„Prieš tris su puse metų mes su pussesere Neringa įkūrėme „Kikilio lizdą“. Po skyrybų man finansai buvo tikrai labai reikalingi, nes turėjau dvynukus, kuriems tebuvo metai ir keturi mėnesiai“, – pasakoja Lina.
Kalbėdama apie savo praeitį ji prisimena, kad metai iki nuosavo verslo įkūrimo buvo labai sunkūs. Prie skyrybų ir finansinio nestabilumo problemų prisidėjo dvynukų Godos ir Beno gimimas, kuris po dirbtinio apvaisinimo buvo labai komplikuotas.
„Buvau likusi viena. Po dirbtinio apvaisinimo vaikai gimė neišnešioti, o vyras pasuko klystkeliais – jo kasdienybe tapo teismai ir jų duris jis pradėjo varstyti dažniau, nei prižiūrėti mūsų vaikus. Tai buvo taip, kad aš juos pasigimdžiau ir pradėjau auginti“, – apie sunkiausią gyvenimo etapą kalba 32-jų metų pašnekovė.
Nors į detales, dėl ko išsiskyrė su vyru, ji nelinkusi leistis, tačiau tikina, kad ne visi kartu praleisti metai buvo blogi.
„Mes išbuvome septynerius metus. Tai buvo graži istorija, gražus vyriškis ir tai tikrai buvo meilė. Labai gaila, kad ir pačios gražiausios meilės istorijos šitaip pasibaigia. Tikrai buvome pavyzdinė pora ir visiems buvo šokas, kaip taip atsitiko. Mano vyras buvo paslaugus, išprusęs, mokėjo elgtis su moterimis ir su draugais.
Dėl ko išsiskyrėme neminėsiu, tačiau įvardinsiu depresiją, kuria vyrai irgi serga. Manau, kad vyrai skaudžiausiai išgyvena situacijas, kai jiems nesiseka darbe arba kai patiria finansinį nestabilumą. Jo depresija pasireiškė per neadekvačius poelgius. Šeimoje tikrai ne vien moteris turėtų rūpintis visomis atsakomybėmis, finansais ir vaikais, tai turėtų daryti abu partneriai“, – įsitikinusi Lina.
Moteris sako, kad sprendimą skirtis priėmė nedvejodama, nors ir išgyveno daug baimių: „Kokios bebūtų finansinės problemos, kokia bebūtų depresija ar sunkumai teismuose, žinau, kad savo antrai pusei negalima meluoti. Tai, kad mano vyras melavo ir nepasakė tam tikrų finansinių niuansų, buvo pagrindinė skyrybų priežastis“, – nekonkretizuoja verslininkė.
Gydytojai sakė, kad vietoj dviejų gims vienas vaikas
Žaidimų kambaryje esančioje kavinukėje su Lina buvome ne vienos. Aplinkui ištempusios ausis sėdėjo popietei savo vaikus išsilakstyti atsivedusios kitos mamos.
Pagalvojau, kad Linos penkiamečiai dvynukai turėtų būti labai laimingi, nes jų mamai priklauso visas didelis ir spalvotas žaidimų kambarys, tiksliau, net ne vienas, o visi du kambariai. Pirmasis įkurtas Žirmūnuose, o antrasis Baltupiuose.
Vis dėlto pašnekovė šypsodamasi tikina, kad šiame kambaryje Benas ir Goda yra reti svečiai: „Čia kaip tas posakis „batsiuvys be batų“, tai taip ir mano vaikai be žaidimų kambario. Dažniausiai „Kikilis“ būna užimtas gimtadienio šventėmis arba aš būnu nuo vaikų triukšmo pavargusi, todėl labiau norisi namuose pasėdėti“.
Žaidimų kambario įkūrėja tvirtina, jog vaikai jai viskas, todėl sužinojusi, kad kartu su vyru negalės turėti vaikų, sprendimą pasidaryti dirbtinį apvaisinimą priėmė nedvejodama ir neklausė tų, kurie tokį pastojimo būdą vadino nuodėme.
„Aš labai mylėjau vaikus, todėl, net nekilo klausimas, ką turime daryti, kai mums pasakė, kad negalėsime turėti vaikų. Nors priešvedybinėse pamokėlėse ir bažnyčioje visi yra labai nusiteikę prieš dirbtinį apvaisinimą – tai buvo įvardijama kaip nuodėmė. Man tai buvo svarbu, tačiau aš dariausi procedūrą nedvejodama ir man pasisekė iš pirmo karto“, – kalba Lina.
Paklausta, ar dėl tokio sprendimo nejautė smerkimo iš aplinkos, moteris sako, kad niekas apie jos pasirinkimą nežinojo, tačiau tikrai gėdijosi pasakyti.
„Visuomenėj buvo sudarytas toks požiūris, kad jeigu tu pasakysi, kad negali turėti vaikų, tai į tave žiūrės kaip į neįgalų. Neįvardinsiu, kuris iš mūsų turėjo problemų, bet žmonės iškart žiūri į mus kaip į neįgalią porą: arba į vyrą, kaip impotentą, arba į moterį, kaip į kažkokią nesugebančią atlikti kažkokių pareigų. Aš manau, kad tai yra klaidingas požiūris ir galvoju, kad žmonės turėtų nebijoti kalbėti tiek apie dirbtinį apvaisinimą, tiek apie vyrų išgyvenamą depresiją“, – įsitikinusi Lina.
Mano pašnekovė prisimena, kaip gydytojai ją nuteikinėjo sudėtingam dvynukų gimdymui esą vienas iš dvynukų turėjo mirti dar būdamas pilve. Goda ir Benas gimė po 7 mėnesių, abu kelis mėnesius pragulėjo inkubatoriuje ir, kaip jų mama sako, šiandien yra sveiki ir drūti.
„Aš jau nuo šešto mėnesio gulėjau ligoninėje ir man sakė, kad berniukas neišgyvens. Mūsų Lietuvos daktarai yra kažkas baisaus. Jie sugeba pasikviesti nėštukę ir pasakyti jai, kad turi vaikščioti su lavonėliu tam, kad kitas vaisius galėtų išgyventi ilgiau, nors tas berniukas dar gyvas.
Aš jų klausiau, kaip taip gali, būti, jeigu aš juos dar du nešioju ir visą laiką labai pozityviai į viską žiūrėjau“, – šypsosi Lina ir priduria, kad šiandien turi nebe du, o jau keturis vaikus, kadangi susirado kitą širdies draugą, auginantį dvi šiek tiek vyresnes mergaites.
Anot jos, vyraujanti nuomonė, jog vaikai patirs traumą sužinoję, kad jie yra “gimę mėgintuvėlyje“, yra neteisinga: „Kažkada aš irgi savo vaikams papasakosiu, kad jie iš mėgintuvėlio, bet manau, kad jiems tai kaip tik bus įdomu, sakys: „Vau, mes kitokie?“ Juk svarbiausia vis tiek yra tai, kad buvo paimtas mamos kiaušinėlis ir tėčio spermatozoidas“.
Vieniša mama Lietuvoje yra dažnas reiškinys
Iš Klaipėdos kilusiai Linai ir jos pusseserei kilo idėja vaikų žaidimo kambarį paversti ne tik vaikų, bet ir jų mamų susibūrimo vieta. Čia jos pradėjo organizuoti susitikimus, kuriuose vienišomis besijaučiančios mamos galėtų ateiti ir tarpusavyje pabendrauti. Anot jos, Lietuvoje vieniša mama yra dažnas reiškinys: „Ateina mamos, kurios vienos augina vaikus, ir čia susipažįsta. Mes labai stengiamės, kad jos tarpusavyje bendrautų ir patirtų kuo mažiau vienatvės. Jos yra vienišos, neturinčios draugių, kitos kažkada labai atsidavusios šeimai dėl vyrų prarado drauges. Tos, kurios žino mano istoriją detaliau, parašo per feisbuką ir prašo manęs patarimų“.
Prie mūsų pokalbio prisijungusi Neringa papasakojo, kiek vaikų tėvams kainuoja žaidimų laikas kambaryje: vieną gimtadienio šventę su maitinimu galima atšvęsti ir už 120 Eur, ir už 400 Eur. Vienkartinis vizitas neribojant laiko kainuoja 5 eurus. Tiesa, Žirmūnų rajone veikiančiame „lizde“ paslaugos kainuoja šiek tiek pigiau.
„Šitoks verslas duoda greitos grąžos – iš pradžių klientų būna daugiau, nes lietuviams viskas, kas nauja, yra įdomu ir aktualu. Sėkmingiausi metai buvo 2015-tieji, vėliau sekėsi ne taip gerai.
Mes esame vieni iš pirmųjų privačiai žaidimo kambarius įkūrusių įmonių. Dabar atsirado daug kopijuojančių, atsirado ir daug konkurencijos, bet manau, kad visi taip ir užsidarys, nes pamatys, kad čia nėra taip paprasta“, – svarsto Lina ir džiaugiasi nauju draugu, užėmusiu verslo ūkvedžio pareigas. Anksčiau net ir sunkesnius fizinius darbus moterys pasidarydavo pačios.
Atsiuntė ir daugiau išbandymų
Pasirodo, kad Liną užklupusios nesėkmes, nesibaigė net ir atvėrus pirmojo „Kikilio lizdo“ Žirmūnuose duris. Nerimas ir baimė kamavo ir iki tol. Moteris šypsosi, kad Dievas išbandymų daugiau nebesiųs.
„Praėjusiais metais liga mane užklupo labai netikėtai. Aš tiesiog nualpau, nugriuvau ir nesupratau, kas atsitiko. Taip išėjo, kad sausis buvo toks „sergantis“ ir tamsus mėnuo. Žaidimų kambaryje nebuvo daug švenčių, finansai irgi šiek tiek sutriko, mano sveikata sušlubavo ir aš nesupratau, kodėl negaliu atsistoti iš lovos.
Kilo konfliktai su pussesere, nes norėjom parduoti savo verslą ir viską mesti, nes ji nesuprato, kodėl aš be jėgų tapau, o aš nesupratau jos. Po to, kai man gegužę pagerėjo, mes gavome pasiūlymą įkurti antrą tokį kambarį, – prisimena Lina.
Anot jos, prie tokios jausenos ją privedė daugybė baimių, be to, natūralu, kad kūnas neatlaiko per didelės užkrautos atsakomybės: „Aš esu toks pozityvas, einu visą laiką į priekį ir buvo taip, kad smegenys norėjo eiti į priekį, o kūnas to nebeleido. Manau, kad panikos atakos duoda signalą, kad reikia sustoti, pagulėti ir pamiegoti, nes vaikai augti nesustoja“, – šypsosi Lina.
Dviejų vaikų mama prisimena, kad tuo metu į nieką nesinorėjo žiūrėti, nieko matyti, santykiai su artimaisiais pašlijo, jokio palaikymo aplinkui nebuvo ir viskas aplinkui atrodė juoda. Tačiau gyvenime netikėtai atsirado dvi mergaites auginantis vyras, kuris parodė, jog gyventi galima ir kad į viską reikėtų pasižiūrėti paprasčiau.
Pokalbio pabaigoje Lina atsiduso, nusišypsojo ir prisipažino, kad išsikėlė sau uždavinį iki 40-ties metų „tapti moterimi“.
„Aš labai noriu, kad manimi rūpintųsi, nes aš tiek metų visais rūpinausi, tai kažkaip labai norėtųsi pabūti gležna ir silpna. Mano iššūkis yra išmokti būti moterimi, nešioti sijonus, būti švelnia, nuolankia ir galbūt užleisti didesnę poziciją ir vietą vyrui. Turbūt ateina laikas, kai pavargsti ir po daugelio metų šalčio užsinori šilumos“, – ramiai kalba Lina.