Svajojo apie Vilniaus dailės akademiją, tačiau įstojo į kunigų seminariją
E. Vegys pasakoja, kad užaugo Šalčininkų rajone, ten ir baigė mokyklą. Jis sako, kad niekada nebuvo pats geriausias mokinys, tačiau ir raudonuoti dėl prasčiausių pažymių jam netekdavo.
„Pamenu, vienu metu labai susidomėjau dailės disciplina. Įsidarbinusi nauja mokytoja mane sugebėjo labai sudominti. Buvo įkurta nauja dailės klasė bei mokiniai galėjo pasirinkti papildomą dailės pamokos discipliną. Aš buvau iš tų, kurie norėjo labiau gilintis į šį mokslą, tad tam ir skyriau daugiau dėmesio“, – teigia jis.
Jis sako, kad mokykloje buvo aktyvus. Noriai dalyvavo įvairiuose renginiuose, buvo ir tarybos bei parlamento narys. Dvyliktoje klasėje jis aiškiai žinojo, kad trokšta studijuoti būtent dailės akademijoje. Tačiau E. Vegys pripažįsta, kad kritiškai vertino galimybes įstoti į šią įstaigą.
„Tačiau dailės mokytoja mane vis skatino, kad bandyčiau. Tad ir laikiau dailės, matematikos, lietuvių, istorijos bei užsienio kalbos egzaminus. Pirmuosiuose pasirinkimuose įrašiau dvi specialybes būtent dailės akademijoje. Turėjau ir atsarginį variantą – socialinę pedagogiką. Tačiau viskas labai staigiai apsivertė aukštyn kojomis“, – pasakoja pašnekovas.
Jis prisimena, kad stojant į vieną dailės akademijos specialybę jis praėjo pirmąjį atrankos etapą. Jį pakvietė į stojamuosius egzaminus. Tačiau vyras juose tiesiog nepasirodė.
„Per laikotarpį nuo norimų specialybių sąrašo sudarymo, iki pakvietimo dalyvauti antrame dailės akademijos stojamojo etape mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Sugalvojau stoti į kunigų seminariją“, – teigia E. Vegys.
Vis dėlto, kunigystei labai daug metų atidavęs floristas įsitikinęs – tas laikotarpis tikrai nebuvo klaida. Metai kunigų seminarijoje, sutikti žmonės bei įvairios patirtys jį suformavo kaip žmogų, padėjo augti bei suprasti, ko tikrai nori.
Studijas mesti norėjo ne vieną kartą
Kunigų seminarijoje studijos trunka septynerius metus. E. Vegys nurodo, kad paruošiamasis kursas užtrunka metus, o kitus šešerius reikia praleisti seminarijoje.
„Besimokant daug dalykų man nepatiko, svarsčiau išeiti net pirmaisiais metais. Vis dėlto, kažkas mane vis sulaikydavo. Manau, įtakos turėjo sutikti tam tikri žmonės, gal paprasčiausias sportinis interesas baigti tai, ką pradėjau“, – prisimena jis.
Baigęs įvadinį vienerių metų mokslą E. Vegys kitus šešerius mokėsi seminarijoje. Dvejus metus iš jų sudarė filosofinių mokslų studijos, likusius ketverius – teologiniai mokslai.
„Studijos man sekėsi visai neblogai. Buvo labai įdomių dalykų, į kuriuos tikrai norėjau gilintis. Žinoma, per šešerius metus buvo įvairiausių patirčių ir nuotaikų. Buvo situacijų, kada nesutikau su tam tikrais nurodymais, svarsčiau net išeiti. Buvo liūdnų, linksmų ir net keistų nutikimų. Tačiau dabar suprantu tai, kad metams bėgant mano pašaukimas neaugo. Labiau jau didėjo sportinis interesas baigti tai, ką pradėjau“, – pripažįsta pašnekovas.
Jis tikėjo, kad itin smarkus suvaržymas nebus amžinas ir pradėjus kunigystės kelią jis galės laisviau priimti sprendimus bei geriau jaustis. Tačiau E. Vegys prisimena, kad paskutiniuosius metus studijavo tik todėl, kad gautų diplomą. Tuo metu jam atrodė, kad 26-erių metų amžiaus vėl stoti naujai į universitetą – misija neįmanoma. Žinoma, šiandien toks jo požiūris visiškai pasikeitęs.
Susižavėjo kariuomene, tačiau paliko ir ją, ir kunigystę
Baigęs kunigų seminariją E. Vegys pradėjo dirbti dvasininko darbą. Išdirbo jis jį net septynerius metus.
„Tačiau tiesioginio dvasininko darbo man „paragauti“ teko nedaug. Buvau paskirtas pagalbiniu kunigu vienoje Druskininkų bažnyčioje. Ten išbuvau lygai devynis mėnesius. Vėliau dirbau administracinį darbą, mat dabartinis Vilniaus Arkivyskupas Gintaras Grušas pakvietė mane į savo komandą. Dirbau arkivyskupijos kurijoje, buvau jo asmenins sekretorius. Tad, galima sakyti, kad pradėjus šį darbą ir užsibaigė mano kunigystė. Sekretoriumi dirbau trejus metus, o mišių aukojimas buvo labai retas“, – prisimena jis.
Pašnekovas teigia, kad visada svajojo būti kariuomenės kapelionu. Apie šią svajonę jis kalbėjo ir arkivyskupui. Po trejų metų jo svajonė išsipildė ir jis pradėjo dirbti kariuomenėje.
„Man labai patiko kariuomenė ir vertinu ten įgytą patirtį. Pati kariuomenė, kaip institucija, visada mane labai žavėjo. Ir tuomet, kai nusprendžiau dvasininko profesiją baigti, dar nebuvo pasibaigęs mano kontraktas kariuomenėje. Tačiau aš nebenorėjau būti kunigu, o kitoje rolėje kariuomenėje aš nebegalėjau likti, mat turėjau pakankamai aukštą karinį laipsnį“, – sako E. Vegys.
Pašnekovas pripažįsta, kad sprendimas keisti profesinį kelią iš pagrindų nebuvo nei paprastas, nei greitas. Vis tik, keletą įvykių jį paskatino ilgiau nebelaukti ir įgyvendinti seną svajonę.
Atsidarė savo gėlių parduotuvę ir užklupo pandemija
E. Vegys pabrėžia, kad profesinio kelio keitimas nebuvo spontaniškas. Dar tebedirbdamas dvasininku jis laisvu laiku mokėsi floristikos. Tam skyrė visą savo laisvą laiką bei itin daug jėgų.
„Dėliojausi planą, ką aš veiksiu išėjęs iš kunigystės ir kariuomenės. Puikiai supratau, kad manęs su religijos mokslų magistro laipsniu niekas nelaukia. Tad nusprendžiau įgyti amatą. Niekas apie tai nežinojo. O apsisprendus galutinai išeiti iš kunigystės jau žinojau, ką veiksiu toliau“, – teigia jis.
Pašnekovas prisimena, kad baigęs dvasininko karjerą jis norėjo skirti laiko naujos veiklos strategijos sukūrimui. Tad jis įstojo į Užimtumo tarnybą. Paralelei jis domėjosi dekoro sfera, padėdavo kolegoms renginių metu. Taip jis praktiškai susipažino su šia sritimi ir labai daug išmoko.
„Važiuodavau drauge su jais į renginius ir pagelbėdavau. Taip ir prabėgo visa vasara. Tuomet pradėjau ieškoti patalpų ir atsidariau gėlių parduotuvę. Paralelei ieškojau užsakymų renginių dekorui ir floristikai“, – pasakoja jis.
Vis dėlto, šiuo metu E. Vegys gėlių parduotuvės nebeturi. Sprendimas ją uždaryti nebuvo lengvas, tačiau ją atidarius šalį sukaustė karantinas, tad ir jos išlaikymas tapo nepelningas.
„Neilgai ji veikė. Ir taip sutapo, kad atidarius parduotuvę, dar prieš koronaviruso pandemiją, man pasiūlė dalyvauti viename televizijos projekte. Jis reikalavo labai daug laiko. Tad ta parduotuvė buvo labiau lyg dirbtuvės. Tačiau jos išlaikymą reikėdavo dengti iš renginių dekoro užsakymų. Tad nusprendžiau priimti sprendimą ją uždaryti“, – sako pašnekovas.
Tačiau žiniasklaida ir atsiradęs žinomumas floristui labai pagelbėjo. Jis sako, kad būtent tada atsirado žymiai daugiau užsakymų ir vis daugiau žmonių sužinojo apie jo kuriamas puokštes bei siūlomas dekoro paslaugas švenčių metu.
Įsidarbino socialinio darbuotojo padėjėju ir padėjo vaikams
Kurį laiką E. Vegys sako gyvenęs iš pajamų, gaunamų televizijos projekto dėka. Tačiau, nors ir dekoro užsakymų buvo nemažai, viską pakeitė koronaviruso pandemija. O ir projektas pasibaigė.
„Renginiai buvo atšaukti. Pripažinsiu, atrodė, kad kažkas „kiša“ pagalius į ratus, kad viskas nesiseka. Tuomet persiorientavau, dirbau su gėlių pristatymu. Tačiau turėjau ir kitą darbą, kuris man užtikrindavo pastovias pajamas. Dirbau socialinio darbuotojo padėjėju“, – prisimena jis.
Pašnekovas sako, kad turėjo galimybę dirbti su vaikais alternatyviuose globos namuose, kuriuose jie gyveno. Kadangi karantino metu vaikams reikėdavo mokytis nuotoliniu būdu, jo darbas buvo jiems pagelbėti. Anot E. Vegio, viename name gyveno 7–8 vaikai, tad vienas auklėtojas tiesiog su visais jais nesusitvarkydavo, kuomet reikėdavo prisijungti prie nuotolinių pamokų.
„Dirbau ten viso karantino laikotarpiu. Paskui manęs paprašė likti, tačiau pasibaigė pandemija, prasidėjo renginiai. Vis dėlto, kadangi šis darbas man labai padėjo tuomet, kai to reikėjo, nusprendžiau ten likti dirbti vieną dieną per savaitę. Taip išdirbau apie dvejus metus“, – sako specialistas.
Jis pripažįsta, kad šis darbas praplėtė jo pažiūrį į vaikus, padėjo dar geriau išmokti empatijos. Jam teko susidurti su tėvų paliktais vaikais, tais, kurie yra „įklimpę“ į narkotikų liūną, daro nusikaltimus. E. Vegys sako, kad šio darbo dėka suprato, kad visuose žmonėse yra žmogiškumas, tereikia įdėti pastangų jo ieškant. Patirtį šiame darbe jis prisimena kaip labai šviesų ir gerą laikotarpį.
Vestuvių floristika ir dekoras – pagrindinės sritys, kuriose specialistas save realizuoja
Ir nors socialinio darbuotojo asistento darbas buvo labai įdomus, E. Vegys suprato, kad nebegali blaškytis. Jei norisi kažko pasiekti floristikoje, jam reikia susikoncertuoti būtent į tai.
„Žmonėms vėl pradėjus organizuoti renginius aš pradėjau dirbti vien su tuo. Nebeturėjau parduotuvės, nebepristatinėjau gėlių. Ir jau antrą sezoną aš dirbu vien su tuo“, – pasakoja pašnekovas.
E. Vegys paaiškina, kad 90 procentų jo dekoruojamų renginių – vestuvės. Taip pat jam tenka darbuotis ir kitose asmeninėse šventėse, retkarčiais – įmonių renginiuose.
„Dekoruoju restoranus, įvairias patalpas Kalėdiniu laikotarpiu. Tačiau tai – nedidelė dalis mano užsakymų, nors ir norėčiau šioje srityje savo idėjas realizuoti daugiau. Daugiausia dirbu vestuvėse“, – sako jis.
Pašnekovas nurodo, kad daugiausia užsakymų jis sulaukia per organizatorius, vestuvių planuotojus. Renginių metu jis gali pasirūpinti visu dekoru – pradedant žvakėmis, servetėlėmis ir panašiai, baigiant gėlėmis. Tačiau labiausiai jis džiaugiasi, kuomet gali dirbti tik floristu ir rūpintis vien gėlėmis.
Labiausiai žavi greitai išvystamas darbo rezultatas
E. Vegys teigia, kad floristo ir dekoratoriaus darbas – nemonotoniškas, labai įdomus ir verčiantis nuolat mokytis.
„Dėka visų švenčių aš supratau, kad man labai patinka visas procesas ir greitas rezultatas, kurį galiu pamatyti. Kai buvau kunigu ar dirbau su vaikais man trūko apčiuopiamo rezultato. Atrodydavo, kad dirbu, tačiau neturiu kaip to darbo rezultatų išvysti. O dirbant su dekoru ir gėlėmis viskas kitaip. Efektas padaromas greitai, o žmonių susižavėjimas išvydus rezultatą – nenusakomas. Pasitaiko, kad nuotaka savo vestuvių dieną man parašo, kad susižavėjo išvydusi šventės salę“, – sako jis.
Būtent visas procesas ir išvystas galutinis rezultatas floristą šiame darbe ir motyvuoja. Jis teigia, kad nors ir nėra šis darbas lengvas, jam jis labai patinka.
„Žinoma, tenka susitvarkyti žaliavas, išsivalyti visas vazas. Nėra viskas vien kūryba. Tenka daug ruoštis, tvarkytis. Tačiau tas procesas man labai patinka“, – teigia E. Vegys.
Pašnekovas pripažįsta, kad floristų ir dekoratorių Lietuvoje yra išteis nemažai. Vis dėlto, jis džiaugiasi, kad kokybiškas darbas nelieka neįvertintas. Anot jo, klientai greitai supranta, koks specialistas daug mokėsi ir įdėjo nemažai pastangų į šią profesiją, o kuris nėra profesionalas, nors save taip pateikia.
Turi patarimą jauniems žmonėms
Klausantis E. Vegio apima jausmas, kad nėra šiame gyvenime neįmanomų dalykų, o pasiekti savo svajonių gali visi. Vis dėlto, kartais viskas labai gražiai skamba, o realybė nėra tokia šviesi. Reikia įdėti labai daug darbo, nebijoti drąsių sprendimų bei nepatogių situacijų. Jauniems žmonėms, kurie nežino ką gyvenime nori veikti, floristas pataria nebijoti priimti nepopuliarius sprendimus.
„Jauni žmonės turi suprasti, kad niekas jų gyvenimo už juos pačius nenugyvens. Reikia gebėti priimti savarankiško ir suaugusio žmogaus vaidmenį ir sau atsakyti, ko gyvenime norisi. Manau, reikia nebijoti duoti sau laiko suprasti, kokiu keliu norisi eiti“, – sako pašnekovas.
Anot jo, nebūtina stoti į universitetą, galbūt sėkmingesnis tapsi baigęs profesinę mokyklą. Nebūtina po dvyliktos klasės būtinai kažką apskritai mokytis, galbūt laimingesnis būsi davęs sau laiko apsisprendimui. Būtent tokiu būdu, anot E. Vegio, bus lengviau apsispręsti, ką gyvenime nori veikti.
„Patariu nebijoti permainų. Dabar man beveik 38 metai ir aš tikrai neuždarau visų potencialių kelių. Galbūt aš apsispręsiu ateityje vėl kažką studijuoti, mokytis bei realizuoti savo idėjas dar vienoje srityje“, – teigia floristas ir visiems palinki gyventi savo, o ne aplinkinių gyvenimą bei pildyti savo, o ne kažkieno kito svajones.
