Neįperkantiems poilsio Palangoje ir Neringoje turi pasiūlymą

Vos 500 gyventojų turintį nedidelį pamario kaimą Dreverną turistų rojumi paversti buvo sugalvota dar prieš maždaug dešimtmetį, tačiau reali ir sparti plėtra pradėta tik pernai, kai tuo užsiėmė privatūs verslininkai. Šiandien jie džiaugiasi ir tvirtina, kad jų pavyzdys – tikra sėkmės istorija, o vienas iš tikslų yra sukurti pigesnę alternatyvą poilsiui Neringoje.

Kaip pasakoja į Drevernos prieplauką investavusios įmonės „Hortivita“ turizmo padalinio vadovė Liudmila Juknienė, nusigauti į Neringą iš kaimelio už kelis eurus galima keltu, tad nereikia mokėti nei ekologinio mokesčio, nei stovėti eilėse prie keltų. Vis dėlto nuomai siūlomi aštuonviečiai namukai ne tokie ir pigūs, nakvynės kaina žmogui svyruoja nuo 15 iki 30 Eur, priklausomai nuo to, kiek žmonių čia apsistos.

Nesėkmingas startas

Dreverna šimtmečius buvo vienas iš dešimčių pamaryje esančių žvejų kaimų. Tiesa, ji išsiskyrė dideliu žuvų turgumi ir garsėjo kaip svarbus prekybinis centras. Be to, XX a. pradžioje gyveno legendinis laivadirbys Jonas Gižas, jo muziejumi paverstą sodybą galima aplankyti ir šiandien.

2008 m. Drevernoje už 4,5 mln. Eur gautų iš Europos Sąjungos paramos fondų pastatyta prieplauka, joje gali švartuotis 70 laivelių. Tuomet buvo tikimasi, kad jau greit čia bus įkurtas ir pirmasis rimtas kurortas rytiniame Kuršių marių krante. Tuo pačiu buvo investuota ir į J. Gižo sodybos rekonstrukciją.

Deja, nei investuotojų, nei turistų dėmesio šitai nepritraukė. Klaipėdos rajono savivaldybė atnaujinusi uostą įsipareigojo jį perduoti privačiam operatoriui, tačiau 6 skelbti konkursai žlugo.

2015 m. prieplaukoje pastatytas dar ir apžvalgos bokštas, turėjęs tapti traukos centru, tačiau ir tai problemų neišsprendė. Kaip tais metais rašė DELFI, Drevernoje apsilankę turistai liko smarkiai nusivylę, nerado čia net vietos prisėsti ir pavalgyti.

„Susidarė įspūdis, kad Dreverna nepakankamai stengiasi dėl svečių. Jei nebūčiau pasidomėjusi, apžvalgos bokšto gal net nebūtume aptikę, mat nepamatėme jokios nuorodos, o nuo prieplaukos bokštas matosi tik iš tam tikro kampo, kitur jį užstoja medžiai ir krūmynai. Į jį užsiropšti tikrai verta. Gaila, jei kai kurie atvykėliai apsisuka jo net nepastebėję“, – 2015 metais DELFI sakė ten apsilankiusi Gabrielė.

Viskas pasikeitė per metus

Vis dėlto vaizdas kardinaliai pasikeitė vos per metus, 2016 m. gegužę įmonė „Hortivita“ nusprendė investuoti į Drevernos uostą ir pasirašė 20–ies metų trukmės koncesijos sutartį.

„Pasirinkimas investuoti čia nebuvo netikėtas. Įmonės savininkas Martynas pats yra vietos gyventojas, jis iš Gargždų. Be to, viena iš įmonės veiklos krypčių yra viešbučių renovacija, ši veikla vykdoma Skandinavijos ir Europos šalyse.

Todėl atėjimas į paslaugų, apgyvendinimo ir turizmo sektorių jiems nebuvo naujiena. Laimėjus konkursą įmonė įsipareigojo įrengti kempingą ir administracinį pastatą“, – pasakoja „Hortivitos“ turizmo padalinio vadovė Liudmila Juknienė.

Šiandien prieplaukoje jau stovi 12 aštuonviečių poilsinių namukų. Dviem žmonėms para čia kainuoja 60 Eur, o už kiekvieną papildomą žmogų reikia primokėti dar 10 Eur, taigi, 8–iems žmonėms nuoma kainuoja 120 Eur.

Taip pat įrengtas 22 vietų kempingas, pasistatyti parai namelį ant ratų galima už 15 Eur, o palapinę už 7 Eur.

„Ne veltui kalbama apie Drevernos sėkmės istoriją, nes tai išties yra sėkmės istorija. Galime pasigirti, kad paskutinių dviejų savaitgalių užimtumas yra 100 proc. Darbo dienomis užimtumas siekia nuo 30 iki 58 proc. Apgyvendinimo įstaigoms tai puikus rodiklis, ypač, nes mes nesame Palanga, esame pamario kraštas“, – DELFI pasakoja L. Juknienė.

Uoste šiuo metu veikia restoranas, bet meniu kol kas gana kuklus, pavyzdžiui, karšti patiekalai čia tik trys: traški menkė už 4 Eur, vištienos sparneliai už 3,5 Eur, tiek pat kainuoja ir vištienos gabaliukai.

Tačiau pašnekovės teigimu, viskas pasikeis, kai bus baigtas statyti kitas restoranas ir viešbutis, šiuo metu darbai tik prasideda. Kaip pasakoja L. Juknienė, jų tikslas buvo sukurti itin ramią vietą šeimos poilsiui, alternatyvą Palangai ar Šventajai.

„Mūsų pirmasis iššūkis planuojant ir įrengiant teritoriją buvo jos „nenupiginti“. Čia galėjo atsirasti daug prekybininkų ir panašių dalykų, bet mes orientavomės į tai, kad geriau mažiau, bet aukštesnės kokybės. Mūsų planas pasitvirtino, tai tapo šeimyninio poilsio vieta. Pagrindiniai mūsų lankytojai yra šeimos arba artimų draugų kompanijos“, – teigia L. Juknienė.

Paklausus, ar sąlyginai nedidelė teritorija ir arti vienas kito stovintys namukai netrukdo žmonėms ramiai poilsiauti, pašnekovė teigia kol kas nesulaukusi dėlto nei vieno neigiamo atsiliepimo.

„Negirdėjom, kad lankytojai čia nerastų ramybės. Tiesa, žmonės labai nori paskutinių namelių, kur atsiveria gražesnis vaizdas į kopas ir marias. Mes patys stengiamės, jei turim laisvesnių, pasiūlyti atokesnius namukus“, – sako L. Juknienė.

Vardina pramogas

Pašnekovė pasakoja, kad be ramaus poilsio pamario kaime yra ir nemažai įvairių vandens pramogų.

„Valčių nuoma žvejybai, kanojų, baidarių nuoma, organizuojame jomis ir žygius. Turime keturis laivus ir organizuojame išvykas jais, vienas iš jų yra 50–ies vietų, du 20–ies ir vienas yra greitaeigis kateris.

Netoliese veikia kaitavimo mokykla. Draugaujam ir bendradarbiaujam su Jono Gižo etnografine sodyba, jie siūlo labai puikią programą „Žuvies kelias“. Jos trukmė – iki 4 valandų“, – vardina L. Juknienė.

Ji priduria, kad nuo penktadienio iki sekmadienio, tris kartus per dieną kursuoja keltas iš Drevernos į Juodkrantę ir atgal, be to, jis plaukia ir tuo atveju, jei persikelti per Kuršių marias nori nors vienas žmogus. Tiesa, nuplaukti iki Neringos įmanoma ir valtim ar baidare, bet paprasta tai nebus, į vieną pusę tektų nuirkluoti 7 km.

„Jauna pora praeitą savaitgalį su baidarėmis nuplaukė į Juodkrantę, pavalgė ir sugrįžo per 3,5 val. Turbūt buvo patyrę irkluotojai, nors patys sakė, kad jie nelabai skubėjo. Mes organizuojame žygį „Sujungti krantus“ dešimtvietėmis kanojomis. Plaukiame iš Drevernos iki mirusių kopų, po to iki Juodkrantės ir grįžtame į Dreverną.

Aišku, galima išsinuomoti privatų laivelį, gyventojai siūlo tokią paslaugą. Turistai susitaria asmeniškai, mes duodame kontaktus, kad tik žmonėms būtų pramogų ir jie patenkinti išvažiuotų iš uosto“, – teigia L. Juknienė.

Tiesa, išsinuomoti 50–ies vietų laivą nėra labai pigu, valanda plaukimo kainuoja 160 Eur. Už valandą pasiplaukiojimo vandens dviračiu ar valtimis teks sumokėti 6 Eur. O persikėlimas keltu į Juodkrantę ir grįžimas atgal kainuoja 8 Eur.

„Mes girdime įvairius atsiliepimus. Vieni sako: o, kaip brangu, bet dauguma atsiliepimų tokie, kad siūlome tikrai gerą kainą, girdime, kad tai priimtina kaina. Be abejo, visada yra žmonių besirinksiančių Nidą arba Latviją, bet šių procesų niekas neturi teisės reguliuoti“, – sako L. Juknienė.

Pašnekovė priduria, kad pagrindinis jų tikslas – tapti patogesne ir ne tokia brangia alternatyva Neringai.

„Reikia pripažinti, kad Neringa yra brangi ir, kalbant apie susisiekimą, nepatogi, jei keliaujama automobiliu. Reikia stovėti eilėje prie kelto, dar susimokėti ekologinį mokestį, o po to dar visos maitinimo ir apgyvendinimo kainos.

Esame girdėję tokių atsiliepimų, kad mes greit paversime Juodkrantę savo pliažu. Atsakiau, kad labai gerai, nes tokia ir yra mūsų mintis“, – tikina L. Juknienė.

Tikisi atgaivinti kaimą

Pašnekovė priduria, kad vos perėmę uostą jie susitiko su vietos bendruomene, bandė įtraukti juos į savo veiklą.

„Siūlėme jiems tapti versliais ir prisidėti prie pačios Drevernos plėtros. Dar nelabai turime iniciatyvų. Pasiūlėme susitvarkyti kiemus ir už mokestį leisti statyti atvykusiems automobilius. Siūlėme teikti savo paslaugas Drevernos uoste, bet šiandien turime tik ūkininką prekiaujantį braškėmis, žadėjome, kad jokio mokesčio neimsime ir to pažado laikomės.

Siūlėme vesti kempingo gyventojams mankštas, aerobikos ar jogos pratimus už tam tikrą mokestį, o mes apsiimtume viešinimu. Kol kas to neturime, bet, manau, kad tai artimos ateities klausimas ir vietos gyventojai dar aktyviau įsijungs į mūsų veiklą. Labai nenorime kontrasto, kai uostas klesti, o miestelis ne“, – teigia L. Juknienė.

Ji taip pat sako, kad jau įdarbino ne vieną vietinį gyventoją, o dreverniškiai sulaukę turistų srautų pradėjo tvarkytis savo kiemus.

„Pati matau, žmonės, anksčiau neprižiūrėję savo kiemų, dabar kad ir lauko baldus nusidažo. Tai smulkmenos, bet visiems dėl to miela ir šilta pasidaro.

Be to, Drevernoje išties egzistuoja nedarbo ir jaunimo užimtumo problema, tai nėra kažkoks išskirtinis kaimelis. Bet jau įdarbinome vietinių gyventojų, tiek pagalbinis personalas virtuvėje, tiek mūsų puiki administratotė yra grįžusi iš Anglijos ir šiandien dirba uoste“, – sako L. Juknienė.