Profesija, apie kurią Lietuvoje mažai kas žino: dirba 13 žmonių ir uždirba tūkstančius

Galvodami apie privačius detektyvus dažniausiai įsivaizduojame asmenį su ilgu paltu, skrybėle ir pypke dantyse, be to, rankoje laikantį padidinamąjį stiklą. Tokį vaizdą susikūrėme iš Holivudo filmų ir pasakojimų apie Šerloką Holmsą, tačiau realybė yra kiek kitokia.

Nors kai kurios detektyvų paslaugas teikiančios įmonės Lietuvoje gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį, privačios detektyvinės veiklos įstatymas priimtas tik praėjusiais metais. Nuo to laiko detektyvo pažymėjimą atsiėmė lygiai 13 fizinių asmenų, taip pat savo veiklą įregistravo viena detektyvų grupė.

„Manau, kad dar tiek pat detektyvų visoje Lietuvoje dirba be pažymėjimų. Žinau, kad vienoje, antroje ir trečioje vietoje yra tų, kurie nelaikė egzamino bet paslaugas teikia“, – sako 10 metų veikiančios įmonės „Rimano biuras“ vadovas Olegas Rimanas.

Kalbintų šios rinkos specialistų nuomonės neišsiskyrė, visi jie sutarė, kad detektyvų verslas tik formuojasi, o žmonės dar nesiryžta kreiptis į juos pagalbos arba išvis nežino apie tokią galimybę.

Tokios specialybės nėra girdėję

Privačiais detektyvais gali tapti žmonės, kurie turi dvejų metų veiklos teisėsaugos, teisėtvarkos ar žvalgybos institucijose patirtį arba yra įgiję ne žemesnį kaip aukštąjį koleginį teisės studijų krypties išsilavinimą. Taip pat jie turi būti nepriekaištingos reputacijos.

Vienintelė įstaiga šiuo metu organizuojanti privataus detektyvo kursus yra Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU). Kursai trunka 110 akademinių valandų ir kainuoja 499 eur., po jų žmonės turi išsilaikyti egzaminus ir tada gali gauti detektyvo pažymėjimą.

„Vieni nežino, kad tokia specialybė išvis yra, kiti galvoja, kad negali detektyvais tapti. Reiktų užsiauginti žmones, nes, pavyzdžiui, tie, kurie baigė teisę, dažnai nežino, kad gali būti ne tik advokatais, teisininkais, bet ir privačiais detektyvais. Aktualu ir tiems, kurie baigė savo karjerą teisėsaugoje, jie irgi gali užsiimti privačių detektyvų veikla.

Bet nelabai yra rinkos, nėra daug asmenų norinčių tapti privačiais detektyvais, taip pat nėra susiformavusi rinka žmonių, kurie užsakytų tas paslaugas. Mes labai sunkiai surenkame grupes, kol kas esame išleidę vieną laidą“, – pasakoja kursus organizuojančio KSU Kompetencijų raidos centro direktorė Asta Bružaitė.

Įstatymas nepadėjo

Pašnekovė priduria, kad ateityje ši rinka turėtų augti, tačiau nedrįso spėti, kaip greitai tai atsitiks. Tuo tarpu įmonės „Rožinė pantera“ vadovas Arūnas Gatelis teigia, kad priėmus įstatymą klientų tikrai nepadaugėjo, o nemaža dalis anksčiau teiktų paslaugų tapo nelegaliomis.

„Pasikeitė teikiamos paslaugos, dabar aiškiai įstatymais pasakyta, ką galima daryti, ko negalima daryti. Daug mūsų paslaugų apribojo ir sukonkretino, dabar nėra interpretacijos, ką galima daryti. Anksčiau būdavo, kad teiki kokią paslaugą ir nežinai, gali ją teikti ar ne.

Bet klientų tikrai nepadaugėjo. Šiuo metu jų net sumažėję, nes yra nežinomybė, kaip viskas veikia. Kai priėmė įstatymą, kelis mėnesius buvo visiškas štilis. Žmonės skambindavo ir klausdavo, tai legalu ar ne?“ – pasakoja A. Gatelis.

Detektyvo teigimu, priėmus įstatymą maždaug 40 proc. besikreipiančių asmenų jie padėti negali, nes jų prašymai prasilenkia su įstatymu. A. Gatelis sako, kad dauguma tokių atvejų susijusę su prašymu nelegaliai rinkti informaciją.

O. Rimanas patvirtina, kad klientų nėra labai daug, o po įstatymo priėmimo jų nepadaugėjo: „Turime klientų, kurie sistemiškai kreipiasi į mus. Yra, kad ateina per tarpininkus, nes ne visi iš gatvės pasitiki mumis. Būna, kad skambina susiradę internete. Na, bet neturime per dieną po naują klientą“.

Pašnekovas taip pat priduria, kad riba dėl asmens duomenų apsaugos yra labai slidi, todėl siekiant nepažeisti įstatymo dažnai tenka atsisakyti klientui teikti paslaugą, o kartais reikia į viską pažiūrėti kūrybiškai.

„Mūsų Lietuvos detektyvų įstatyme yra spraga, kad negalima teikti tokios paslaugos kaip nusikalstamų veikų tyrimas. Todėl reikia sprendimo, kaip įvardinti paslaugą. Pavyzdžiui, žmogus dėl vagystės iš vasarnamio kreipėsi į policiją, policija užfiksavo įvykį, gal ir apklausė kažką, bet kaip taisyklė, tai daroma vangiai, neskubama“, – sako O. Rimanas.

Pašnekovo teigimu, tokiais atvejais žmonės kreipiasi į privačius detektyvus, kurie tiria ne patį nusikaltimą, o tiesiog teikia įrodymų rinkimo paslaugą.

Tiesa, O. Rimanas pabrėžia, kad jie nėra teisėsaugos institucijų konkurentai, o kaip tik siekia kuo glaudžiau su jomis bendradarbiauti, tačiau bent kol kas požiūris į privačius detektyvus nėra itin teigiamas.

„Norisi glaudesnio bendradarbiavimo su teisėsauga, kad žiūrėtų į mus ne kaip į priešus, o kaip ir į kolegas, ne buvusius, bet dabartinius. Be to, mus dar priima ne kaip teisinės sistemos dalyvius, o senoviškai, kaip detektyvus, kurie jokių teisių neturi.

Įstatymas numato, kad mums būtų teikiama informacija, bet visur susidūrėme su tokiu klausimu, o kas jūs tokie ir kodėl turime jums duoti šią informaciją. Ir tada tenka įrodinėti, kad įstatymas tai numato, kad mūsų tyrimas teisėtas. Prašyti, reikalauti, ginčytis. Iki teismo buvome beveik nuėję su viena valstybės institucija, bet galų gale susitarėme, kad informaciją pateiks“, – apie sunkumus pasakoja O. Rimanas.

Vis dėlto Policijos departamento Licencijavimo skyriaus viršininkas Audrius Čiupala DELFI aiškino, kad policija pagal įstatymą neturi bendradarbiauti su privačiais detektyvais ir jiems kaip nors padėti.

„Privačios detektyvinės veiklos įstatymas yra taip padarytas, kad nesusikirstų policijos ir detektyvų veikla. Detektyvams yra draudžiama vykdyti operatyvinę veiklą, kriminalinę žvalgybą, tai išskirtinė policijos kompetencija, todėl ir bendradarbiauti yra sudėtinga.

Visi bendradarbiavimo pagrindai daugiau susiję su tuo, kad jei detektyvas nustato kažkokias nusikalstamas veikas, jis turi iš karto apie tai informuoti policiją“, – paaiškina A. Čiupala.

Kainos siekia ir dešimtis tūkstančių

Privačių detektyvų įmonių interneto puslapiuose galima rasti, kad pagrindinės teikiamos paslaugos yra žmonių paieška, asmens sąžiningumo patikrinimas, sutuoktinio patikimumas, vogtų daiktų paieška, skolininkų paieška. Tėvai į privačius detektyvus gali kreiptis norėdami išsiaiškinti, kaip laisvalaikį leidžia jų atžalos.

Patys detektyvai atsisakė detalizuoti, kokias konkrečiai bylas tiria, ar kokie klientai į juos kreipiasi. Tiesa, O. Rimanas atskleidė, kad labai dažnai kreipiamasi dėl sutuoktinių neištikimybės.

„Bet dažniausiai žmonės kreipiasi ne dėl įtarimų, jie jau žino apie neištikimybės faktą, tiesiog patys negali surinkti įrodymų. O įrodymų rinkimas dažniausiai pasibaigia apvaliu stalu, susėda visos pusės ir pasirašo taikos sutartį, pasidalina turtą, vaikus“, – sako O. Rimanas.

Į detales veltis nenorėjo ir A. Gatelis, tačiau jis tikino, kad bylos dėl neištikimybės jo veikloje nėra tokios ir dažnos.

„Čia tik stereotipas apie neištikimybę. Nenorėčiau apie mūsų paslaugas pasakoti net abstrakčiai, mes pasirašome konfidencialumo sutartį, todėl žmogus gali įžvelgti savo buvusią problemą, nenorėčiau atskleisti šių dalykų. Bet būna kreipiasi ir juridinių asmenų, dėl konkurencijos, apgavysčių versle“, – sako A. Gatelis.

Pašnekovas atskleidžia, kad jų paslaugų kainos vidurkis siekia 1 tūkst. eur., o didžiausią iš kliento gautą sumą jis įvardino kaip labai didelę. Paklausus, ar suma siekė dešimtis tūkstančius, pašnekovas tai patvirtino: „Siekė. Tai sudėtingas tyrimas, ne viename mieste, ne vienoje šalyje. Tokių tarptautinių tyrimų dabar būna dažnai.“

Tuo tarpu O. Rimanas kalbėjo apie kiek mažesnes sumas: „ Imti mažiau 100 eur. ekonomiškai mums neapsimoka. Kai kurie tyrimai truko ir po pusę metų. Priklausomai nuo tyrimo laiko, sudėtingumo, buvo, kur per partnerius užsienyje ieškojom informacijos, buvo ir keli tūkst. ir 3 tūkst. eur. Didžiausia suma už paslaugą buvo iki 5 tūkst. eur.

Visada paslaugų teikėjui norisi, kad klientų būtų daugiau, o ypatingai mūsų versle. Tai nėra verslas, tai yra darbas, darbuotojai kažkiek uždirba, turim kažkokią maržą, bet nereikėtų įsivaizduoti, kad gauname tūkstantinį pelną.“