DELFI ieškojo, kur galima nusipirkti pigiausių kanelių, ir domėjosi, nuo ko priklauso šio skanėsto kaina.
Pradėtos kepti varguoliams šelpti
Kanelių receptūra siekia kelis šimtus metų, jų tėvyne laikomas Bordo miestas, esantis Prancūzijoje. UAB „Šviežia kava“ mažmeninės prekybos vadovė Irma Kratulienė pasakoja, kad tai yra vienuolių sugalvotas saldumynas: „Jos kepdavo kaneles ir parduodavo, o už gautus pinigus šelpdavo varguolius. Vyndariai vienuolėms dovanodavo kiaušinių trynių, kadangi vyno gamyboje buvo naudojami tik baltymai drumzlėms nusodinti, uoste jos susirinkdavo miltų, nes nuolat atplaukdavo laivai, jos gaudavo romo, kuriuo gardindavo kaneles.“
Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos kanelės buvo kiek primirštos, manyta, kad tai buržuazinis skanėstas, todėl jų buvo skanaujama tik kilmingųjų namuose. Legendų apie kaneles yra daug, tačiau manoma, kad konditeriai iki šių dienų išsaugojo autentišką receptą.
I. Kratulienė sako, kad tikrosios kanelės ir turėtų būti gaminamos pagal senuosius receptus, kurių pagrindiniai ingredientai: kiaušinių tryniai, miltai, vanilė ir romas. Jose neturi būti sviesto, be to, labai svarbus kanelių briaunų skaičius, jos turi būti trijų, griežtai nustatytų dydžių: le petit – kąsnelis 17 g, le moyen – priešpiečių 30 g ir le grand – tradicinė kanelė, sverianti 60 g.
Nepigus malonumas
Įnoringas skanėstas
Irma Kratulienė tikina, kad kanelės yra lepus produktas, jos labai ilgai kepa, tam reikalingos specialios krosnys. UAB „Šviežia kava“ tinklo kavinėse „Huracan Coffee“ kanelės nekepamos, tačiau moteris tvirtina, kad tik jie smaguriams siūlo tikras kaneles: „Norėčiau kategoriškai pažymėti, kad autentiškos kanelės yra tik pas mus. Toks tvirtas pareiškimas, nes tai viena, tai kita kepyklėlė kepa jas, bet mes sakome, kad tai labiau plikyti sausainiai, nei kanelės. Patys importuojame jas iš paties Bordo, jų čia nekepame.“
Tuo tarpu „MonAmi“ kepyklėlės savininkė Elena Anilionienė tvirtina, kad Lietuvoje kaneles kepti pradėjo būtent jie, tai tapo jų vizitine kortele ir labai greitai išpopuliarėjo visoje šalyje. „Penkerius metus jau kepame ir labai smagu, kad kiti kopijuoja, vadinasi, gerai darome“, - šypsosi ji.
E. Anilionienė sako, kad kitur kanelės pigesnės, nes jos yra masinės gamybos ir galioti gali kone visą savaitę. Ji taip pat teigia, kad kaneles kepti sunku, reikia kruopščiai atidirbti receptūrą, kepimo technologiją, rasti tinkamą krosnį: „Daug broko būna – tai jos neiškyla, tai neteisingos formos, tai dar kažkas. Jei užplikei kiek žemesnėje ar aukštesnėje temperatūroje, jos vėl neišeina, yra labai daug niuansų.“
Kepyklėlių savininkai teigia, kad ilgas ir sunkus jų gaminimo procesas turi įtakos kainai. „Gaminimo būdas tikrai labai sudėtingas, jas daryti reikia net kelias dienas, laikyti per naktį skirtingose temperatūrose. Tai užtrunka ilgai, todėl kaina praktiškai dėl to tokia ir yra“, - sako „Thierry“ kepyklėlės esančios Užupyje parduotuvės vedėja Inga.
Svaiginantis ingredientas
„101 kepyklėlė“ pardavimų vadovė Vilma Jonienė teigia, kad prie darbo sąnaudų labai prisideda ir brangūs kanelių produktai: „Kanelėms naudojami tik geri produktai, sviestas, pienas, pilamas romas, o tai nėra pigus dalykas. Be to, daug kartų nepasisekdavo, internete esančio recepto tikrai neužtenka tiesiog imti ir pasigaminti jas, turi nuolat stovėti ir žiūrėti, kaip kepa, negali atsitraukti.“
Tačiau „Prezo“ kepyklėlės technologas tvirtina, kad tokios kalbos iš piršto laužtos: „Pažiūrėkite, kiek tas romas kainuoja, jis nebrangesnis už sviestą, nebent jie siunčiasi kažkokį labai jau ypatingą – antikvarinį. Mes realiai pateikiame tą patį produktą, tik siūlome jį visiems, kai kiti pateikia vip'ams. Tie vip'ai moka tris kartus brangiau ir įsivaizduoja, kad gauna geriau, tačiau kokybės ir kainos santykis išlaužtas nenormaliai.“
Jis sutinka tik dėl to, kad jas iš tiesų sunku pagaminti, tačiau sako, kad tai sudėtinga namų sąlygomis. „Kai yra kepyklėlė, kuri kiekvieną dieną gamina tai nesudaro kažkokių ypatingų sunkumų“, - sako jis.