Varžtai, žarnelės, poveržlės, karabinai, lydytas plastikas – šiais dalykais Melita puošia moteris. Paprasti geležėliai sugula į puikias kompozicijas ir tampa kažkuo neįprastu, ko, greičiausiai, nebūsite matę.
„Papuošalo prigimtis yra puošti ir išskirti. Pyragaičiui kartais trūksta vyšnios ant viršaus, bet ne visiems ji skani. Aš irgi dabar pasipuošusi, bet kartais to saldumo būna per daug ir norisi išgerti vandens“, – papuošalus apibūdino kūrėja.
Melita niekada specialiai neieško medžiagų, iš kurių kuria papuošalus, idėjų ji semiasi iš aplinkos: „Aš visada mieliau sėdėdavau tėčio garaže ir žaisdavau su visokiomis nesąmonėmis, negu kieme su barbėmis. Net nemoku paaiškinti. Viskas vyko natūraliai, atsirado savaime, o pats varžtas, pats metalas man yra gražus.“
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad medžiagas savo kūriniams Melita susirenka paprastai. Senukų, ermitažų ir panašių prekybos centrų asortimento užteko tik pačioje pradžioje. Šiandien medžiagų tenka ieškoti vietose, kur paprasti pirkėjai sunkiai užklys.
„Kai tu augi ir eini pirmyn, natūralu, kad norisi kažko įdomesnio ir kitokio – įmantresnių detalių, formų, dydžių. Tada atsirandi didžiuliame sandėlyje ar angare, kur tos prekės pardavinėjamos tonomis. Plonu balseliu sakai: „Laba diena, norėčiau šimto vienetų tokių varžtų ir tokių veržlių“. Kol neparodai nuotraukų ir pardavėjams nepasidaro įdomu, jie žiūri į tave kreivai ir nesupranta, ką tu veiksi su tiek mažai detalių“, – pasakojo Melita.
Iš detalių, kurias ne tik reta moteris, bet ir vyras, aišku, jei nėra statybininkas, ne kasdien paima į rankas, gimsta įvairūs auskarai, apyrankės ir vėriniai. Nuostabą šie papuošalai kelia ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams. Net Niujorke, kuriame viskas mados pasaulyje atsitinka penkeriais metais anksčiau nei Lietuvoje, šie papuošalai kelia susižavėjimą.
„Kol kas nieko panašaus nemačiau ir labai džiaugiuosi dėl to. Aišku, visada atsiranda koks „heiteris“, kuris man nori išaiškinti, kad aš nieko naujo neišradau, plastiką lydyti gali bet kas. Aš ir nesakau, kad išradau plastiko lydymą, bet svarbu kontekstas – ką tu nori savo kūriniu pasakyti. Nieko panašaus neradau. Bet ir nebandžiau ieškoti“, – pasakojo verslininkė.
Gaminys gaminamas intuityviai, todėl – vienetinis. Melita nepaišo eskizų, klientas gali pasirinkti nebent papuošalo dydį, lydyto plastiko spalvą.
„Aš gaunu labai nedidelius rėmus ir įdomų rebusą, kaip jį išspręsti. Dėl to ir įdomu. Tada turi sukurti gaminį, kuris patiktų pačiai ir klientui. Kol kas dar nebuvo nusivylusių. Gaminys vienetinis ir todėl, kad jo pirminės idėjos nerasi jokiame eskize – jis kuriamas intuityviai. Tad, priimant individualius užsakymus, klientas tampa tarsi papuošalo kūrimo proceso dalimi – jis gali pageidauti spalvos, dydžio, formos ir kitų detalių, bet galutinis rezultatas yra tarsi siurprizas“, – sakė mergina.
Lietuvoje tarp mados kūrėjų yra didelė plagijavimo problema. Nemažai prekių ženklų savo veidu išrenka kiek labiau plačiosioms masėms pažįstamą gražuolę, o savo gaminius atvirai kopijuoja nuo užsienio dizainerių. Iš dalies dėl to kalti ir patys pirkėjai.
Melitai labai nepatinka, kai atėjęs klientas parodo kokių „burbuliukų-karoliukų“ gaminio nuotrauką ir prašo kažko panašaus.
„Orientuotis klientas turėtų pagal mano kūrybą, pagal mano buvusius darbus, o ne kitų. Lietuvoje tai dar svetima, bet tikiu, kad su laiku tai pasikeis“, – kalbėjo ji.
Bene įdomiausias dalykas visoje Melitos kūryboje yra tai, iš kur jis semiasi įkvėpimo.
„Be to, kad mane įkvepia pastatai, konstrukcijos ir erdvės, man dar patinka nueiti į elektros prekių parduotuvę ir pasižiūrėti į siurblius, mikrobangų krosneles, virdulius. Va, kai jų prisižiūriu, ir ateina įkvėpimas. Man labai patinka pakuotės. Būna, kad parduotuvėje užtrunki valandą, kai atėjęs maisto produktų pradedi nagrinėti makaronų įpakavimus. Man labai įdomu. Ir štai tada ateina įkvėpimas“, – visą laiką juokėsi kūrėja.