Grįžus iš miško – nusiprausti ir persirengti
Labai nedidelė dalis žmonių žino, kaip tinkamai pasielgti miške netikėtai aptikus šerno gaišeną. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Skubios veiklos skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius Marius Masiulis perspėja, jog miške suradus šerno gaišeną pirmiausiai derėtų jokiu būdu jos neliesti, nejudinti ir netampyti – svarbiausia yra vengti bet kokio kontakto su nugaišusiu šernu. Geriausia vietą įsidėmėti ir nedelsiant pranešti apie gaišenos buvimo vietą VMVT teritoriniam padaliniui arba tiesiai VMVT.
Jei įmanoma, taip pat žmonės, auginantys kiaules, turėtų vengti buvimo tose vietose, kuriose vyksta šernų medžioklė ar sumedžiotų gyvūnų dorojimas. Svarbu vengti kontakto su sumedžioto gyvūno krauju, mėsa, atliekomis ir jokiu būdu nemėginti sumedžiotų šernų parsivežti išdorojimui namo, kur laikomos kiaulės.
Pavojingiausia yra parsivežti užkratą į namus, kuriuose laikomi gyvūnai-kiaulės. Svarbiausia užtikrinti, kad užkratas nepatektų į kiaulių laikymo vietą: iškart po apsilankymo miške nerekomenduojama eiti į tvartą, kuriame laikomos kiaulės.
Šiuo atveju reikia laikytis biologinio saugumo – grįžus iš miško nusiprausti, persirengti kitais drabužiais, užsidėti kitą avalynę, dezinfekuoti avalynę, su kuria buvo lankytasi miškingose vietovėse, kadangi AKM gyvūnai užsikrečia ir netiesioginio kontakto būdu. Užkratas gali plisti ir per apkrėstą inventorių, transportą, pašarus, pašarinius priedus, žaliavas, įrankius, ratų paviršių. Persirengti po apsilankymo miške svarbu dėl to, nes drabužiai, dėvėti darbo miške metu, galimai turėjo kontaktą su užkratu.
Iš miško parsineštos gėrybės gali būti užkrėstos
Nusprendusiems poilsiauti miške taip pat svarbu susipažinti su biologinio saugumo priemonėmis. „Žmogus gali poilsiauti miške pernelyg nebijodamas tapti užkrato nešiotoju iki tol, kol neturės kontakto su šerno gaišena arba jos dalimi. Užkratas plinta, kai yra kokiu nors būdu parsinešamas namo – jo gali likti ant avalynės arba pačiupinėjus, pajudinus nugaišusį gyvūną. Sunku įsivaizduoti, tačiau būna ir taip, jog kai kurie žmonės, auginantys kiaules, iš miško ar pamiškės velka žolę, kuria bando šerti kiaules. Tai gali irgi būti pavojinga“, – įspėja M. Masiulis.
Rizikinga įvairias žoles ir miške rastas gėrybes parsinešti iš miško į namus, kuriuose auginami gyvuliai – ant parsineštų žolių ir gėrybių gali būti patekę sergančio šerno šlapimo ar kraujo, kitų ištakų kuriame esama kiaulių maro viruso ir jei toks užkratas bus sušertas kiaulėms, jos gali užsikrėsti
Užkirsti kelią kiaulių maro plitimui gali besilankančių miškuose žmonių sąmoningumas. Vykdantys miškų darbus ar poilsiaujantys gyventojai privalo elgtis atsakingai: nepalikti jokių maisto likučių, visas atliekas išmesti į saugias talpyklas kartu su kitomis buitinėmis atliekomis, nes liga gali plisti ir per mėsos produktus, jei mėsa iš kitos šalies ir neištirta. Natūraliai rūkytoje ir vytintoje užkrėstoje mėsoje virusas gali išsilaikyti iki 300 dienų.
Praeiti pro šalį negana: būtina pranešti VMVT
Miške aptikusiems šerno gaišeną nepakanka vien tik praeiti pro ją vengiant bet kokio kontakto – apie rastą gaišeną būtina informuoti centrinę arba teritorinę VMVT ir užpildyti prašymą. Už kiekvieną rastą šerno gaišeną mokamos 30 Eur išmokos. Jos išmokamos per 60 kalendorinių dienų nuo dokumento gavimo dienos ir tik tuomet, kai specialistai randa gaišeną nurodytoje vietoje ir atrenka tyrimams mėginius.
„Jokiu būdu negalima gaišenos pristatyti patiems – tereikia VMVT nurodyti tikslią šerno gaišenos buvimo vietą. Reikia pasižymėti orientyrus. Turintys išmaniuosius telefonus gali nusiimti geografines koordinates ir pateikti jas teritorinei tarnybai. Ji atvyks į vietą, kurioje gaišena saugiai supakuojama, o jos gulėjimo vieta dezinfekuojama siekiant sunaikinti AKM virusą. Pati gaišena sudeginama arba utilizuojama“, – aiškina veterinarijos inspektorius.
Šerno gaišenoje virusas gali išsilaikyti nuo 2 iki 6 mėnesių, tad viruso plitimo tikimybę mažina operatyvus šernų gaišenų surinkimas, jų sunaikinimas ir vietovių dezinfekavimas. Šiemet surasta daugiau nei 600 gaišenų, o iš jų net 344 buvo paveiktos kiaulių maro užkrato.
Afrikinis kiaulių maras galimai iš Baltarusijos į Lietuvą pateko 2014 metais. Netrukus užkratas nustatytas ir Lenkijoje, o vėliau – Latvijoje ir Estijoje. Afrikinio kiaulių maro virusas plinta žaibiškai, nepriklausomai nuo metų laiko, kiaulių amžiaus ar veislės. Jis atsparus aplinkos veiksniams, karščiui ir šalčiui. Nors Lietuva bando suvaldyti ligą mažindama šernų populiaciją, užkrėstose teritorijose ūkininkams skerdžiant kiaules, tačiau liga nesitraukia. NMVRVI instituto specialistai nustato ligos atvejų sumedžiotuose arba nugaišusiuose šernuose.