Apie gegužės pabaigą ketverių metų gimtadienį atšventusios „Fėjų kepyklėlės“ įkūrimą, sėkmę ir patirtus sunkumus pasakojo komercijos direktorius ir vienas įkūrėjų Irmantas Dunčia, pats ir atnešantis bandelių į biurus. Taip pat šiame šeimos versle dalyvauja jo žmona Virginija Dunčienė, kuri yra įmonės direktorė, o buhalteriją jiems tvarko jos sesuo.
– Kaip jūs įvertintumėte įmonės sėkmę per ketverius jos veikimo metus?
– Tai – šeimos verslas, leidžiantis mums gyventi kiek laisviau ir užsidirbti. Esu visai patenkintas, kaip jis klostosi šiuo metu: nusistovėjo ir prekyba, ir darbo tvarka. Jau esame įsitikinę, kad šiuo metu veikianti „Fėjų kepyklėlė“ yra tinkamoje – klientams patinkančioje ir patogioje – vietoje.
– Kaip kilo idėja įkurti kepyklėlę?
– Minčių turėti savo verslą turėjau jau seniai – nuo to laiko, kai dirbau didesnės įmonės komercijos vadovu. Daugiau apie tai pradėjome svarstyti su šeima, pamatę nuomojamas patalpas J. Basanavičiaus g. 37. Tai – vieta prie judrios sankryžos, pro kurią praeina labai daug žmonių. Be to, tuo metu rajone, nebuvo kepyklėlių – tik kavinė.
Radę patalpas, judėjome toliau ir galvojome apie pavadinimą. Vaikščiodami Kaziuko mugėje pirkome rugius ir galvojome sususieti kepyklėlės vardą su jais, tačiau pamatėme vienos menininkės kurtas lėles. Nors pas ją buvo daugiau raganų, tokio pavadinimo kepyklėlės mes nenorėjome ir paklausėme, ar ji galėtų padaryti fėjų. Gal kiek netradicinis sprendimas, tačiau dabar labai džiaugiamės – jos visos kabo pas mus kaip parodoje.
– Kaip keitėsi jūsų meniu?
– Laikui bėgant, prisitaikėme prie klientų, ir supratome, kas jiems patinka. Matome, kad labai populiarios sluoksniuotos bandelės. O kažkada pabandėme suskaičiuoti ir visas siūlomas rūšis: gal ne kasdien tiek atrasite, tačiau suskaičiavome apie šimtą bandelių rūšių. Tokia įvairove gali pasigirti ne tiek daug kepyklėlių.
Kiekvienas rajonas turi savo mėgstamas bandeles – vienuose labiau mėgstamos itališkos, kitose – prancūziškos, kitur – dar kitokios. Mūsų kepyklėlėje greičiausiai išsibaigia bandelės su karamele ir su varške, tačiau bandelių populiarumas labai priklauso nuo dienos, nuo mėnesio ir nuo kitų dalykų.
– Kokiems žmonėms kepate bandeles?
– Jauniausi mūsų klientai – studentai, vyriausi – pensininkai. Taip pat ateina labai daug rajone ir aplink dirbančių žmonių. Patys pastoviausi klientai yra vyresnio, jau pensinio amžiaus žmonės, kurie ateina kas rytą, atsisėda toje pačioje vietoje ir užsisako puodelį kavos bei dažniausiai tą pačią bandelę. Mūsų pardavėjos jau žino jų vardus ir gali nebeklausti, ką jie užsisakys.
Kitaip nei tinklinės parduotuvės, stengiamės parduoti tik šviežias, tą dieną keptas bandeles. Stengiamės naudoti geriausius produktus: nors yra pigesnių alternatyvų, bet renkamės geros kokybės miltus, džemą ar kitokį įdarą. Vienas svarbių ingredientų – meilė tam produktui ir klientui.
– Kas kepa bandeles?
– Bandeles kepame ne mes patys, o į darbą priimti profesionalūs kepėjai. Mes organizuojame darbą, galvojame, ką naujo klientams pasiūlyti, ko nebegaminti. Kepimu užsiima profesionalai, kurie su savimi ne tik savo receptus, bet ir patirtį atsineša.
– Kas buvo versle sunkiausia?
– Prieš kokius metus buvome atidarę antrą kepyklėlę. Galvojome, kad jau viską žinome ir kad vieta prie Žaliojo tilto bus tokia pati sėkminga, kaip ir J. Basanavičiaus gatvėje, tačiau nutiko visai kitaip...
Vieta kepyklėlei labai svarbi. Aišku, galima įsikurti bet kur, o tada kovoti, bandyti lankytojus pritraukti, tačiau kam vargti, jei pelnas reikalauja tiek daug pastangų. Geriau susirasti patogią vietą, kur lankytojų srautai gims natūraliai. Kadangi įrangą ir baldus turime iš ankstesnės kavinės, dabar ieškome tos patogios vietos. Tikimės, jog greitai rasime ir vilniečiams galėsime pristatyti antrąją kepyklėlę. Tiesą sakant, jau buvome suradę, tačiau nuomotojai pavedė, nutraukę sandorį vidury derybų.
– Kur galime tikėtis antrosios „Fėjų kepyklėlės“?
– Tikrai ne Senamiestyje, nes ten neadekvačios nuomos kainos. Gal nenorime keltis ir į miegamąjį rajoną, nes lietuviai ne itin mėgsta gerti kavą savo kieme. Ieškome tobulos vietos aplink centrą, netoli viešojo transporto stotelės, o gal mokyklos. Patirtis jau parodė, kad aplink kepyklėlę gera turėti tam tikrus lankytinus ar dažnai praeinamus objektus.
– Ką supratote apie verslą, jį pradėjęs?
– Savas verslas – daugiau įsipareigojimų ir tuo pačiu daugiau laisvės. Visų pirma, viską norisi atlikti kruopščiau, geriau. Kaip savininkai turime daugiau įsipareigojimų ir ne visada atėjus darbo dienos pabaigai galime pasakyti, kad jau išeiname, kad darbas baigėsi.
Kita vertus, daug patogiau planuoti savo darbo laiką: kiek daugiau padirbėjęs ir reikalus sutvarkęs anksčiau, vieną laisvą dieną pridedi prie savaitgalio ir nesijaudini, kokia viršininko reakcija ar nuotaika, kuria koja jis išlipo iš lovos. Jaudiniesi tik dėl to, ar klientas patenkintas, kaip priimti teisingą sprendimą ar daugiau parduoti.
– Kiek jums svarbus ryšys su klientu?
– Dirbant tokioje mažoje kepyklėlėje, anonimiškumas dingsta. Negali klientui pasiūlyti perkepusios ar tinkamai neiškeptos bandelės. Reikia pasirūpinti ir produkto gamyba, ir aptarnavimu. Tada galima džiaugtis matant patenkintus žmones. Gera žinoti, kad jie laukia, kol „Fėjų kepyklėlė“ atsidarys, kad galėtų ateiti kavos, kad penktadieniais, kai lankomės ofisuose, jie džiaugiasi ir priima tai kaip pramogą.
– Ar pats valgote bandeles?
– Taip, valgau kartas nuo karto, tačiau jau nebe taip dažnai kaip anksčiau. Gimtadienius darbe irgi kuris laikas švenčiame be tortų, nes kolektyvui jų jau nebereikia.