Jos šeimininkai Rima ir Vytenis Bagdanavičiai sako nelaukę, kol naujoji šalies valdžia imsis žadamų alkoholio prekybos ribojimų ir nutraukė veiklą. Tačiau patys be darbo neliko – kepa dzūkiškas bulvines bandas ir džiaugiasi, kad jų paragauti į Varnėnus užsuka vis daugiau svečių.
Varnėnai – tipiškas kolchozinė gyvenvietė Lazdijų rajone, tarp Veisiejų ir Leipalingio. Čia dar riogso uosialapiais klevais apaugusių silikato mūrų likučiai, renovuotoje kultūros namų pastato dalyje įsikūręs bendruomenės centras ir biblioteka.
Sovietinio „paveldo“ kraštovaizdyje lieka vis mažiau, nes varnėniškiai skuba keisti alytnamių stogus, apželdinti kiemus. Vieninteliu darbdaviu liko tebeveikianti lentpjūvė, bet darbo vietų ne daug kas pasigenda, nes dauguma iš poros šimtų kaimo gyventojų jau sulaukė išsvajotosios pensijos, o iš didžiųjų miestų arba užsienio retkarčiais grįžtantys jų vaikai ir anūkai ilgai Varnėnuose neužsibūna.
Ilsėtis bei anūkus ganyti jau galėtų ir Bagdanavičiai, bet uždarydami parduotuvę jie jau žinojo, ką veiks toliau, o į sodybos kiemą vis dažniau ėmė užsukti turistų autobusai.
Vogė visi
„Mes versle nuo 1980-ųjų metų. Tiktai tada mus vadino spekuliantais“, – sakė V. Bagdanavičius.
Marijampolėje gyvenęs vyras ir iš Šakių rajono kilusi jo žmona verslauti pradėjo, kai nusipirko pačią paprasčiausią sovietinę mezgimo mašiną. Marijampolėje tada atsidarė putliųjų verpalų fabrikas, tai megzti pradėjo pusė miesto. Tie verpalai kažkaip iškeliaudavo iš fabriko ir tapdavo žaliava namudininkams.
„Tada vogė visi, bet po truputį, o dabar vagia milijonais, bet tik tie, kas prie jų prieina“, – samprotavo ponas Vytenis.
Kurį laiką mezgė tik žmona, o vyras dar dirbo Marijampolės pieno konservų įmonėje transporto skyriaus viršininku ir tik laisvalaikiu veždavo mezginius parduoti į Vilnių. Bet netrukus suprato, kad valdiškas darbas – tik kliūtis verslui.
Bagdanavičiai nusipirko rimtesnę mezgimo mašiną, o dalį mezginių supirkdavo iš kitų namudininkų ir veždavo parduoti į Irkutską ir Murmanską.
Geriausią paklausą turėjo vaikiškas trikotažas, kurio valdiškose Sibiro parduotuvėse išvis nebuvo įmanoma įsigyti. Marijampoliečiai ten vežė trikotažą, šiauliečiai – striukes, kauniečiai – siuvinius, mezginius, kailius.
„Būdavo, apspinta mašiną, pinigus kiša. Veždavome į turgų, bet, kai pradėjo byrėti Sovietų sąjunga, tai prasidėjo reketas: milicijai duok, reketininkams duok. Milicininkai mane paskyrė tokiu tarpininku, kuris privalėjo surinkti pinigus iš visų turguje prekiavusių lietuvių ir perduoti jiems už apsaugą. Tada supratau, kad saugiau ir pigiau bus tiesiog priduoti savo prekes į vietinę parduotuvę, o kitą sykį atvažiavus paimti pinigus“, – pasakojo V. Bagdanavičius.
Bare susitikdavo muitininkai ir kontrabandininkai
Tuo tolimų verslo kelionių metu Bagdanavičiai suprato, kad neliko jokios prasmės gyventi miesto daugiabučiame name.
Ėmė ieškoti buto keitimo į namą variantų, bet surasti pavyko tik alytnamį Dzūkijoje. Taip 1992 m. grynakraujai suvalkiečiai, kaip patys juokauja, pačiu tinkamiausiu metu atsidūrė Varnėnuose, kur tada vyko kolūkinio turto dalybos – dar spėjo gauti 3 hektarus žemės.
„O paskui užsidarė valstybių sienos ir mūsų verslas baigėsi. Bet aš jau žinojau, kuo užsiimsiu toliau“, – sakė ponas Vytenis.
Varnėnuose tuo metu veikė 2 krautuvės, bet V. Bagdanavičius jau žinojo, kad įkurs parduotuvę ir alaus barą.
„Tik atsikraustėme, nusileidau į sklepą ir sakau: Rima, čia bus baras. Varnėnuose tada buvo gerokai daugiau žmonių. Vajezau, kaip ėjo gerai biznis! Vakare atvažiuoja į barą muitininkai ir kontrabandininkai atsirokuoti – iki 5 valandos ryto tekdavo dirbti. Dabar jau ir vieni, ir kiti į pensiją išėję, tai galiu pasakoti“, – juokėsi verslininkas.
Nuo to laiko neliko Lazdijų muitinės, Varnėnuose ir gretimuose kaimuose vis mažėjo žmonių, o Bagdanavičių parduotuvė-baras liko paskutine toje gyvenvietėje veikusia prekybos įmone. Vienoje patalpoje buvo prekiaujama pagrindiniais maisto produktais, alkoholiniais gėrimais, o kas norėjo, galėjo ir vietoje bokalą alaus ar taurelę ko stipresnio išgerti.
„Šokiai čia būdavo, vakaronės tokios, kad neklausk. Bet kai jaunimas išsivažinėjo į užsienį, liko tik rinktiniai klientai, išeidami dar ir apšlapinantys namo kampus. Buvo ramių baro klientų, tokių kaip Juozas iš Šadžiūnų, kuris pėsčias ateidavo 4 kilometrus per Varnėniškės mišką, išgerdavo bokalą, o kol grįždavo namo, visas alkoholis išgaruodavo.
Tada vėl ateidavo. Ir taip tris kartus per dieną, bet niekada nepasigerdavo“, – pasakojo V. Bagdanavičius.
Be alkoholio neišgyvens nei kaimų, nei miestelių parduotuvės
Bagdanavičių parduotuvė Varnėnuose veikė lygiai 20 metų. Jos šeimininkai teigia pirmuosius 15 metų neturėję nė vienos išeiginės, jau nekalbant apie atostogas. Darbuotojų nesamdė – dirbo tik pats Vytenis su žmona Rimute. Paskui nusprendė ilsėtis pirmadieniais, o antrąjį 2016 m. pusmetį turėjo po dvi nedarbo dienas per savaitę.
„Jau matėme, kad čia liūdna. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl užsidarėme – valdžios kalbos, kad uždraus alkoholį, nes ta parduotuvė laikėsi tik ant alkoholio,“ – pripažino V. Bagdanavičiaus.
Jo teigimu, alkoholiniai gėrimai paskutiniais veiklos metais sudarė iki 90 proc. apyvartos. Duona, pigi dešra, skalbimo milteliai, indų ploviklis, keli saldainiai, vasarą dar ir ledai – štai ir viskas, ką pirkdavo Varnėnų senukai.
Išsilaikyti be alkoholio prekybos, pono Vytenio nuomone, negalės ne tik kaimų, bet ir miestelių parduotuvės, o išliks tik didiesiems prekybos tinklams priklausantys centrai.
Prisiminė vaikystėje ragautą patiekalą
Kartą V. Bagdanavičius pamatė televizijos laidą, kurioje buvo pasakojama apie naminės duonos kepimą. Tas sumanymas jam ilgai nedavė ramybės, kol pats pasistatė duonkepę krosnį ir pradėjo eksperimentuoti. Bandymai nebuvo labai sėkmingi.
„Pabandėme vieną sykį tą duoną kepti, kitą – nesigauna. Nežinojau, kiek tą pečių reikia iškūrenti. Pirmųjų bandymų rezultatai nebuvo tinkami valgyti. Vieną kartą pasisekė pusėtinai, bet baigėme kepti dujinės viryklės orkaitėje, nes neužteko krosnies karščio. Tada prisiminiau, kaip mano močiutė, kilusi iš Suvalkijos ir Dzūkijos paribio, kepdavo duonkepėje krosnyje ant kopūstų lapų bulvines bandas. Skanesnio valgio nebuvau ragavęs. Sakau Rimutei: motin, pabandom!“ – pasakojo verslininkas.
Pirmąsias savo iškeptas bandas Bagdanavičiai išbandė nemokamai pavaišindami jomis kaimo bendruomenės šventės dalyvius. Kai pamatė, kad žmonės ragauja net apsilaižydami ir dar pakartoti paprašo, suprato, kad reikia paversti tai verslu.
Dabar jų sodyboje įrengtos 3 krosnys, ūkio pastatas virto erdvia seklyčia su ilgais stalais, o svečių grupės, pageidaujančios paragauti bulvinių bandų ir išklausyti edukacinį pasakojimą, kaip jos gaminamos, registruojasi iš visos Lietuvos ir užsienio šalių. Bagdanavičiai reklamuojasi feisbuke, dalyvauja mugėse, bendradarbiauja su keliomis kaimo turizmo sodybomis, veikiančiomis prie Veisiejų regioninio parko ežerų.
„25 kilogramai malkų pusantros valandos kūrenasi, krosnies priekyje ir gale reikia palikti žarijas. Kartą paklausiau patarimo ir jas išgrėbiau, tai bandos liko nepakankamai iškepusios, o čia jau šventės dalyviai renkasi, rajono meras atvažiuoja... Bulves, kurių kokybė svarbi bandų skoniui, perkam tik anūko Luko sužadėtinės tėvų ūkio, kad nebūtų ant salietros užaugintos. Lašinius spirgams – iš patikimų pardavėjų turguje, o kopūsto lapų patys prisidžiovinam“, – išdavinėjo paslaptis ponas Vytenis.
Bandų ragautojai neatsisako paragauti ąžuolo gilių kavos, tik pririnkti jų šiemet buvo nelengva. Varnėniškės miške beveik neliko senų ąžuolų – iškirstas plynai, todėl teko rinkti giles Leipalingio dvaro parke.
„Vos tik Rima pasako svečiams, kad gilių kava vyrams kelia potenciją, iškart pasipila užsakymai“, – džiaugėsi V. Bagdanavičius.