Nieko prieš tradicines kebabines neturi
„Wraperia Suppa Kebs“ vienas savininkų K. Jaruševičius sako, kad dar visai neseniai nebuvo vietos, kur būtų galima suvalgyti kokybišką kebabą. Jis tikina, kad verslo idėjos nenusižiūrėjo iš užsienio, o tiesiog pajuto neužpildytą nišą.
„Greito maisto mėgėjai evoliucionavo – jeigu kažkada teisės ar fizikos studentas Saulėtekyje suvalgė kebabą už kelis eurus ir įsimylėjo, tai dabar jis, dirbdamas gerą darbą, gali išleisti daugiau. Būtent tą nišą mes užpildėme: tokių produktų mėgėjai, kurie ieško kažko brangesnio, bet gerokai kokybiškesnio“, – tikina K. Jaruševičius.
Tiesa, jis skuba pridurti, kad prieš tradicines kebabines nieko prieš neturi – šios net nėra konkurentės, mat jo verslas orientuojasi į aukštesnes pajamas gaunančius.
„Jie pasiėmę masę, kurios turbūt niekas ir nebepaims. Jie yra tautos automobilis. Mes pasiėmėm labiau išskirtinį segmentą, skirtą ne masėms. Yra gerai, jeigu moki sukurti nebrangų produktą, skirtą žmogui, turinčiam mažesnę perkamąją galią ir dar pateikti visa tai ne nutrintai ir nuvalkiotai. Bet aš savęs nepozicionuočiau šalia jų – gaminame skirtingą produktą“, – aiškina K. Jaruševičius.
Planuoja plėstis
Greito maisto ir pats nesibaidantis verslininkas kalba ambicingai – tokių produktų nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Dėl to ateityje pašnekovas neatmeta galimybės plėstis ir Baltijos šalyse.
„Turime bent tris gerus patalpų nuomos pasiūlymus Lietuvoje. O toliau, manau, visai ne už kalnų, bandysime atsidaryti Rygoje, ką bandė daryti mūsų kolegos „Jammi“, bet jiems nelabai pasisekė. Kitas lietuvių žingsnis galbūt bus sėkmingesnis“, – kalba K. Jaruševičius.
Pirmoji užkandinė buvo atidaryta sostinės Pašilaičių mikrorajone, o dar viena vieta neseniai duris atvėrė ir Antakalnyje. Idėja įkurti užkandines miegamuosiuose mikrorajonuose, anot verslininko, pasiteisino, o į ten esančias maitinimo įstaigas pėstute ateina ne tik vietiniai, bet ir klientai iš tolimesnių vietų.
„Pamatėme, kad žmonėms to reikėjo. Ateina tie žmonės, į kuriuos ir taikėm – 25-35 metų, su mažais vaikais. Treningą ir pagiriotą veidelį pas mus šansų tiek pat pamatyti, kiek ir paparčio žiedą“, – sako K. Jaruševičius.
Paklaustas, kodėl pasirinko vystyti verslą būtent maitinimo sektoriuje, pašnekovas tikina: ši sritis – geriausia treniruočių aikštelė. „Šioje srityje konkurencija yra milžiniška. Jeigu sugebi sėkmingai funkcionuoti šiame versle, lygiai taip pat galėsi vadovauti ir kojinių fabrikui, ir malūnsparnių gamyklai“, – sako K. Jaruševičius ir priduria, kad maitinimo įstaigų verslu užsiima jau 7-8 metus.
Problemų kelia Z karta
Kalbėdamas apie problemas, su kuriomis susiduria verslas, pašnekovas išskiria dvi pagrindines: darbuotojai ir biurokratija.
„Jeigu man nepaeis čia – paeis Anglijoje, – apie Z kartai priklausančių darbuotojų nepastovumą kalbėti pradeda K. Jaruševičius. – Darbas visur yra darbas, posakis „dirbk malonų darbą ir niekada neteks dirbti“ yra neteisingas.
Dirbk kad ir Dubajuje policininku, kuris važinėja su „Ferarri“ ar „Lamborghini“ – vis tiek darbas atsibos. Visa tai yra mitas. Susidūrus su pirma buitimi jiems tiesiog atsibosta. Du, tris metus pradirbusio bičo, kuris gauna daugiau negu padorią algą, argumentas yra „atsibodo, noriu kažko naujo“. Tokia ta Z karta“, – skundžiasi pašnekovas.
Paminėjus, kad lietuviai dažnai išvažiuoja ir dėl jų netenkinančio atlyginimo, pašnekovas tikina: tikrai galima rasti vietų, kur darbdavys mokės padorų atlyginimą. „Jeigu žmogus gali nusipirkti wrapą už penkis eurus ar burgerį už aštuonis, vadinasi, žmogus, kuris parduoda šiuos dalykus, ir algą mokės panašią kaip užsienyje, nes ir kainos panašios į užsienio“, – sako K. Jaruševičius.
Taip pat problemų esą kelia ir biurokratija. „Priklauso ir nuo to, ar gerai bus išsimiegojęs veterinarijos inspektorius, ar prasčiau. Tai tikrai turi įtakos – tai yra išoriniai dirgikliai, kurie yra neišvengiami“, – sako K. Jaruševičius.
Tačiau jis turi ir kuo pasidžiaugti. Per ilgus veiklos metus, sako jis, dar neteko siūlyti kyšio – tie laikai Lietuvoje jau seniai baigėsi. „Šiuo atžvilgiu mes jau drąsiai galime vadintis ne rytų, o šiaurės valstybe“, – džiaugiasi.
Patiekalas už 100 eurų
Užkandinės meniu, greta įprastų wrapų ir pitų, kainuojančių 4-6 eurus, galima rasti ir kiek mažiau įprastą patiekalą – „Lavish croco lavash aka Robin Hood“.
„Krokodiliena, valgomas auksas. Tai yra 24 karatų auksas, jo sluoksnis yra du mikronai, tai yra lygiai toks pat, kokiu storiu būna auksuojami ir daiktai. Suvalgius tokį skrandis paauksuojamas, kaip laikrodis“, – apie patiekalo, kainuojančio 28,89 Eur, sudėtį kalba K. Jaruševičius.
Kodėl 28,89? „Kaina tokia dėl to, kad pagąsdintų vadinamuosius marozus. Jeigu susivestumėte – tai yra 100 litų, o kebabų po šimtą litų nebūna. Mes duodame atskaitos tašką, ypač tiems treninguotiems, kad, vyruti, tu geriau čia neik.
O tas, kuris neišsigąsta tų 28 eurų, jis ateina ir nustemba, kad gali pavalgyti ir už 5, ir už 6. Tokiu būdu tiesiog atsisijoja. Mūsų ne viena reklaminė kompanija grįsta pasakymu „ateik pavalgyti už brangiai“, – aiškina.
Tiesa, jis pripažįsta, kad patiekalas išties yra skirtas atbaidyti nepageidaujamus klientus, mat pardavimai kol kas simboliniai – tik apie 30 klientų panoro įsigyti nemažai kainuojantį patiekalą.
Tiesa, pašnekovas tikina, kad pusė pajamų, gautų iš nepigaus patiekalo pardavimų, bus skirtos ir kilniam tikslui – prieš pat Kalėdas paaukos vaikų namams.