Iki šiol prekiauti tailandietiškais „Wok“ makaronais su jautiena arba vištiena verslininkai Rytas Šidlauskas ir Ignotas Adomavičius bandė įvairiuose renginiuose, tarp jų ir „Open kitchen“, o sulaukę teigiamų atsiliepimų nusprendė išbandyti Palangą.
„Buvo tikrai įdomu pažiūrėti, kaip žmonės reaguos, ar atkreips dėmesį į mus, ar to išvis reikia Palangai. Norime parodyti žmonėms, kad gatvėje galima nusipirkti ne vien kebabą. Mes siūlome visiškai neįpareigojantį maistą, nereikia nei atsisėsti, viskas supakuota į dėžutę, todėl gali kuo puikiausiai valgyti ir eidamas, todėl nėra diskomforto ir nelabai yra galimybė apsidrabstyti drabužius“, – šypsosi R. Šidlauskas.
„Žinantys, ką mes čia siūlome, yra mūsų klientai, su mielu noru valgo, ragauja ir lieka patenkinti. O kita dalis žmonių turi baimę išbandyti naujoves. Mes siūlome niekada nebandžiusiems azijietiško maisto žmonėms pavalgyti, o jei nepatiks – nemokėti. Bet tokį iššūkį priima tik vienas iš penkių. Dar vakare padarai ugnies šou, sutrauki didelę minią, bet jie ateina tik pasižiūrėti“, – pasakoja R. Šidlauskas.
Tiesa, atkreipus dėmesį į nemažas kainas, porcija makaronų kainuoja nuo 6 iki 8 Eur, R. Šidlauskas tikino, kad Palangoje jie kaip tik siūlo savo patiekalą pigiau nei kituose renginiuose.
Lietuviai tikro azijietiško maisto nepakeltų
Ne vienerius metus pats įvairiuose restoranuose dirbęs R. Šidlauskas pasakoja, kad domisi viso pasaulio virtuvėmis, tačiau šiuo metu jį patraukė būtent azijietiška ir tai aiškina čia esančia skonių įvairove.
„Mane domina penkto skonio išgavimas. Yra keturi pasaulyje pripažinti skoniai: sūru, saldu, kartu, aštru, o visų jų junginys – penktasis skonis. Taip pat teko pavargti, kol suradome šituos „Wok“ stiliaus makaronus.
Pašnekovas sako, kad ilgai eksperimentavo, kol išsirinko būtent šį patiekalo variantą, tačiau tobulo skonio paieškas tęsia toliau ir nuolat bando atrasti naujovių, nes esą kitaip taps nuobodus pastoviems klientams. Jis priduria, kad teko pavargti, kol azijietišką virtuvę pritaikė prie lietuvių skonio.
„Jei darytume autentišką Azijos virtuvę, lietuvių skrandžiams tai būtų mirtis. Ne visiems ir tinka azijietiška virtuvė. Žmonės, turintys problemų su virškinimu, netoleruojantys česnako, nelabai gali būti mūsų klientais. O jei daryčiau identiškai taip, kaip daroma Tailande, Kinijoje, Indijoje, gal visoje Lietuvoje turėčiau penkis klientus ir tie būtų ne vietiniai.
Man yra tekę dirbti su pora nuostabių žmonių iš Indijos, Mumbajaus, tai, kai jie darydavo maistą, aš eidavau pro keptuvę ir apsiverkdavau. O jie sėdi, valgo ir vienas kitą bara, kad ne taip čia ir aštru. O vien praeinant atrodo, kad gauni dujų į akis. Lietuviams autentiškas Azijos maistas būtų tiesiog per aštrus“, – pasakoja R. Šidlauskas.
R. Šidlauskas taip pat priduria, kad jį žavi galimybė gaminant maistą tiesiogiai bendrauti su klientais.
„Man patinka tas procesas, nes viską darai prie kliento akių. Neįmanoma nei pachaltūrinti, nei suklysti, nes žmogus stovi ir žiūri. Tu nuolat bendrauji su žmogumi, palaikai tiesioginį kontaktą ir jis iškart pasako, kad nemėgsta paprikos ar dar kažko, tad tu tiesiog to nededi. Taigi užsimezga ryšys tarp pardavėjo ir kliento“, – sako verslininkas.
Anot R. Šidlausko, Lietuvoje tikrai yra ir kitų gerą azijietišką maistą siūlančių verslininkų, tačiau šiuos patiekalus mėgstantys klientai yra itin reiklūs ir nesitaiksto su prasta kokybe.
Atsipirkti gali ir per vieną renginį
Paklaustas apie investicijas, R. Šidlauskas tikino, kad norint maistu pradėti prekiauti gatvėje daug pinigų turėti nėra būtina, užtenka maždaug 3 – 5 tūkst. Eur.
„Pati įranga nėra labai brangi. Dabar galima surasti padėvėtos. Tarkime, kitos kavinės ar restoranai atsinaujina, taigi nusiperki iš jų. Pradedant nėra daug prasmės, kad viskas būtų nauja. Taip pat nebūtina visko pirkti Lietuvoje, kad ir iš JAV gali gauti visą įrangą per dvi savaites ir tai bus tris kartus pigiau nei pirkti čia. Jei turi savo patalpas, verslą gali pradėti ir su 500 eurų. Kažkokio kosmoso tikrai nėra, smulkaus verslo pradžiai nereikia 100 tūkst. Eur.
Pašnekovo nuomone, norint sėkmingo verslo labai svarbu gautas pajamas investuoti į tolimesnį tobulėjimą, nes kitu atveju ilgai išsilaikyti nepavyks.
Be to, anot jo, Lietuvos viešojo maitinimo sektoriuje dirbti yra tikrai sudėtinga, nes egzistuoja milžiniška kontrolė.
„Jei Lietuvoje nori pradėti savo verslą, tu negauni jokio poilsio nuo valstybinių instancijų. Tu tik atsidarai ir viešojo maitinimo įstaigą gali tikrinti apie 50 institucijų. Jokioje Europos Sąjungos šalyje tokių griežtų reikalavimų tikrai nėra. Man yra tekę dirbti užsienyje, bendradarbiauti su pasaulinio lygio šefais. Lietuvoje turint restoraną dirbti nepažeidžiant kažkokio įstatymo yra neįmanoma.
Jis atkreipia dėmesį, kad Palangoje, priešingai nei kituose miestuose, valstybinės institucijos gana supratingos ir kultūringos, pradėdamas čia veiklą jokio priešiškumo iš jų nesusilaukė.
Pašnekovas taip pat sako, kad puikiai supranta, jog viešojo maitinimo verslas yra labai atsakinga sritis ir kontrolė turi egzistuoti.
„Tu negali nuodyti žmonių. Betvarkės negali būti. Už kai kuriuos pažeidimus turi būti dar griežčiau baudžiama, pavyzdžiui, prekių su pasibaigusiu galiojimu aptikimas maitinimo įstaigose. Šie dalykai tikrai turi būti sugriežtinti. Bet kai pas tave koks puodas be dangčio stovi, į tai galėtų žiūrėti atlaidžiau. O dėl šitų dalykų baudžia identiškai“, – sako R. Šidlauskas.