Iš Mauricijaus į Lietuvą persikėlęs vyras: nelabai turite kuo skųstis

„Kai atvykau į Lietuvą ir pradėjau verslą, pasižadėjau, kad rinkai tieksiu patį kokybiškiausią produktą už geriausią kainą“, – pasakoja iš egzotiškos Mauricijaus salos į mūsų šalį prieš devynerius metus atvykęs gyventi Clarelis Martingale‘as, kuris tikina, kad čia yra daugybė teigiamų dalykų ir labai skųstis neturime kuo.

Indijos vandenyne prie Madagaskaro salos esantis Mauricijus nedidelis – ten gyvena vos kiek daugiau nei milijonas žmonių. Ilgą laiką sala buvo negyvenama. Septynioliktame amžiuje ją kolonizuoti pabandė olandai, tačiau atvykėliams karštas klimatas buvo nepakeliamas.

Kiek mažiau nei po šimto metų, kai olandai paliko salą, į salą atvyko ir čia apsigyveno prancūzai. Jie ten išvystė sėkmingą ekonomiką, kuri buvo paremta cukraus gamyba. Šiandien nedidelė sala yra antroje vietoje pasaulyje pagal eksportuojamą cukraus kiekį ir būtent jį lietuvaičiams siūlo C. Martingale‘as.

„Mauricijuje yra didžiausia natūralaus cukraus įvairovė, ten gaminamas cukrus eksportuojamas į 45 pasaulio šalis“, – pasakoja pašnekovas, Prancūzijoje susipažinęs su savo būsima žmona lietuve, kuriai jis yra dėkingas už palaikymą ir paramą, pradedant verslą Lietuvoje.

Tiesa, pradžioje jie planavo apsigyventi būtent C. Martingale‘o tėvynėje – ten jis jau turėjo patirties ir buvo sukūręs verslų, tačiau neplanuotos aplinkybės privertė keltis į Lietuvą. Vis dėlto karštame klimate užaugęs verslininkas čia puikiai pritapo.

„Be abejo, čia šalčiau, ypač žiemą, bet aš prie to pripratau. Rengiuosi pagal orą, todėl tai tikrai nėra problema. Iš tiesų, pirmaisiais metais žiemos man labai patiko, nes tai buvo visiškai nauja patirtis – niekada nebuvau matęs sniego, Mauricijuje jo nebūna. Tai buvo geras jausmas“, – teigia pašnekovas.

Jis priduria, kad vos ne kiekvienas sutiktas lietuvis jo klausia, ar jam patinka Lietuvoje ir kodėl gi jis čia atvažiavo, juk čia tiek daug blogų žmonių.

„Visur yra gerų ir blogų žmonių. Jei pats esi geras, blogų žmonių bus mažiau. Jei tavo požiūris pozityvus, tu gerbi kitus, ir kiti tave gerbs. Pats asmeniškai sutikau čia nuostabių žmonių ir susiradau gerų draugų, kuriuos labai gerbiu“, – sako C. Martingale‘as.

Pašnekovas taip pat pasidžiaugė, kad Lietuva – taiki šalis, jog nėra jokių stichinių nelaimių, todėl daug skųstis neturėtume, Lietuvoje yra daug gerų dalykų, kuriuos reiktų vertinti.

Parduotuvė atsirado beveik atsitiktinai

Jau atvykęs į Lietuvą C. Martingale‘as pradėjo prekiauti cukrumi iš Mauricijaus, taip pat iš Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos šalių importuota natūralia arbata, kakava ir kava. Veiklą vykdė internetu, produkciją tiekė įvairioms įmonėms, o savo parduotuvės neturėjo.

„2014 metais Žalgirio arenoje pristatinėjome savo kakavą. Prie mūsų priėjo prekybos miestelio „Urmas“ marketingo vadovas Jonas Plenta ir pasiūlė patalpas. Viską apgalvoję priėmėme sprendimą atidaryti krautuvėlę ir kavinę“, – pamena verslininkas.

Šiandien jo parduotuvėje be išvardintų produktų galima nusipirkti ir prieskonių, padažų ir kitų gurmaniškų produktų. Parduotuvės asortimentą sudaro egzotiški produktai, kurių Lietuvoje gal ir rastumėte kur nors kitur, bet reiktų labai gerai paieškoti.

Be abejo, populiariausia prekė – nerafinuotas cukranendrių cukrus, kuris yra rudas arba tamsus, nes jame yra melasos, kuri kartais net vadinama „smegenų maistu“ . C. Martingale‘o teigimu, tai gerokai naudingesnė alternatyva prekybos centruose pardavinėjamam baltajam cukrui.

„Mauricijuje gaminamas cukrus pasižymi tuo, kad gamybos proceso metu išlieka naudingi vitaminai ir mineralai – visi geri dalykai, kuriuos galima rasti cukranendrėse. Paprastas cukrus yra labai stipriai apdorojamas, naudingosios medžiagos proceso metu pašalinamos ir dar pridedama chemikalų, kad produkto tūris būtų didesnis“, – sako C. Martingale‘as.

„Dodo pasaulyje“ už 500 g cukraus jūs sumokėsite maždaug 1,20 Eur, arbatų, kavos ir kakavos kainos prasideda nuo maždaug 3 Eur.

Pašnekovas džiaugiasi, kad jo parduotuvėlė, įsikūrusi Centriniame Kauno turguje Urmo bazėje, jau turi nemažai reguliarių lankytojų, o žmonės esą kartą paragavę siūlomos produkcijos dažniausiai sugrįžta vėl.

Pradėti – paprasta, plėstis sudėtinga

C. Martingale‘as pasakoja, kad Lietuvoje verslą pradėti nėra labai sunku, tačiau norint verslą plėsti susiduriama su iššūkiu – smulkiojo verslo remti Lietuvoje niekas nenori.

„Tikėjausi daugiau paramos iš bankų ar institucijų. Pradėjau verslą, investavau į jį savo sukauptus pinigus. Be parduotuvės turėjau ir kitų verslų, nuėjau į banką, parodžiau savo 4 metų finansines ataskaitas – mano veikla buvo pelninga. Bet man pasakė, gerai, duosime tau paskolą, bet mums reikės užstato – žemės arba būsto.

Man kilo klausimas, tą pasakiau ir banke, jei aš turėčiau turto, reiškia aš turėčiau pinigų ir man jūsų paslaugų nereikėtų. Aš einu į banką, kad jie man padėtų, kad duotų paskolą plėtrai. Dirbau 4 metus, įrodžiau, kad turiu idėją, kad ji veikia, neša pelną, kad galiu dirbti. Aš kuriu darbo vietas Lietuvoje, bet norint plėstis man reikia papildomų pinigų“, – vieną iš esminių smulkiojo verslo sunkumų Lietuvoje įvardija pašnekovas.

Šiuo metu jis yra sukūręs dvi darbo vietas ir labai norėtų, kad jų būtų daugiau. Verslininkas dėl papildomų finansų plėtrai kreipėsi ir į vyriausybės įkurtą įstaigą „Invega“, kuri smulkiajam verslui teikia Europos Sąjungos finansavimą, tačiau ir čia atsimušė lyg į sieną.

„Du kartus rašiau projektą – tai užima daug laiko, reikia atlikti daug procedūrų, pateikti daug dokumentų. Tada jie sprendžia, duoti tau pinigų ar ne. Bet kol sulauksi jų sprendimo, gali ir mirti iš alkio, nes atsakymą jie pateikia per 6–7 mėnesius, ir nebūtinai jis bus teigiamas.

Šiais laikais verslas labai dinamiškas. Šiandien yra proga, kurios rytoj gali ir nebebūti. Todėl kai tiek laiko reikia laukti atsakymo, tai atrodo beviltiška“, – sako C. Martingale‘as.

Verslininko nuomone, jei Lietuva ir toliau eis panašiu keliu, jos ekonomika susidurs su dar didesniais sunkumais nei šiandien.

„Smulkusis verslas yra ekonomikos širdis ir, jei jam nesuteikiama parama, ekonomika vėliau gali žlugti. Smulkusis verslas, mokėdamas mokesčius, daug prisideda prie šalies ekonomikos, tad būtų puiku, jei nedidelės kompanijos sulauktų daugiau paramos“, – sako pašnekovas.