Marius savo įmonės vardą „Handmade Wooden joy“ sukūrė prieš šešerius metus, kai pardavė pirmuosius magnetukus. Tiesa, pripažįsta jis, pardavimo mastai buvo toli gražu ne tokie dideli kaip dabar, o ir stilius šiek tiek skyrėsi.
Anksčiau lietuvių pamėgti medinukai nedrąsiai gulėjo sendaikčių turguose ir įvairiuose festivaliuose, o šiandien jie jau yra siūlomi beveik visose didesnėse „Maximos“ parduotuvėse, Lietuvos pašte, knygynuose ir kitur.
Po mokyklos – gyvenimo universitetas
Panevėžyje augęs Marius dar būdamas mokykloje negalvojo nei apie verslą, nei apie savo ateitį ir net apie studijas pamiršo pagalvoti, nes dar aštuntoje klasėje tėvams pareiškė, kad į universitetą nestos.
„Mano toks planas buvo. Dirbau nuo 16 metų – iš pradžių rašiau „Panevėžio balsui“, o paskui perėjau į „Lietuvos žinias“. Per tuos metus visai normaliai užsidirbau, bet dirbau sunkiai ir naktimis, kad tik galėčiau nestudijuoti. Susitaupiau pinigų ir tada keliavau pora metų. Mokykloje jaučiausi suvaržytas, nepatiko mokytojų hierarchinis bendravimas“, – prisimena Marius.
Sunkiausia sulaužyti stereotipą
Po mokyklos baigimo Marius apkeliavo visą Europą ir tik po dviejų metų iš Anglijos parsivežęs idėją pradėjo tvirtintis Lietuvoje.
„Jau baiginėjosi pinigai, o tuo metu buvau kuriam laikui išvykęs į Londoną, kur galvojau pagyventi pora mėnesių. Bet ir vėl man ten nelabai norėjosi dirbti samdomą darbą, kadangi noriu būti laisvas ir nepriklausomas. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, nes niekada pagal darbo sutartį nesu dirbęs.
Mokyklos laikais rašydavau pagal autorinę darbo sutartį, todėl žinodamas terminus turėjau laisvę rinktis, kada galiu atlikti darbus. Gal man tiesiog darbo dienų grafiko idėja nepatiko, gal visada jaučiau norą daryti taip, kaip pats noriu ir tada, kada pats noriu, o galbūt gimiau jau su užkoduotu poreikiu kurti kažką savo, todėl taip gąsdino samdomo darbo idėja.
Po to sutikau pažįstamą niujorkietį, kuris papasakojo būdą, kaip ant medžio perkelti nuotraukas. Aš pasibandžiau ir man patiko, o vėliau supratau, kad ir žmonėms tai patinka“, – šypsosi jaunas vyras.
Anot jo, daugeliui žmonių magnetukai asocijuojasi su iš užsienio parvežtomis lauktuvėmis ir pigiu kiču. Mariui sunkiausia buvo pakeisti lietuvių požiūrį, kad magnetukas gali būti kitoks.
„Sunkiausia buvo tai, kad reikėjo iš pradžių sulaužyti stereotipą, kad tai yra kažkoks šlamštelis ar turistinis suvenyras. Aš sukūriau įvaizdį, kad tai yra graži dizaino dovana už gerą ir prieinamą kainą – tris eurus.
Kol dar mano prekė nebuvo žinoma, aš skambindavau ir sakydavau, kad noriu dalyvauti knygų mugėje ar kokiame kitame renginyje ir kai pasakydavau, kad prekiausiu magnetukais, žmonės numodavo ranka esą tokių dalykų pilna ir jie nebeįdomūs. Bet aš nusiųsdavau pavyzdžius ir jie suprasdavo, kad nesiūlau kinietiško šlamšto. Žmonėms reikėjo „prasilaužti“, – pasakoja Marius.
Aktualijų magnetukai
Jaunasis verslininkas sako, kad originalius paveikslėlius magnetukams kūrė jau apie keliasdešimt skirtingų dizainerių, dailininkų, fotografų ir kitų menininkų. Paskutinę kalėdinę seriją kūrė iliustratorė Laurita.
Tiesa, yra nemažai ir su politinėmis aktualijomis susijusių vizualų, pavyzdžiui, iliustracija, kurioje matomas policininkų ant rankų nešamas seimo narys Petras Gražulis su prierašu „Už Lietuvą, vyrai!“ arba buvusios seimo pirmininkės Loretos Graužinienės portretas ir šalia užrašyti skiemenys „tu ti tuti, tuti ta“, primenantys vaizdo įrašą, kuriame politikei sunkiai sekėsi ištarti žodį „konstitucija“. Rastumėte ir prezidentę Dalią Grybauskaitę sveikinančią „Su Naujais!“
„Mano magnetukai visada tokie. Paskutiniai galbūt labiau dovanoms skirti, bet šiaip yra daug tokių atkreipiančių dėmesį į kažkokias aktualijas, bet be jokio pykčio – tik per humorą. Pavyzdžiui, labai populiarus buvo magnetukas su užrašu „Išmok lietuviškai“ – jis susilaukė feisbuke apie 11 tūkst. paspaudimų „patinka“, – šypsosi panevėžietis.
Paklaustas, ar matė kada nors norinčių jo idėją nukopijuoti, Marius numoja ranka esą tų žmonių net neverta vertinti – kopijos buvo labai juokingos.
„Pavyzdžiu, perkelia ant medinuko Marijos ikoną, o kitur kažkokią pusnuogę merginą ant motociklo arba tiesiog „Google“ puslapį uždeda. Greičiausiai, jie nesuprato, ką daro ir kokia jų idėja, tačiau vis tiek kopijavo. Mano magnetukai nėra turistiniai, išskyrus kelis. Iš tikrųjų, tai aš susikūriau naują nišą, nes iki tol žmonės pirkdavo magnetukus tik kaip turistinius suvenyrus. O dabar jie tapo populiaria ir madinga dovananėle ar priedu prie pagrindinės dovanos“, – apie savo sėkmę pasakoja Marius.
Sakė, kad mirs badu
Kitas galėtų ir nusijuokti: na kaipgi įmanoma išgyventi vien tik iš magnetukų? Vaikinas sako, kad su tokiais skeptikų komentarais susiduria nuolatos. Dažnai žmonės tik sužinoję, kuo jis verčiasi, klausia: „ O tai kaip pavyksta iš to pragyventi? Kur dar dirbi?“ ir baisiai nustemba sužinoję, kad jau šeštus metus jis nieko kito nedaro.
„Pačioje pradžioje, kai magnetukai dar tebuvo idėja ir kai žengiau pirmuosius žingsnius, tai aš tiek daug pamokymų susilaukiau – kad nekvailiočiau, kad nesąmonėmis neužsiiminėčiau, kad tuoj badu numirsiu ir kad tik švaistau savo laiką, esą dabar galėčiau studijuoti, nes po to be popierėlio manęs niekam nereikės.
Pastebėjau tendenciją, kad uoliausi „mokytojai“ patys nebuvo patenkinti ar savo darbu, ar savo gyvenimu. Man atrodo, kad tai yra žmonės, kurie kažkada nusprendė palaidoti savo svajones, polinkius, ėmė daryti tai, ką neva reikia ir niekada nesiliovė taip elgtis. O tokie žmonės kaip aš, kurie sugalvoja ir daro beprotiškus dalykus, juos erzina ir jie nenori, kad mums pasisektų, nes tuomet tektų pripažinti, kad galbūt patys pasirinko neteisingai ir jų auka beprasmė“, – savo pasirinkimu aštuntoje klasėje nė kiek nesigaili Marius.
Anot pašnekovo, gali pasirodyti, kad jis diena iš dienos sėdi prie medienos gabaliuko, ant jo deda vizualą, priklijuoja magnetuką ir uždeda štampą, tačiau iš tikrųjų jo darbas apima daugybę krypčių: „Aš viską čia darau. Į mano pareigas įeiną medžiagos rinkimas, ieškojimas, tiekėjų parinkimas, organizavimas, sužiūrėjimas, derėjimasis, kainų ieškojimas, buhalterija, darbas su dizaineriais, marketingas ir kita. Čia yra savotiškas universitetas.
Aš niekada nedarau to, kas man atsibosta, jeigu jau visai viskas pasidaro nebeįdomu, tai aš tiesiog sėdu ir išvažiuoju į kokią Daniją ir dairausi, kur ten galėčiau platinti savo produkciją “, – kalba Marius.
Vaikinas sako, kad kartais vis dar pasimėgauja proga mugėje ar kitoje šventėje pastovėti prie savo magnetukų stendo ir gyvai pabendrauti su praeiviais ir pirkėjais.