Kalėdiniame „Swedbank“ turgelyje sutikta dizainerė panaudodama dėvėtus drabužius ir socialiai trapių žmonių rankdarbius kuria unikalius apdarus su istorija.
Prisipažinsiu, ilgai stovėjau ir pasirėmusi žiūrėjau į keistų formų dirbinius, gulinčius ant stalo. Jie neatrodė taip, lyg būtų padaryti nagingo meistro ar kruopštaus dizainerio, tačiau vis dėlto netobulos pakabukų ir piešinių formos patraukė akį.
„Kas čia?“ – klausiu ir pirštu rodau į rudos spalvos stačiakampę formelę. „Batonas... Duonos kepaliukas“, – juokdamasi atsako man 26-ių metų dizainerė Janina Zibirevia, – o čia yra žiebtuvėlis, jis buvo vieno vyruko mylimiausias žaislas vaikystėje. Jis pasakojo, kad tais laikais turėti žiebtuvėlį buvo tikras pasiekimas“.
Socialinio verslo iniciatyvos „Lech Lecha Design“ idėja – panaudoti socialiai trapių žmonių idėjas, rankdarbius ir perdirbtus, dėvėtus drabužius ir iš šių dviejų komponentų sukurti visiškai naują, vienetinį produktą. Kaip pasakoja viena iš iniciatyvos įkūrėjų Janina, pagrindinis tikslas – kurti prasmingą madą, užsiimant socialiniu verslu.
„Kaip dizainerė norėjau atrasti būdą, kaip galėčiau sukurti kažką prasmingesnio. Pačioje pradžioje, būdami jaunaisiais kūrėjais, neturime nieko, tik tokį dalyką kaip drabužių perdirbimas“, – pasakoja Vilniaus dailės akademijoje drabužių dizaino studijas pabaigusi mergina.
Lietuvos gyventojai – supratingi, daugumą jų senus drabužius atiduoda labdarai, tačiau Janina pasakoja, kad „Lech Lechos“ pagrindinis partneris „Caritas“ kartais neturi tų drabužių kam dalinti, nes jų būna per daug.
„Aš iš senų drabužių kūriau kolekciją, o visi tie spalvoti atributai ir aplikacijos buvo kuriamos kūrybinių dirbtuvių metu su socialiai trapiais žmonėmis. Taip ir sujungiame šiuos du segmentus“, – pasakoja dizainerė.
Šiuo metų ties projektu dirba trys merginos – dizainerė Janina, technologė Ana ir Ieva – projektų vadovė.
Komfortabiliai gyvendami užsimirštame
Kai paklausiau, kaip reagavo vaikai, kurie niekada nesvajojo, jog jų darbeliai suguls ant realaus produkto – megztinio, palto ar kuprinės, Janina nusijuokė esą šituos piešinius ir dirbinius lipdė visai ne vaikai, o suaugusieji. Jauniausiajam – 18 metų.
„Įdomiausia tai, kad vaikų darbų čia nėra. Daugumą kūrėjų – pensininkai. Čia yra tiesiog neprofesionalus menas, kuris šiek tiek primena vaikų madą. Kaip sakoma – kiekvienas žmogus yra menininkas, tiktai, kad vaikai šį faktą prisimena, o suaugusieji pamiršta. Dirbtuvės yra vieta, kur žmonės gali prisiminti ir vėl pabūti vaikais, kurti, kaip išeina“, – savo projektu džiaugiasi mergina.
Kūrybinės dirbtuvės organizuojamos dviejuose dienos centruose, kuriuose, taikant dailės terapiją ir žaidimų principą suaugusieji kuria iliustracijas visai negalvodami, kad kuria kažkokį rimtą meną. Didžiausias iššūkis Janinai – sudėlioti viską taip, kad derėtų ir iliustracija, ir dėvėtas drabužis.
Kūrybinių dirbtuvių dalyviai, anot dizainerės, iš pradžių netiki, kad jų darbai bus panaudoti ant drabužių, tačiau, kai pamato galutinį variantą, negali patikėti, jog bendroje visumoje darbas išeina tikrai labai gražus.
„Na, pavyzdžiui, ši kuprinė, – į margą didelį krepšį, gulintį šalia, rodo Janina, – ji yra pagaminta kūrybinėse dirbtuvėse maisto tema. Pažiūrėk, ten yra salotos su mocarela, čia kava vardiniame puodelyje su inicialais A.M., o čia manų košė su uogiene.
Norisi, kad tie daiktai transliuotų žinutes, kurios primintų žmonėms tuos svarbius dalykus, kuriuos mes pamirštame gyvendami komfortabilų gyvenimą. Čia toks apsikeitimas žinutėmis su tais žmonėmis, kurie kenčia nepriteklių ir šiek tiek kitaip vertina kasdienius dalykus“, – šypsosi kūrėja.
Lietuva dar nepasiruošusi
Kol kas Janina savo projektą vadina socialinio verslo iniciatyva, nes kaip pati sako, trūksta tam tikrų žingsnių, kad visa tai įgautų konkretų juridinį statusą. Iniciatyvos komanda vis dar svarsto, ar ją įteisinti kaip viešąją įstaigą, kaip mažąją bendriją ar geriau palaukti socialinio verslo modelio įteisinimo.
Mergina pasakoja, kad žmonėms ši idėja labai patinka ir visi ja žavisi. Visi prieina, domisi, klausinėja ir giria tokią iniciatyvą, tačiau, deja, nesiryžta pirkti. Pavyzdžiui, pakabuką galima įsigyti už 7 arba 10 Eur, o kuprinę už 30 Eur.
„Žmonės labai palaiko, mes praeitą pavasarį netgi gavome prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą projekte „Už saugią Lietuvą“. Deja, nėra drąsių žmonių, kurie pirktų tuos daiktus.
Jiems gražu, jie žavisi ir turbūt galvoja, kad kažkas kitas nusipirks ir užteks tiesiog pasidžiaugti. Pas mus nelabai palaikoma ta tvari mada. Socialinis verslas giriamas, tačiau didžioji dauguma perkančiąją galią turinčių žmonių vis tiek perka greitąją madą ir tai, ką nusiperka jų kaimynas.
Galbūt visuomenė dar nėra pasiruošusi pirkti daiktą, kuris yra iš antrų rankų, nors jis yra lygiai toks pat kokybiškas – išvalytas, atnaujintas. Trūksta palaikymo ne tik moraline, bet ir finansine prasme“, – sako mergina. Kuriamus drabužius ji svarsto pardavinėti Skandinavijos šalyse, Anglijoje ir kitur, kur tokios iniciatyvos palaikomos labiau.
Tiesa, Janina lygiagrečiai dirba ir su individualiais užsakymais – kuria žmonėms proginius drabužius: nuo vestuvinių proginių suknelių iki avangardinių kostiumų. Nors dizainerės veiklos kryptys gana skirtingos – vienur inicijuoja socialinį projektą, o kitur kuria prabangą – tačiau kuri mielesnė, ji išskirti negalėtų.
„Negalėčiau išsirinkti. Galbūt taip ir balansuojame gyvenime – reikia kažką atiduoti, o kažką pasiimti“, – šypsosi pašnekovė.