Kalbėdamasi su Arminu pasidomėjau, kodėl jis pasakodamas apie savo verslą nuolatos sako „mes“: „Aš dirbu vienas, tačiau, kai reikia patarimo, visada klausiu tėčio, todėl ir atsirado tie „mes“, – kiek sutrikęs atsako vaikinas.
Su mediena nuo vaikystės dirbantis pašnekovas tikina, kad iš pradžių ir pats netikėjo, jog medinis žiedas gali būti tvarus, tačiau išmoko padaryti ploną, bet patvarų žiedą.
„Būdamas Norvegijoje dirbau su egzotine mediena. Rinkau tos medienos likučius – buvo gaila, kai juos arba išmesdavo, arba sudegindavo. Tada instagrame pamačiau medinį žiedą, kuris man tada atrodė kaip kažkoks kosmosas. Nesuvokiau, kaip tokio plonumo daiktas gali būti tvirtas.
Pradėjau domėtis technologijomis, kaip galima išgauti kuo plonesnį ir kuo tvirtesnį žiedą. Tie bandymai vis gerėjo ir gerėjo, kol galiausiai pasiekiau tikslą – žiedo ant piršto pasidarė neįmanoma sulaužyti“, – pasakoja Arminas ir priduria, kad peteliškės ir kaklaraiščiai taip pat labai lengvi – sunkesni nei medžiaginiai, tačiau kaklo nevargina.
Tiesa, Armino rankų darbo gaminiai nepigūs – medinis kaklaraištis kainuoja 133,30 Eur, žiedą su įvairiomis akmens ir prabangių metalų inkrustacijomis galima įsigyti nuo 54 iki 73 Eur, o peteliškę – nuo 66 iki 70 Eur.
Vaikinas pripažįsta, kad kaina nemaža, tačiau tikina, kad žmonės, siekiantys išsiskirti, į sumą dėmesio nekreipia.
„Nelygu, kaip pažiūrėsite į kainas. Žmonės, norintys išskirtinumo ir kokybės, į kainą beveik nekreipia dėmesio. Pavyzdžiui, yra masė žmonių, laukiančių prie išmaniųjų telefonų parduotuvės vien tam, kad įsigytų telefoną, kainuojantį tikrai nemažus pinigus. Ir dėl ko? Kad būtų madingi? Nesakau, kad dėl mano gaminių driekiasi kilometrinės eilės (bent kol kas), bet mano darbai skirti žmogui, turinčiam savitą skonį, savitą mados pajautimą ir nebijančiam pasirodyti kitokiam“, – kalba verslininkas.
Prie vieno aksesuaro gamybos jis užtrunka nuo 2 iki 7 val.
Ryšys su tėvu
„Son&Father“ (liet. „Sūnus ir tėvas“) – taip savo praėjusių metų kovo mėnesį įkurtą verslą pavadino uteniškis. Jam tai reiškia ne tik senos svajonės išpildymą, bet ir atkurtą ryšį su tėvu.
„Man tai kur kas daugiau. Kai buvau emigravęs, man šita mintis kilo pradėjus gaminti medinius žiedus ir peteliškes. Apie tai pradėjau kalbėtis su tėčiu; su juo labai ilgai nebendravau ir vien ši idėja mus vėl suartino, kai grįžau Lietuvon. Tai nereiškia, kad kartu dirbame, tačiau iš pagarbos tėčiui norėjau, kad pavadinime būtų paminėtas ir jis“, – kalba Arminas.
Kas konkrečiai vaikiną atitolino nuo tėvo, Arminas nedaugžodžiauja, tik užsimena, kad santykiai buvo šalti.
„Nebendravome daug metų, kartais sausai paklausdavome vienas kito, kaip sekasi. Man artimas ryšys su tėčiu svarbus. Kai gyvenau svetur, buvau visiškai vienas ir gavau labai reikšmingą pamoką, kad nėra nieko svarbiau nei artimi ir brangūs žmonės, kurie palaiko, pataria ir būna šalia. Dėl to ėmiausi iniciatyvos, kad vėl pradėtume bendrauti“, – pasakoja vaikinas.
Teko dirbti daržovių fabrike
Į užsienį pašnekovas išvyko kaip ir visi – ieškodamas geresnio gyvenimo. Lietuvoje baigęs įstaigų ir verslo vadybos specialybę, tikina, darbo neradęs. Vis dėlto, atsakydamas į klausimą, kodėl nusprendė grįžti į Lietuvą, Arminas trumpai ir drūtai nukirto, kad tiesiog myli šią šalį.
Uteniškis lietuvių emigrantų pamėgtoje Anglijoje iš pradžių dirbo daržovių fabrike, vėliau – traukiniams ir lėktuvams detales gaminančioje įmonėje, o po maždaug pusės metų gavo pasiūlymą dirbti su mediena ir nieko nelaukęs susikrovė lagaminą kelionei į Norvegiją.
Kažkada produkciją pavadino malkomis
Neseniai „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“ gavęs nominaciją „Už tarptautinę patirtį Lietuvos regionams“, vaikinas šiandien užsakymų sulaukia ne tik iš lietuviškos auditorijos, bet ir iš Ispanijos, Anglijos, Vokietijos, Norvegijos ir net Amerikos. Tačiau, anot jo, paklausa nėra tokia didelė, kokios norėtų.
„Gal ir sutikčiau, kad užsienyje rankų darbas vertinamas labiau, tačiau, iš kitos pusės, ne visi lietuviai tai įperka – užsienyje žmonės gali daugiau sau leisti“, – kalba Arminas.
Prekiaudamas įvairiose mugėse vyras sulaukia pačių įvairiausių komentarų. Kaip tikina, vieni jo produkciją vertina teigiamai, kiti, atvirkščiai, – peikia, tačiau, pastebi vaikinas, lietuvių mentalitetas keičiasi ir dauguma ieško ko nors originalaus, išsiskiriančio.
„Kai dalyvavome parodoje, aplinkiniams pasirodė labai juokingas vieno vyro komentaras – jis priėjo prie manęs ir tepasakė „malkinė“. Viskas labai priklauso nuo žmogaus požiūrio“, – juokiasi uteniškis.
Utenoje ramiau
Arminas grįžęs į Lietuvą nusprendė įsikurti ne Vilniuje, kuriame studijavo ir kurį laiką gyveno, o gimtajame mieste – Utenoje.
„Iš pradžių stengiausi pradėti su kuo mažiau investicijų, o čia yra nuosavas namas ir mano dirbtuvės – nereikia nieko nuomotis. Be to, labai nemėgstu spūsčių ir didelės žmonių masės, nes greitai nuo to pavargstu. Utenoje randu ramybę“, – apie savo pasirinkimą pasakoja Arminas.
Jis mąsto, kad nominaciją „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“ gavo už tai, kad grįžęs iš užsienio nusprendė pasilikti savo mažame mieste.
„Regionuose visada yra ką veikti, tiesiog žmonėms reikėtų labiau pasukti galvą. Žinoma, didmiesčiuose galima išeiti į centrą, į barus ar klubus, tačiau manęs toks laisvalaikis netraukia. Jaunimo Utenoje tikrai mažiau, nei buvo iki man išvykstant, tačiau žinau, kad Utenos valdžia stengiasi pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių, ir tikiu, kad jų bus daugiau“, – kalba verslininkas.
„Globalios Lietuvos apdovanojimai“ pagerbia su Lietuva save siejančius tarptautinius profesionalus, kurie savo talentu ir darbu atveria Lietuvai pasaulines galimybes ir perspektyvas. Apdovanojamais siekiama, kad svarūs pasaulio lietuvių nuopelnai būtų pastebėti, pripažinti ir įvertinti. „Globalios Lietuvos apdovanojimus“ organizuoja tarptautinių profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“, telkiantis diasporos atstovus Lietuvos vardui garsinti, ekonominiam ir visuomeniniam šalies potencialui stiprinti bei globalioms galimybėms Lietuvai kurti.