaminiai, – pirmiausia labai gražūs, mieli, originalūs, nekičiniai. Norėjau išlaisvinti vaizduotę ir perteikti ją savo gaminiams. Beje, pati esu mama, tad puikiai žinau, kokie drabužiai gerai „nešiojasi“, kokius paprasta prižiūrėti, kokie yra patogūs.
Regis, viskas jau aišku – supratau, ką noriu daryti, tad to ir imsiuosi, bet tuo metu sužinojau, kad laukiuosi trečio vaiko, ir noras siūti kažkur nuslūgo. Tačiau gimus Nerilei vėl viskas grįžo į vėžias. Atsimenu tą dieną – lapkritis, už lango pilka, aš atsisėdau prie stalo ir pagalvojau, kad vaikui reikia kepurės. Audinių turiu, siūti moku, tad galiu imti ir pasiūti. „Pintereste“ susiradau kepurės lekalą, pradėjau braižyti ir pasiuvusi įkėliau jos nuotrauką į FB, į mamyčių grupę.
Tuomet pasipylė daugybės mamyčių klausimai – ar galite ir man tokią pasiūti? Taip prasidėjo kepurių era, o neilgai trukus žmonės pradėjo prašyti pasiūti ir kitų drabužių, ne tik kepurių. Pati jaučiau, kad vis geriau įvaldau siuvimo techniką, o laikas, praleistas siuvant vieną gaminį, vis trumpėjo. Tobulinausi tol, kol kepurę galėjau pasiūti per 15 min.
Visgi kiek metų ėjote link savo dabartinio darbo ir ar tai jau galutinė stotelė?
Nuo vaikystės siuvau lėlėms rūbus, tačiau paauglystėje mane pagavo meilė sportui, ir visi hobiai atgimė, kai gimė vaikai. Bet širdyje visada jaučiau, kad noriu dirbti su žmonėmis ir ką nors kurti.
Pačiame siuvimo pasaulyje jau esu daugiau nei 6 metai ir kuo toliau, tuo labiau man patinka. Ši sritis išties labai plati, čia daug erdvės išbandyti ką nors naujo. Jau dabar gerai suprantu ir jaučiu širdimi, kad esu savo vietoje, jaučiu, kad galiu save realizuoti. Kadangi esu bendraujantis žmogus, mama, auginanti vaikus, labai norėčiau išplėsti savo socialinius tinklus ir juose dalintis ne tik apie savo profesiją, bet ir naudingo turinio gyvenimiška patirtimi. Džiaugiuosi, kad jau turiu nedidelį žmonių ratą, kurie kasdien su manim, kurie klausia mano patarimo, kaip mamos, moters. O kitos siuvėjos mane stebi ir laiko pavyzdžiu bei semiasi iš manęs įkvėpimo. Tas mane irgi labai džiugina, jaučiu, kad kartu su siuvimu norėčiau būti ir influencere [šypsosi, aut. pastaba].
Dirbote nemažai skirtingų darbų, sakykite, kaip vis užtekdavo jėgų, ryžto, pasitikėjimo nepaliauti ieškoti širdžiai artimos veiklos?
Nuo pat mažens buvau labai ryžtinga, siekdama savo tikslų, gal tas bruožas labiausiai mane ir atvedė čia, kur esu. Net nemoku paaiškinti, bet man tiesiog viduje įskiepyta, kad negalima pasiduoti, kas benutiktų. Buvo be galo daug atvejų, kai jau galėjau nuleisti rankas, bet vidinis balsas visada man kartojo, kad nepasiduočiau. Žinau, kad tie, kurie tikrai nuoširdžiai daug dirba ir siekia savo tikslo, visada jį pasieks. Ir apskritai manau, kad kol esi jaunas, turi išbandyti daug visko, kad galiausiai pajustum: tai, ką darai, esi tu. Taip man atsitiko su siuvimu.
Kas buvo didžiausia parama beieškant?
Didžiausia parama, beieškant savęs, buvo šeima, vaikai, vyras. Jau pagimdžiusi pirmąjį sūnų supratau, kad nenoriu būti tik mama, kuri augina vaikus, jaučiau, kad noriu save realizuoti, taigi tuo etapu ryžtas tobulėti dar labiau užaugo. Žinoma, didžiausia parama buvo ir yra mano vyras. Be jo tikėjimo manimi ir pasitikėjimo mano sprendimais kažkuriuo etapu tikriausiai būčiau tiesiog sustojusi, nes tikrai buvo momentų, kai sakiau, kad jau viskas. Bet jis vis primindavo, kiek tam atidaviau savęs ir kad vien todėl negalima sustoti. Labai džiaugiuosi, kad vaikus mes auginame abu kartu ir vienas kitą iki šiol labai spiriame į priekį, neleidžiame palūžti sunkiose situacijose. Manau, sėkmės formulė yra gera antroji pusė.
Dovile, iš esmės kalbant, kodėl būtent siuvimas ir būtent vaikams?
Turbūt toks mano pašaukimas, net nežinau atsakymo. Man natūraliai atėjo suvokimas, kad noriu kurti ir siūti vaikams. Galbūt todėl, kad mano namuose buvo kompanija mažų vaikų, kuriuos norėjau puošti. Klasikinė situacija: mama augina vaikus ir pradeda siūti [šypsosi, aut. pastaba]. Sakyčiau, noras siūti ypač sustiprėjo po dukros gimimo – siuvimas buvo mano meditacija, mano pasaulis, kuriame galėjau save išlaisvinti ir realizuoti. Jame buvo tik mano taisyklės ir mano spalvos.
Ir taip susiklostė, kad kažkas pamatė mano vieną darbą, tada – kitą, paprašė pasiūti, ir viskas augo tokiu žaibišku greičiu, kad aš nespėjau suprasti, kuomet hobis virto darbu!
Kiek siuvimo srityje buvote stipri ir kiek reikėjo mokytis? Kiek reikia turėti užsispyrimo, kiek įdėti juodo darbo ir kiek lemia talentas?
Atsakymas prasideda nuo to, kad visi mes turime kokį nors pašaukimą ir pomėgių. Aš jau nuo mažens karpiau senus močiutės sijonus, palaidines ir siūdavau lėlėms rūbus. Vėliau labai mėgdavau megzti: pamenu, dar mokyklos nelankiau, o jau šalikus mezgiau. Man mama net buvo nupirkusi vaikišką siuvimo mašiną. Siuvimas yra pašaukimas, ir jei nėra tos ugnies viduje, tai nepatiks ir taps kančia. Žinoma, čia reikia be proto daug kantrybės, bet pirmiausia turi labai patikti. Talentas kaip ir visose srityse palengvina procesą, bet vis tiek reikia daug darbo ir daug praktikos. Šiuo atveju po tiek daug metų siuvimo aš nesijaučiu tobula ir man dar būtina daug mokytis.
Mano pačios stiprioji dalis buvo ir yra galutinio rezultato įsivaizdavimas. Tai visada labai palengvindavo proceso eigą, nes aš žinau, ko laukti, kai pabaigsiu. Net jei reikdavo ardyti, užsispyrusi toliau vis tiek siūdavau, kol išeis, kaip noriu.
Visiems, kurie galvoja apie siuvimo amatą, duosiu patarimą: jei nėra traukos, jei jaučiate, kad tai – ne jūsų sritis, geriau nepradėkite, nes siuvimas be aistros yra labai tuščia ir neįdomi veikla. Kaip ir bet kokioje srityje be meilės darbui nebus ir rezultato. Mano gaminius todėl ir myli klientai, nes jie žino, kad aš esu 100 proc. atsidavusi darbui ir kiekvienas gaminys pasiūtas su meile. Mano darbuose yra tikros nesuvaidintos emocijos. Jei nori tiesiog užsidirbti iš siuvimo, tai klausimas, ar pavyks, nes šiandien žmonės labai jaučia, ir jiems svarbu, kas siuva, kaip siuva, iš ko siuva, kiek meilės įdeda ar neįdeda. Konkurencija labai didelė.
Kokia buvo pati pradžia, kai jau nusprendėte, kad tai bus jūsų veikla, turint minty ir tris vaikus, kuriais reikėjo pasirūpinti?
Kaip ir kiekviena pradžia, taip ir ši buvo tokia chaotiška. Buvo visokių periodų, pavyzdžiui, vienu metu siūdavau nuo 23 iki 3 val. nakties, nusistatydavau laikmatį, kuriam suskambus, eidavau miegoti, nes 9 valandą ryte turėdavau keltis. Buvo momentų, kai manęs nesuprato, kodėl aš tiek dirbu, juk vis tiek tai nesuteikdavo pelno, bet aš turėjau tikslą. Pati pradžia buvo sunki: sulaukiau ir nepalaikymo bei netikėjimo manimi, pavyzdžiui, kad čia nesąmonė, juk ir taip daug siuvėjų, kam aš būsiu reikalinga, ir panašiai. Bet vis tiek nenustojau, nes jaučiau, kad kada nors pasieksiu tikslą ir turėsiu kokybišką savo prekių ženklą.
Buvo visko: ir ašarų, ir nusivylimo, bet kaskart žinojau, kad aš noriu būti čia, ir vis ieškojau tinkamos strategijos. Auginti pulką vaikų ir dirbti yra sudėtinga bet kokioje srityje, ir mums labai daug padėjo tiek uošviai, tiek draugai. Tikrai buvo situacijų, kai atrodė, kad viskas baigta, neįmanoma, bet vidinė stiprybė visada nugalėdavo.
Kiek kainavo verslo pradžia, pradedant nuo medžiagų supirkimo, technikos iki internetinio puslapio kūrimo?
Kadangi mano verslas prasidėjo iš hobio, man nereikėjo iškart susipirkti visos technikos. Pradžioje išvis turėjau paprastų buitinių siuvimo mašinų ir man buvo gerai; jas, beje, pirkau dėvėtas iš kitų. Jei reiktų nuo pradžios iškart viską susipirkti, investicija būtų didelė. Sunku pasakyti, kiek man viskas kainavo, nes neturėjau verslo plano, skaičiavimų ir strategijų, – aš viską labai ilgai dariau tik iš pajautimo, matyt, nuojauta leido nenuvaryti šeimos į bankrotą [juokiasi, aut. pastaba].
Kokių klaidų pridarėte?
Oi, klaidų buvo milijonas, tačiau mūsų niekas gyvenime nemoko, kaip kurti verslą, kaip gyventi, ir tik klaidos geriausiai moko, kaip elgtis. Pirma esminė klaida buvo noras pasiūlyti didelę paklausą turinčių skirtingų modelių ir tekstūrų. Kiekvieną reikėjo vis tobulint ir tikrai pasitaikydavo broko bei nesklandumų. Taigi pradžioje geriausia pradėti su mažiau produkcijos pavyzdžių, juos ištobulinti ir tik tada ką nors naujo pasiūlyti.
Kita esminė mano pačios klaida, kai auditorija labai stipriai užaugo, o aš nesugebėjau suvaldyti situacijos. Tada, pamenu, jaučiausi prie perdegimo ribos ir, žinoma, praradau dalį savo auditorijos, kai nesugebėdavau atrašyti žinučių ar per skubėjimą pridarydavau klaidų. Tas atsiliepė bendrai kokybei.
Patarimas – iškart susikurti el. parduotuvę ir klientą įpratinti pirkti ten, nes kai reikia visus užsakymus suderinti per žinutes, tai tampa labai sudėtinga.
Na, ir svarbiausias patarimas, norint eiti šiuo keliu: kad ir kas nutiktų, sektųsi ar ne, nepamesti savęs, „nesužvaigždėti“, nesusireikšminti ir nepamiršti, kad kitoje pusėje yra toks pats žmogus kaip tu, kuriam patinka tavo produkcija, ir jam reikia iš tavęs nors mažo dėmesio, gero aptarnavimo, žmogiškumo ir kokybiškos prekės.
Kokie būtų esminiai patarimai, šiandien svarstantiems keisti profesiją, kaip kad jūs kadaise?
Visų pirma, jei atsiranda minčių, kad norite kažką keisti, keiskite: nepamirškite, kad gyvenate tik vieną kartą, kito gyvenimo nebus. Jei jau nusprendėte keisti profesiją, keiskite tik į tokią, kuri, kaip galvojate, 100 proc. jums tinka, ir jei tikite tuo, ką darote. Trečia – niekada nekeiskite profesijos tik dėl to, kad ji pelninga, nes jei dirbsite vien dėl pinigų, tai kaip greit prasidės, taip greit viskas ir baigsis, mat be tikro noro, meilės darbui nebus sėkmės.
Į kokią nišą su darbais taikėtės jūs, koks tas tikslinis klientas?
Mano tikslinis klientas yra mamos, norinčios auginti vaikus su išskirtiniais rūbais, kurie ne tik gražūs, bet ir kokybiški. Tam aš teikiu išskirtinį dėmesį, nes pati mėgtu tvarumą ir ilgaamžiškumą, tad noriu, kad nusipirkę mano siūtų rūbų žmonės galėtų ilgai džiaugtis, o ne po pirmo skalbimo išmesti arba nusivilti.
Kokie jūsų darbai yra populiariausi, greičiausiai išperkami ir koks yra jūsų stilius?
Mūsų produkcijos labai platus pasirinkimas, prekių populiarumas priklauso nuo sezono. Vasarą populiariausi proginiai rūbai, rudenį – veliūriniai ir šiltesni laisvalaikio drabužiai, žiemą ir pavasarį – daugiau laisvalaikiui skirti.
Kadangi vaikai greit auga ir nuolat ko nors reikia, tai stengiuosi, kad daug ką būtų galima rasti pas mus.
Mano pačios stilius yra... vaikiškas [juokiasi aut. pastaba]. Sunku pasakyti, koks jis, – kaip klientai sako, išskirtinis ir skoningas. Kažkaip gebu parinkti spalvų gamas, skirtingus audinių raštus, ir tai daug kam patinka. To gal įmanoma išmokti, bet aš dirbu iš savo pajautimo ir vaizduotės. Apibendrinant mano visas kuriamas rūbų konceptas yra laiminga vaikystė spalvose. Tik ko labai nemėgstu, tai banalių audinių su personažais, tad nuolat ieškau tokių, kurių niekas kitas neturėtų.
Dauguma užsakymų yra individualūs, tad būna visaip: kartais klientai klausia manęs, ką galiu pasiūlyti, kitą kartą pamato pavyzdį ir sako, kad pageidauja būtent tokio, kiti išvis patys sugalvoja, ko nori, ir aš pasiuvu.
Darbas išties labai dinamiškas: kiekvieną dieną – vis kitokie siuviniai ir dydžiai. Būna, kad produkcija siuvama produkcija į priekį, bet vėlgi, iš pajautimo. Ir kaip aš sugebu sudėlioti siuvamus dydžius bei modelius, man kartais pačiai sunku suprasti, bet kiekvienas rūbas atranda savo klientą, tuo labai džiaugiuosi [šypsosi, aut. pastaba].
Kaip įvertinate užmokestį už darbą? Ir iš esmės, kalbant apie finansus, ar pelninga šiandien yra siuvėjo profesija?
Aš pasakysiu atvirai, nors galėčiau pasakyti kaip visi, bet esu nuoširdus žmogus. Dirbant pagal mano konceptą su pagarba darbuotojui ir norint, kad darbo vieta būtų smagi, uždirbti daug neįmanoma, bet aš labai džiaugiuosi, kad esu susikūrusi patogią, gerą darbo vietą, ir esu susitaikiusi, kad milijonierė nebūsiu: mano suvokimu, ne pinigai yra laimė. Be abejo, visi verslininkai, perskaitę mano šias mintis, pasakys: „O varge vargeli, ji visai ne verslininkė“. Ir jie bus teisūs, nes aš esu kūrėja, menininkė, man svarbiausia – kurti ir save realizuoti, todėl dar vis dirbu šį darbą, ir jis tikrai neskirtas tiems, kurie nori „kalti“ pinigus. Man mano darbe svarbiausias dalykas – emocija, aš jaučiuosi be galo laiminga, kai klientas patenkintas, o jei man užtenka sumokėti mokesčius ir atlyginimui, – valio, važiuojam toliau! [Šypsosi, aut. pastaba].
Kaip ir kuo gyvenate šiandien?
Šiandien jaučiuosi gerai: teko išgyventi nemenkus išbandymus, kurie nori nenori gyvenime paveikia, tad reikėjo laiko, kad grįžtų pozityvi emocinė būklė. Kuris laikas esu laiminga, kurdama ryšį su klientais lyg iš naujo ar tiesiog dar stipresnį nei anksčiau. Jaučiuosi išsilaisvinusi iš tam tikrų įsitikinimų ir baimių, noro būti tuo, kuo nesu. Šiuo metu prieš auditoriją esu visiškai savimi, kartais dainuoju, kartais šoku, nemoku net nupasakoti, bet lyg sugrįžusi, nors kaip ir nebuvau išvykusi ar atsiribojusi.
Mano klientų ratas platus ir mano produkcija keliauja po pasaulį, bet klientai kol kas yra lietuviai. Žinoma, planuoju kada nors pradėti plėtotis ir už mūsų šalies ribų. Mano komanda buvo gerokai didesnė nei šiandien: supratau, kad kai pagal mano norimą darbo konceptą neišeina, nesusidėlioja skaičiai, reikia priimti sprendimą susitraukti iki to, kaip pradėjau. Juk būtent aš esu tas žmogus, kuriuo klientai patikėjo pačioje pradžioje, ir tik aš galiu perteikti tą tikriausią emociją savo gaminiais, o su krūva siuvėjų tai tampa daugiau masinis siuvimas be šarmo.
Mano šių dienų tikslas yra sustiprinti ryšį su klientu, kad jam butu gera, miela pas mane sugrįžti. Būnant mamai, man nerealiai smagu matyti, kaip klientų vaikai auga kartu su mano produkcija. Gera, kad jie vis grįžta ir grįžta! Noriu dirbti mažiau, bet kokybiškai, kad nenukentėtų mano šeima. Matydama, kaip greit auga vaikai, noriu daugiau laiko būti su jais, o ne nuolat nuo ryto iki vakaro dirbti, kad ir mėgstamiausią darbą [šypsosi, aut. pastaba].
