Kad nori būti policininku, suprato kariuomenėje
„Kai tarnavau privalomojoje armijos tarnyboje, gerokai daugiau įgijau vyriškumo, stiprybės, sustiprėjo motyvacija būti pareigūnu, tarnauti žmonėms, šaliai, būti teisingu žmogumi, nors jaunystėje buvau ir pasiutęs, ir velnių priėdęs [juokiasi, aut. pastaba]. Visko buvo. Sakyčiau, kiekvienas jaunuolis patiria savęs atradimo momentų, ne iškart visiems pasiseka profesiją atrasti.
Nemanau, kad mano noras būti pareigūnu buvo tik kariuomenės nuopelnas, bet ten tiesiog jau visiškai supratau, jog išties noriu dirbti policijoje, tapau labiau motyvuotas, degiau noru dirbti. Taigi, grįžau rimtai apsisprendęs stoti į mokslus, bet nepavyko. Antrą kartą bandžiau stoti, kai buvo virš 30, bet tada jau reikėjo turėti aukštąjį išsilavinimą. Nuėjau mokytis į tuometinį Žemės ūkio universitetą Kaune, energetikos inžinerijos specialybę.
Kai pabaigiau mokslus, man buvo 35-eri. Man buvo paaiškinta, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus dėl amžiaus ribos įstojau mokytis per vėlai, todėl esu per senas dirbti. Taigi toliau dirbau mokykloje, ji buvo uždaryta 2018 m. Tada įsidarbinau Kaune, vienoje iš apsaugos įmonių, greitojo reagavimo skyriuje. Policija vis tiek niekada neišėjo iš galvos, visada turėjau svajonę būti geru policininku.
Tuomet vėl taisyklės pasikeitė ir sužinojau, kad iki 60-ies priima mokytis. Trečiasis bandymas buvo sėkmingas. Reikėjo dar atlikti medicininę patikrą, aš ją lengvai perėjau, taip ir įstojau. Metus laiko mokiausi. Man tuomet buvo 52-eji“, – į kelis sakinius savo patirčių istoriją, siekiant norimo darbo, sudeda Vytas, šiandien dirbantis Marijampolės apskrities Jurbarko rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėju.
15 metų dirbo kūno kultūros mokytoju, mokiniai atsimena su pagarba
Neįstojęs pirmą kartą į Policijos akademiją, Vytas trumpai padirbo keliuose darbuose, kol atsidūrė Jurbarko rajono Raudonės pagrindinėje mokykloje. Tapo atsakingas už ūkio dalį.
„Aš pats visuomet daug sportavau, norėjau perduoti jaunimui sporto naudą. Direktorius pamatė mano gebėjimus ir pakvietė vesti kūno kultūros pamokas. Treniravau krepšinio komandas, daug gero nuveikėme per tuos 15 metų, kai dirbau“, – džiaugiasi Vytas.
Paklausus, kiek griežtas mokytojas buvo, Vytas atsako: „Kai sutinku buvusius mokinius, tai dar nė vienas kelio neperbėgo [juokiasi, aut. pastaba], labiau dėkoja, kad buvau geras mokytojas, kad gavo svarbių pamokų iš manęs. Taip, buvau gana reiklus, bet tikrai nepernelyg griežtas ar piktas, stengiausi kiekvienam būti visų pirma teisingas. Nesulaukiau nė vieno blogo atsiliepimo, tai turbūt viską dariau tinkamai. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl to.“
Studijuodamas susidraugavo su jaunimu, dėstytojai padarė didžiulį įspūdį
Kai dirbamas apsaugos tarnyboje sužinojo, kad gali stoti ir studijuoti, nieko nelaukdamas bandė patekti tarp studentų. Pavykus susidūrė tiek su nelengvais, tiek su nuostabiais, kaip jis sako, akademijos dėstytojais, kurie labai stipriai motyvavo mokytis ir atsakingai apsispręsti, ar gali imtis tokios profesijos.
Paklausus, kaip sekėsi mokslai tokiame amžiuje, Vytas pasakoja, kad, kalbant apie kolegas studentus, jis labai puikiai sugyveno su jaunimu, nesijautė didelio amžiaus skirtumo, pagal fizinį pasirengimą buvo daugiau nei per viduriuką. Tiek tada, tiek dabar rezultatai buvo geri.
„Kalbant apie mokslus, tikrai nebuvo lengva, nes reikėjo rimtai mokytis; ir naktimis mokydavausi, nes jei neišlaikai tarpinių egzaminų, išmeta iš mokslų ir tiek, o man tiek laiko ėjus link tikslo nesinorėjo, kad taip nutiktų, tad tikrai daug mokiausi, sėmiau žinias saujomis, viskas buvo labai įdomu. Dar yra vienas dalykas – kai mokaisi, dirbti negali, nes reikėdavo savaitę gyventi bendrabutyje, namo neišleisdavo. Sekmadienį vakare atvažiuodavai, penktadienį vakare išvažiuodavai“, – pasakoja Vytas.
Paklausus, ar žmona neišvarė iš namų dėl tokios svajonės, Vytas juokiasi, kad tikrai ne, jo žmona Vilma – nuostabi, visada jį palaikė, kaip ir judviejų du vaikai.
Vytas, kalbėdamas apie mokslus, labai giria akademijos dėstytojus: „Nors teko nemažai mokytis, sutikti įvairių dėstytojų, bet čia pasitiko žmonės, visiškai atsidavę profesijai. Man net buvo keista, kaip jie neriasi iš kailio, kad tik mes kuo daugiau sužinotume, daugiau perimtume. Ir ne tik per paskaitas jų galėdavome klausti – visada turėdavome galimybę ateiti pasikalbėti, jei kas neaišku, pasitarti, jei plačiau norėdavome sužinoti papildomai; durys visada būdavo atviros. Pirmą kartą tai pamačiau, dėstytojai tikrai buvo idealūs.“
Pirmas darbo pusmetis nebuvo toks lengvas, labai padėjo kolegos
Pabaigęs mokslus Vytas grįžo į Jurbarką, kur buvo paskirtas į komisariatą dirbti policijos Greitojo reagavimo skyriuje, darbuotis pradėjo iškart.
„Pradžioje nebuvo taip paprasta; aišku, žinios, kurias gavau, labai praverčia, jas panaudoju, bet realybėje viskas kiek sunkiau. Aš ir dabar mokausi. Visko negali išmokti: kasdien būna vis kitokių situacijų. Ypač svarbi psichologinė pusė, nes tikrai visko pasitaiko. Sunku ir patiems po kai kurių įvykių išlikti ramiems, neimti taip į širdį. Pas mus visada vyksta ir testų, ir mokymų, mes nuolat mokomės, manau, tai gera praktika.
Pačios pirmosios darbo dienos buvo sunkios, nors besimokydami atlikome praktiką – matėme sistemą, kaip viskas daroma, bet kai jau pradedi dirbti, prisiimi atsakomybę, turi priimti teisingus sprendimus, operatyviai reaguoti. Klaidų daryti nesinori, esi visavertis komandos narys. Pirmas pusmetis buvo sunkiausias, bet ir kolegos, ir pats skyriaus viršininkas labai padėjo. Skyriuje dirba tikrai profesionalūs pareigūnai – bet kada padės, patars, motyvuos. Palaikymą stipriai jaučiu ir iki šiol, dirbu daugiau nei dveji metai“, – nuoširdžiai džiaugiasi Vytas.
Į klausimą, kaip atrodo jo darbo diena, pareigūnas atsako, kad visad skirtinga dėl įvykių, kurių kasdien galima sulaukti ir iki keliolikos: „Operatyviai reaguoju į pirminius pranešimus, kuriuos gauname: smurtas, vagystės, nemažai dirbame su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, nes arba vaikai būna smurtinėje aplinkoje, arba prieš juos smurtaujama. Darbo nemažai, bet mes sutvarkome įvykius nuo pat pradžios iki galo, aš pats esu tyrėjas. Paruošiame juos iki bylų, tad, žinoma, nemažai ir popierizmo.
Vasarą, pastebėjau, įvykių būna daugiau, kai išmokamos pašalpos, tai yra maždaug nuo 10 mėnesio dienos, jie tęsiasi apie dvi savaites, kol baigiasi pašalpos. Tada apsiramina.
Iš esmės dirbu daug, noriu dirbti, stengiuosi, darbas įdomus, intensyvus. Ką norėjau, tą gavau, nepaisant sunkumų. Kol kas nesigailiu [šypsosi, aut. pastaba]. Kai gerai atlieki darbą, kai rezultatai geri ir kiekvienas pareigūnas vertinamas metų gale atsižvelgiant į tuos rezultatus, gauni ar paskatinimą, ar laipsnį, ar tiesiog motyvaciją labiau stengtis dirbti. Aišku, kad reikia dirbti, norint pasiekti rezultatus, bet vieniems tai tiesiogiai suprantama, – reikia, o aš einu į darbą iš visiško pašaukimo, nes labai noriu jį dirbti, pro pirštus nežiūriu, juk tiek metų to siekiau.
Kiekvienas, žinoma, nori pasiekti daugiau, aš pats jaunimą labai skatinu dirbti kaskart vis geriau, kad siektų geresnių rezultatų, konsultuoju, jiems juk viskas prieš akis. Aišku, ir su savo darbo rezultatais nenoriu atsilikti, bet mus visus sieja bendri norai, siekiai, tikslai ir konkurencijos aš nematau. Noriu, kad visiems mums ir kiekvienam atskirai sektųsi.“
Paklausus, koks tas jaunimas, dirbantis policijoje, Vytas sako, kad tie, kurie dirba komisariatuose, yra rimtai motyvuoti: „Į policiją ateina norintys čia dirbti. Kas stoja į mokyklą, kas mokosi, būna, supranta, kad ne čia pataikė, dar joje „atkrenta“. Norint stoti į policiją, reikia apsispręsti, ar sieki rimtai dirbti, ar nori tik uniformos. Tie, kurie pasirenka ne dėl uniformos, o dėl pašaukimo ir noro atsakingai dirbti šį darbą, lieka. Tokių, kurių neliko per mokslo metus, kai aš mokiausi, buvo išties daug.“
Į vyresnį pareigūną, būna, žiūri rimčiau
„Įdomu tai, kad kai dirbu greitojo reagavimo komandoje, važiuoju į įvykių vietas, pastebėjau, jog įvykių dalyviai kiek kitaip reaguoja į vyresnio amžiaus pareigūną – jie labiau linkę bendrauti, mato, kad žmogus pagyvenęs, su gyvenimiškąja patirtimi. Per tuos daugiau nei dvejus tarnybos metus man nereikėjo panaudoti specialių priemonių, atvykus į įvykio vietą, tarkime, smurtinę aplinką. Užtenka pasikalbėti, nuraminti, užgesinti aistras. Žmonės girdi, įsiklauso.
Kai pas penkiasdešimtmečius konflikto gesinti atvažiuoja dvidešimtmetis, kai kurie kitaip pažiūri, kitaip reaguoja, nes jiems atrodo, ką čia tas jaunas žmogus supranta, juk neturi patirties. Visuomet pagarbą jaučiu, tai padeda suvaldyti situacijas.
Psichologinis pasiruošimas labai svarbus, dirbant policijoje. Jei reaguoji į įvykį ir nesusitvarkai su savimi, tai ką tu gali padaryti. Nereikia karščiuotis nuvykus į įvykio (bet kokio lygio) vietą, svarbu reaguoti adekvačiai, kalbėtis. Man teko ne vieną labai agresyvų žmogų nuraminti vien pokalbiu. Visų pirma pačiam reikia būti stabiliam. Būna, žmonės dar ir padėkoja ne kartą, kad policija padėjo išspręsti konfliktą.
Iš esmės, policijos nereikia bijoti, mes juk esame tie patys žmonės, esame tam, kad padėtume, apgintume, tarnautume savo šalies žmonėms. Kitų tikslų neturime, – pokalbį baigia Vytas ir išskuba į budėjimą. Prieš tai dar spėja atsakyti į klausimą, kaip atgauna jėgas: – Turiu tris didžiausius ramsčius, kokius galiu turėti, pirmiausia – savo šeimą, o labiausiai – žmoną Vilmą, vaikai jau užaugę ir gyvena svetur. Taip pat atsigaunu būdamas gamtoje ir, aišku, sportuodamas.“
