Šiuos saldainius, kuriuos prie bažnyčių kone kiekvieną sekmadienį pardavinėdavo tetos, ko gero, prisimena ne vienas lietuvis. Dar ir dabar per didžiuosius atlaidus jų galima nusipirkti priėjus prie mažų šalia bažnyčios išrikiuotų staliukų. Tik, turbūt nesuklysiu taip sakydama, dažnas nė nesusimąsto, kad šie vaikus taip gundantys skanumynai pripažinti tautiniu Lietuvos paveldu.
Šį titulą gaidelių formos saldainiams pirmajai pavyko gauti amatininkei iš Panevėžio Vaidai Lemežienei. Moteris pasakoja, kad saldainių gamyba – giliai įsišaknijusi šeimos tradicija, dėl kurios teko ne tik gerokai pakovoti, bet sovietmečiu net ir slapstytis nuo pareigūnų.
Saldainius pardavinėdavo paslapčia
Su Vaida susipažinome Kaziuko mugėje. Prie prekystalio pirkėjus traukė iš toli matomas raudonas užrašas „Cukrainė“. Kai priėjau prie prekystalio, verslininkė ant senovinės krosnies kaitino karamelę ir čia pat vietoje pylė ją į gaidelio formeles. Tačiau, sako pašnekovė, ne visuomet prekyba saldainiais atrodydavo taip elegantiškai. Anot jos, sovietmečiu, kai saldainiais atlaidų metu prekiavo jos mama, moterims tekdavo tai daryti paslapčia, mat nei gaminti, nei prekiauti tokiais skanumynais nebuvo galima.
„Aš atsimenu save mažą. Krekenavoje būdavo Žolinė, patys didžiausi atlaidai. Mama su teta Žolinių šventei ruošdavosi kokią savaitę. Ir, įsivaizduokit, minia žmonių, prie bažnyčios pardavinėti negalima. Su tašytėm gražiai aplaksto, viską parduoda ir pareina namo. Parduodavo per kokias dvi valandas. Aišku, nepridarydavo (didelių – DELFI) kiekių. Kol žmonės išeidavo iš bažnyčios, išsivirdavo dar ir apie 13-14 val. dar parduodavo. Tai jau tada buvo labai paklausi prekė, bet ji buvo labai pigi, centukai. Tuomet man buvo 10-12 metų, maždaug 1980 metais“, - prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Paklausta, kas grėsdavo, jei prekybininkės saldainiais būdavo pastebėtos, Vaida tikina, kad pareigūnai jas tiesiog išvydavo.
„Tokie namūdiniai darbai nebuvo leistini, buvo uždrausta, nebuvo galima jų gaminti. Atsistoji prie bažnyčios, ateina policija ir nuvaro. Būdavo mama pastato tašytę ir sako: „Saugok“. Pati susideda į tašę, apeina, parduoda, grįžta, vėl pasiima. Visa tai sunkiai išvargom. Ir visada būdavo (nuomonė - DELFI) – ai, bažnytinis saldainis. Todėl labai norėjosi, kad tą saldainį pripažintų“, - tikina Vaida.
Mamai padėdavo nuo 5 metų
Šiandien verslininkė pačią amato pradžią prisimena su ašaromis akyse. Pirmoji tokius saldainius, pasakoja ji, gaminti pradėjo Vaidos senelio sesuo. Iš jos esą šio amato išmoko ir verslininkės mama, kuri Vaidai gaminti saldumynus padeda ir šiandien.
„Ji (senelio sesuo - DELFI) vaikų neturėjo, o mano mama jai buvo krikšto dukra. Jau nuo 5 metų aš save prisimenu, kad aš su jais važiavau į atlaidus. Mes puošdavome lazdeles. Būdavo mus pasodina ant pievutės, ant gražiai ištiesto dekiuko ir mes su pussesere dviese sėdim ir sukam (saldainius lazdeles – DELFI). Užaugom ant saldainių dėžės. Čia tikra tiesa. Pas mus giminėj visi moka ir dabar beveik visi prekiauja – ir ta karta, kuri virė, ir mama prekiauja, dar, ačiū Dievui, gyva. Visi. Iš aš, ir mano dukros“, - teigia moteris.
Anot jos, sunkiausi buvo sovietiniai laikai, kai paklausius saldainius tekdavo gaminti slapčia, o šeima visą laiką buvo priversta gyventi baimėje, kad tik kas neišduotų: „Baisiausia buvo, kad neateitų ir nepatikrintų. Kolūkio pirmininkai žinojo, kas gamina ir verda. Mes turėjome tokią švariai gražią patalpėlę ir ten juos gamindavome ir, aišku, bijodavome, kad kas nors policijai neapskųstų. Būdavo visokių gąsdinimų, kad „aš tave įskųsiu, aš žinau, kad tu gamini“. Kai mes gyvenome Panevėžyje, mes niekada garsiai nekalbėdavome, kad gaminame saldainius, nes bijojom”.
Konkurencinė kova net prie bažnyčių
Tautinio paveldo statusą gaidelio formos saldainiai gavo dar visai neseniai. Anot V. Lemžienės, dar prieš penkerius metus šeimai tekdavo nelegaliai prekiauti prie bažnyčių ir, tikina verslininkė, net ir nepriklausomybės laikais už vietą reikėjo gerokai pakovoti, o kartais net ir nakvoti automobilyje, kad atsikėlęs būtum tikras, jog galėsi prekiauti.
„Prie bažnyčios prekybininkų ir dabar yra. Legalių, nelegalių – visokių. Čia (Kaziuko mugėje – DELFI) prekybai visada vieta priklauso, ar uždirbsi, ar neuždirbsi, o prie bažnyčios važiuodavome iš vakaro, užsiimdavome vietas, miegodavome mašinose ir laukdavome ryto, kad atsibudus žinotum, kad tavo vietoje niekas neatsistos ir tu uždirbsi. O jeigu gausi prastą vietą, prie tavęs niekas neprieis“, - pasakoja verslininkė.
Paklausta, ar tokia arši konkurencinė kova tarp prekybininkų prie bažnyčių verda ir šiandien, moteris šypsosi, jog jau keleri metai vietas paskirsto miestelių seniūnai ir už jas reikia susimokėti, todėl trinties tarp verslininkų nebeliko. Ir nors, anot V. Lemžienės, aršios kovos dėl vietos prie bažnyčios etapas jau praeitas, tai tapo pagrindine priežastimi, paskatinusia pabandyti saldainiams gauti tautinio paveldo vardą.
„Prie bažnyčių vietas visada gaudavome labai sudėtingai – reikėdavo važiuoti iš vakaro, užsiimti vietą, reikėdavo laukti, žiūrėti ir nuo to pavargom. Kaziukuose negaudavome gerų vietų ir mano dukra sako – pabandykim tą tautinį paveldą. Jis buvo ką tik atsiradęs. Sakau: Monika, kas su manimi šnekės? Ji man savaitę nedavė ramybės, tuomet dar buvo dvyliktokė. Sako: Mama, parašyk, paskambink. Aš paskambinau į Žemės ūkio ministeriją ir su manim šneka. Ir pirmieji gavome tą tautinį paveldą“, - pasakoja pašnekovė.
Neatsikrato bažnytinių saldainių vardo
Nors sunkiausias verslo kelias, pripažįsta pašnekovė, jau nueitas, sakyti, jog prekyba einasi lyg per sviestą amatininkė nesiryžta. Anot jos, Lietuvoje šiems saldainiams jau seniai prilipęs „bažnytinių saldainių“ vardas ir tai, pripažįsta verslininkė, kartais varo į neviltį.
„Gyvenime praėjome viską skersai ir išilgai. Susigraudinau net. Dabar atrodo visai kitaip, bet tada, jaunystėje, net gėda būdavo pasakyti, kad saldainius gamini. O dabar jau noriu pasakyti – taip, aš gaminu, aš pati padariau. Tai mes darom nuo senų laikų, tačiau tai niekada nebuvo įvertinta kaip sunkus darbas, iš kurio galima pragyventi. Mes pragyvenam, bet dirbam labai sunkiai – neskaičiuojam valandų“, - nusukdama nuo ašarų sudrėkusias akis aistringai tikina moteris.
Ji pastebi, kad panašūs saldainiai gaminami daugelyje ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalių, tačiau, įsitikinusi moteris, lietuviams dar neatrodo suvokiama, kad šis skanumynas gali reprezentuoti šalį.
„Iš tikrųjų, pasižiūrėkit, Vokietija daro, Anglija daro, pas mus viskas tas pats, dar senesnė receptūra. Pradinė receptūra – karamelė su actu. Dabar taip nebeverda, verda su gliukozės sirupu. Ir mes verdame su gliukozės sirupu, nes saldainiai ilgiau išlieka gražesni. Kai taip pagamini, jų galiojimas ir pusė metų ir metai, o pagal pradinį receptą jie trupėjo, labai greitai į cukrų virsdavo. Dabar pažiūriu, visa Europa, visas pasaulis daro. Į Lenkiją nuvažiuoji „cukierki“, įeini – rodo, demonstruoja. Net Japonija daro. Visi daro. Mes irgi mokam, bet nepateikiam savęs iki galo“, - įsitikinusi Vaida.
Kaina svyruoja nuo 0,6 iki 5 eurų
Saldainių gamyba, rodos, jau įaugusi į Vaidos kraują. Vis dėlto nors šio amato pašnekovė buvo lydima nuo vaikystės, pati juo verstis pradėjo ne iš karto. Iš pradžių, prisimena pašnekovė, teko ragauti ir medicinos sesers duonos.
„Aš esu baigusi medicinos mokyklą Panevėžyje. Mama saldainius visada gamino. Tai buvo vasarinis periodas, kai mes gamindavome saldainius. Vasara, atlaidai. Žiemą mes jų negamindavome, nes nebūdavo kur realizuoti. O vasarą prasideda nuo Šv. Antano, baigiasi Žoline Šiluvoje. Taip mes ir važiuodavome. Bet aš turėjau darbą darželyje, dirbau medicinos seserimi. Po to šį darbą mečiau dėl pinigėlių ir pradėjau prekiauti. Prekiavom religine atributika ir saldainiais, bet tai iki galo vis dar nebuvo legalu. O dabar mes viską legalizavom ir visko atsisakom, darom tik saldainius“, - pasakoja ji.
Šiuo metu verslininkė saldainius gamina ir jais prekiauja su savo mama. Vyras, anot jos, turi nuolatinį darbą ir tai labai padeda, mat vien iš saldumynų gamybos išgyventi būtų sunku. Šiuo metu moterys dirba savo gamybos ceche.
Mugėse ant prekystalio moteris kloja ne tik tautinio paveldo saldainius – gaidelius, bet ir kitokius saldumynus – ilgas lazdas, rožės, širdelių, braškių formos saldumynus. Kai kurių jų gamybai naudojamos liofelizuotos uogos. Be to, tikina pašnekovė, kiekvienas saldainis su savo istorija.
„Braškę sugalvojo dukra Laura. Rožę sugalvojo Monika“, - šypsosi prekybininkė. Tautinio paveldo saldainius moteris pardavinėja po 0,6 euro. Kitų kaina svyruoja nuo 0,6 iki 5 eurų. Rožės ir braškės kainuoja po 2 eurus, o brangiausi saldainiai, anot verslininkės, širdys ant pagaliukų.