Į Lietuvą atvyko panorėjęs pokyčių
26-erių U. Boyra iš pradžių žaidė „Bešiktaš“ jaunių komandoje, o po to pateko ir į pagrindinę.
Pirmąjį kontaktą su lietuviais turkas patyrė būtent žaisdamas krepšinį. Jis pasakoja, kad Stambule tuo metu žaidė keli garsūs Lietuvos krepšininkai. Su jais šiandien sėkmingai verslaujančiam U. Boyrai teko bendrauti ir už krepšinio aikštelės ribų – juos siejo bendri draugai.
Tačiau po kiek laiko turkas suprato, kad žaisti gimtojoje šalyje nebenori. „Aš norėjau žaisti gerose lygose. Po „Bešiktaš“ nebenorėjau žaisti kitose Turkijos divizijose, o kaip tik tuo metu atsirado galimybė žaisti Lietuvoje. Žinojau, kad šioje šalyje krepšinis yra labai populiarus“, – apie sprendimą atvykti čia pasakoja U. Boyra.
Kaip tarė, taip ir padarė – jau netrukus susikrovė lagaminus ir pradėjo žaisti sostinės „Perlo“ klube. Tuo pat metu pradėjo studijuoti tarptautinį verslą Vilniaus universitete. Pašnekovas kalba, kad verslas jį lydėjo nuo pat mažens, mat Turkijoje padėjo verslauti šeimai.
Atvykus nustebino keli dalykai
Paklaustas, kodėl pasirinko būtent Lietuvą, o ne kitą pasaulio šalį, pašnekovas vardija: „Visų pirma, tai yra rami šalis. Aš atvykau iš Stambulo – miesto, kuriame gyvena 18 mln. žmonių. Vykstant į darbą kamščiuose reikia praleisti bent 2 valandas, grįžtant atgal – taip pat 2 valandas. Kas dieną kamščiuose praleisdavau 4 valandas.
Kai atvykau čia, man labai patiko gamta. Puiki harmonija – ir miestas, ir gamta. Norėjau gyventi čia ir įsitvirtinti. Šiek tiek pagyvenęs supratau, kad žmonės taip pat yra labai malonūs, draugiški – neturėjau jokių problemų tiek komandoje, tiek už jos ribų. Taip pat pamačiau daug verslo perspektyvų.“
Tiesa, prie tam tikrų dalykų teko ir prisitaikyti. Vienas jų – oras. Pašnekovas sako, kad sniegas jį lydėjo ir gimtinėje, tačiau žiemos čia – nepalyginamai šaltesnės, kas iš pradžių turką nemenkai nustebino.
„Aš esu iš Bursos miesto, esančio šiek tiek piečiau Stambulo. Šalia mūsų miesto yra didelis kalnas, jo viršūnėje visada būdavo sniego. Eidavome ten slidinėti, bet tai darėme su specialiomis aprangomis, šiltais drabužiais. Čia – kartais būna ir -20, bet negali visada būti su slidininko kostiumu“, – šypsosi U. Boyra.
Krepšinį paliko nuošalyje
Lietuvoje pašnekovas gyvena jau penkerius metus. Tiesa, profesionalaus krepšininko karjerą pašnekovas jau baigė, o į aikštelę išbėga tik „Sostinės krepšinio lygoje“.
Po universiteto baigimo turkas nusprendė pradėti į Lietuvą importuoti turkiškus maisto produktus bei atidaryti gimtinėje populiarių maisto prekių parduotuvę „Eastanbul“. Tiesa, tai nėra paprastas prekybos centras – lankytojai gali ir paskanauti turkiškų ir kitų pietietiškų patiekalų tose pačiose patalpose esančiame restorane.
„Mes ne tik importuojam maisto produktus, bet ir tiekiame juos į didžiuosius prekybos centrus – „Maximą“, „Rimi“, – taip pat ir į restoranus. Verslas sekasi gerai, todėl norime Lietuvoje investuoti dar daugiau, plėstis“, – sako verslininkas, pridurdamas, kad sostinėje yra atidaręs jau kelias parduotuves.
Jis sako žinąs, kad daugybė lietuvių važiuoja atostogauti į Turkiją ir kitas Viduržiemio jūros regiono šalis, tačiau grįžę negali skanauti viešnagės metu patikusių patiekalų. „Mes tai bandome pakeisti. Mūsų virtuvės šefas taip pat atvyko iš Viduržiemio regiono, todėl galime gaminti tokį patį maistą, kaip ir mūsų šalyje“, – sako pašnekovas.
Lankytojams U. Boyra siūlo dienos pietus: restorane kainuoja 5,5 Eur, vegetariški – 5 eurus. Lankytojams taip pat siūloma valgyti vėlyvuosius pusryčius – vieno patiekalo porcija kainuoja nuo 3 iki 3,5 Eur. Tradicinis turkų jogurto gėrimas airanas parduotuvėje kainuoja 1,2 Eur, turkiška arbata – nuo 1,3 iki 8,8 Eur, priklausomai nuo rūšies ir kiekio. Pietietiška tava – nuo 3,5 Eur.
Sako besidžiaugiąs sėkme ir turi didelių planų
Puikiai lietuviškai kalbantis turkas mini, kad ne tik importuoja pietietiškus produktus, bet ir bando užsiimti kita veikla – lietuviškų prekių eksportu į Turkiją, artimuosius rytus ir viduržiemio regioną. Ši veikla, anot pašnekovo, dar nėra įsibėgėjusi, tačiau jau džiaugiasi keliais sėkmingais sandoriais.
„Turime planų eksportuoti dar daugiau lietuviškų produktų į šiuos regionus. Turkijoje gyvena 80 mln. žmonių, Artimųjų Rytų, Viduržiemio regiono šalys taip pat nėra mažos, jie suvartoja labai daug“, – lietuviško maisto perspektyvas Pietuose pozityviai vertina U. Boyra.
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Turkijos verslo aplinkos skirtumus, pašnekovas sako, kad gimtinėje visi yra daug labiau atsipalaidavę.
„Čia viskas yra labiau sistemiška. Pavyzdžiui, tariantis su tiekėjais, čia visi turi savo tvarkaraščius, sistemą. Turkijoje – viskas lanksčiau. Ten yra daugiau gyvo bendravimo, su verslo partneriais svarbu kalbėti ne tik apie verslą, sandorius, bet ir apie kitus – gyvenimiškus – dalykus. Mes susitinkame, geriame arbatą – mėgstame vienas kitą pažinoti ne tik kaip verslininkai, bet ir kaip asmenybės. Lietuvoje žmonės yra tikslesni, bendrauja elektroniniu paštu. Jeigu kažkas pasako „taip“ – reiškia taip, jei „ne“ – tai ne“, – kalba U. Boyra.
Tačiau lietuvių dalykiškumas nebūtinai yra blogas dalykas, sako turkas. Jis tikina, kad būtent dėl šios priežasties verslą šalyje įkurti yra nesunku – viskas yra tarsi sustyguota, o daugelį dalykų galima padaryti tiesiog internete.
Jis taip pat džiaugiasi ir palankia Lietuvos geografine padėtimi, kas padeda efektyviau tvarkyti logistiką. „Vienas didžiausių šios šalies privalumų – logistika. Lietuva yra geroje vietoje, todėl daug produktų perkame iš Vokietijos, kur yra gaminama daug turkiškų prekės ženklų“, – sako pašnekovas.
U. Boyra reziumuoja: Lietuvoje tikriausiai gyvens ir po dešimties metų, mat turi planų ir toliau plėsti verslą ne tik Lietuvoje.
„Po dešimties metų tikriausiai būsiu čia, nes norim plėstis ne tik čia, Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse, taip pat Skandinavijoje. Mes pasirinkome Lietuvą kaip verslo pradžią – plėsimės iš čia. Planuoju, nes čia esu laimingas. Turiu daug draugų, draugaujame šeimomis, aplinka Lietuvoje gera“, – kalba U. Boyra.