Šį Lietuvos miestą kasmet palieka tūkstančiai, seniau išgyveno apsipirkinėdami Rusijoje

Atvykus į Jurbarką atrodo, kad šis miestas turėtų būti reprezentacinis ir pavyzdinis: puikiai sutvarkyti parkai ir daugiabučių kiemai, dauguma gatvių atnaujintos, be to, dar ir pritaikytos neįgaliųjų ir senyvo amžiaus žmonių patogumui, o kur bepažiūrėsi, pamatysi kokią nors smulkiojo verslo iškabą. Tačiau pradėjus kalbėtis su vietiniais situacija nebeatrodo tokia puiki.

Jurbarke labiausiai stebina tvarka – nemaža dalis daugiabučių renovuoti, taip pat rasime ir išskirtinės architektūros paminklų. Prie pagrindinio fontano – grasinantis įspėjimas nesimaudyti, o kiek žemiau lentelė, kad būsite nufilmuoti.

„Ta galimybė rajone apsitvarkyti mums atsirado, nes mes buvome probleminis rajonas, jam skirtas finansavimas. Sakykim atvirai, skurstantis rajonas“, – per daug situacijos nesureikšmina Jurbarko rajono verslininkų organizacijos pirmininkas Gintaris Stoškus.

Kalbėdamas apie daugiabučių renovaciją pašnekovas tikina, kad tai tikrai nėra panacėja, renovuotų daugiabučių gyventojai, anot jo, šiandien už šildymą moka ne ką mažiau nei prieš tai, nes tenka kas mėnesį dalį pinigų sumokėti už renovaciją.

Oficialiais statistikos departamento duomenimis, visoje Jurbarko rajono savivaldybėje veikia daugiau nei 500 verslo subjektų, o anot G. Stoškaus, per 300 jų sudaro smulkieji verslininkai.

Tiesa, kaip ir visi likę šalies regionai, taip ir Jurbarkas kenčia dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, dar 2008 m. mieste gyveno beveik 14 tūkst. gyventojų, o 2016 jų liko 11 tūkst., o visame rajone jų skaičius krito nuo beveik 35 tūkst. iki 27 tūkst.

„Gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Vien 2016 m. Jurbarko rajonas neteko apie 1100 gyventojų, dalis išvyko į užsienį, kitus rajonus, dalis, kaip bebūtų gaila, mirė“, – sako G. Stoškus.

Jurbarko regionas dar vadinamas Nemuno kraštu, nes apie 70 km sudaro upės: Nemunas, Mituva, Dubysa, Šešuvis, trečdalį teritorijos užima miškai. Be to, tiek pačiame mieste, tiek apylinkėse pilna parkų ir lankantis vasarą čia išties labai graži vieta.

„Taip, Jurbarkas labai graži vieta, – patvirtina čia gyvenanti, turguje prekiaujanti Rasa ir tuoj pat atsidususi priduria, – bet vieta gyvas nebūsi.“

Kontrabandos miestas

Rasa Jurbarke gimė ir užaugo, o beveik 20 metų turguje prekiauja drabužiais. Ji pasakoja, kad iki ekonominės krizės miesto gyventojai tiesiog klestėjo, tačiau dalis jų pragyvenimui uždirbo ne visai legaliai.

„Miestas anksčiau gyveno iš kontrabandos, iki Sovetsko (red. pas. – buvusios Tilžės) maždaug valanda kelio. Bet per krizę pradėjo labai aktyviai su tuo kovoti, dabar čia sunkiai kontrabandinių cigarečių nusipirksi, tada ir daug žmonių pradėjo emigruoti“, – pasakoja Rasa.

Aktyvi kova su kontrabanda pradėta 2010 metais, iki tol vos ne kiekvieną parą kas nors pabandydavo iš Kaliningrado per Nemuną su kontrabanda kirsti Jurbarko rajone esantį Viešvilės užkardos ruožą. O tais metais 30 km ilgio ruože įrengta moderni stebėjimo įranga, nuo tada bandymų nelegaliai kirsti sieną drastiškai sumažėjo.

G. Stoškus patvirtino, kad kadangi dalis Jurbarko rajono ribojasi su Rusijos federacijos siena, kontrabanda čia išties buvo paplitusi.

„Tas kainų skirtumas tarp Lietuvos ir Rusijos davė postūmį važiuoti jurbarkiečiams, ypatingai krizės metu, kai žmonės neteko daug darbo, į Kaliningradą atsivežti degalų, pigesnių maisto produktų, taip pat degtinės ir tabako gaminių“, – sako G. Stoškus.

Pašnekovas priduria, kad kontrabanda buvo ne tik pavienių žmonių užsiėmimas, bet veikė ir organizuotos grupės, o jų specializacija – cigarečių gabenimas.

„Turiu parduotuvę netoli sienos, viena mano pardavėja gyveno jau už pasieniečių zonos. Ji man pasakojo, kad tais laikais, kai nebuvo stebėjimo sistemų, naktimis buvo ištisinis įvairių mašinų kursavimas. Vieni stebi, kiti perveža, treti užsiima realizavimu. Be to, Jurbarko teritorijoje yra nemažas privačių garažų kompleksas, šiose vietose buvo prekiaujama tomis prekėmis. Bet noriu pabrėžti, kad tai nebuvo iš gero gyvenimo“, – teigia G. Stoškus.

Smulkiam verslui – sunkūs laikai

Turgaus prekeivė Rasa, paklausta, kaip sekasi verslas, tik šypteli ir pasiūlo: „Pastovėkit čia, patys pamatysit.“

Ji priduria, kad iki krizės turgus vertėsi visai neblogai, bet dabar beveik pusė dar prieš keletą metų dirbusių jos pažįstamų metė veiklą, daugelis išvažiavo į užsienį.

„Labai sumažėjo žmonių mieste ir tai jaučiasi. Be to, ir euras savo darbą padarė, viskas brango, reikėjo ir mums šiek tiek pakelti kainas. Žmonės tiesiog nebeįperka nieko, nebegali išgyventi ir elementariai maisto nusipirkti, o ką kalbėti apie ką nors daugiau.

Aš ir pati ne ką uždirbu, bet dar vyras turi verslą, tai kažkaip laikomės. Bet mūsų turguje čia kasdien apie 10, gal 15 būna, tik savaitgaliais suvažiuoja prekiauti ūkininkai, o paprastą dieną, patys matot, kaip tuščia. Eina visi ir prekybos centruose nusiperka, ko jiems reikia“, – teigia pašnekovė.

Rasa užsimena, kad jai pikčiausia yra ne dėl menkos valdžios pagalbos smulkiesiems verslininkams, jos ji ir neprašo, bet pašnekovė labai nepatenkinta, kad jai tenka mokėti nemažus mokesčius, o mainais ji esą negauna nieko.

„Man iki pensijos liko mažiau nei dešimtmetis. O žinot, kokią aš pensiją gausiu? Kaip bomžas. Nors sąžiningai mokėjau mokesčius visą gyvenimą, bet dirbau su verslo liudijimu, tai kur tie mokesčiai nuėjo, neaišku“, – sako Rasa.

Nėra pinigų – nėra verslo

Liūdnas Jurbarko perspektyvas mato ir G. Stoškus, anot jo, smulkus verslas negali konkuruoti su didžiaisiais mieste įsikūrusiais prekybos tinklais, o gyventojai skaičiuoja kiekvieną centą, todėl ir smulkiųjų verslininkų paslaugų įpirkti dažnu atveju nėra pajėgūs.

„Jei nebus nieko daroma, visas jaunimas išvyks iš Jurbarko ir liksime merdintis miestas, nes nebus interesų čia grįžti. Liksim valdininkų ir pensininkų miestas. Gyventojų perkamoji galia pakankamai maža, praėjusių metų ketvirtą ketvirtį Jurbarke atlyginimas neatskaičius mokesčių siekė apie 640 Eur, kai Lietuvoje vidurkis 860 Eur.

Nemaža dalis jurbarkiečių važinėja į Vokietiją dirbti slaugytojomis. Žmonės važiuoja ne į Angliją, Vokietija yra traukos centras. Iš čia atkeliauja ir dalis pinigų. Bet to nepakanka. Bedarbystė ilgą laiką buvo didžiausia Lietuvoje – 17 proc., dabar svyruoja apie 11 – 12 proc. Bet iš esmės daugiau darbų nėra“, – pasakoja G. Stoškus.

Anot jo, didžiausia problema – Jurbarke nebeliko gamybos įmonių, jis vardina eilę užsidariusių ar bankrutavusių. Pašnekovo teigimu, visame rajone likę tik du didesni darbdaviai: pieninė ir kiaulių auginimo kompleksas.

„Daug kas pas mus moka minimalią algą, ne dėlto, kad verslininkai pasistatę didžiulius namus, prisipirkę automobilių ar poilsiauja prabangiuose kurortuose, o dėlto, kad situacija tokia, nėra pajamų, nėra galimybės mokėti.

Paprastas pavyzdys, praėjusiais metais pakelta minimali mėnesinė alga iki 380 Eur liepos 1-ą dieną. Rugsėjo mėnesį užsidarė UAB „Jurbarko duona“, veikusi nuo pokario metų. Gerais laikais ten dirbo 70 – 80 darbuotojų, prieš uždarymą dirbo 23 darbuotojai, o minimali mėnesinė alga privertė uždaryti ir šitą tašką. Tokių pavyzdžių pas mus yra daug“, – liūdną situaciją aiškina G. Stoškus.

Siūlo šveicarų modelį

Parduotuvę valdantis ir Jurbarko krašto verslininkų sąjungai vadovaujantis Vidas Šukys tikina, kad valdantieji visiškai negalvoja apie regionus priiminėdami sprendimus.

„Kai valdantieji darė mokestines reformas, jie neišsikėlė sau klausimo, kaip skatinti investicijas. Reikia sudaryti investicinę aplinką. Sakau, darom kaip yra Šveicarijoje, Švedijoje, reikia diferencijuoti mokesčius pagal regionus.

Kai kuriems regionams taikyti nulinius kai kurių mokesčių tarifus, taip būtų efektyviau skatinamos investicijos į konkrečius regionus. Visi kalba apie regionų atgaivinimą, bet niekas nedaro jokių žingsnių, skleidžiama tik deklaratyvaus pobūdžio informacija“, – piktinasi V. Šukys.

Anot jo, šiandien smulkiam verslui išgyventi regione yra kaip niekad sudėtinga, nes jie negali pasiūlyti konkurencingų kainų.

„Kad ir mūsų regione, vos ne kas antras pažįstamas važiuoja apsipirkinėti į Lenkiją. Kad ir mano parduotuvė, aš turiu tiekėjus, dalį maisto produktų atvežančių iš Lenkijos. Kainų balansas man geresnis nei pirkti Lietuvos gamintojų produkciją. Pavyzdžiui, pieno neperku išvis, nes kiekiai nėra dideli, bet kainos nežmoniškos, aš negaliu konkuruoti.

Yra kompanijų, kurios į mažas parduotuves veža net žalią mėsą iš Lenkijos fabrikų. Taip, mes dar kvėpuojam, dar kažką darom, bet visi, su kuo pakalbu, dairosi aplink. Labai gailiuosi, kad investavau čia. Pažiūrėjau, kiek kainuoja NT Ispanijoje, ten galėjau nusipirkti dar daugiau“, – sako V. Šukys.

Jis priduria, kad būtina ir aptarnaujančio personalo pertvarka, nes popierizmo verslininkams šiandien yra gerokai per daug.

„Aš negaliu pradėti dirbti nepraėjęs 10 instancijų. Buvo pavyzdys, prieš kelis metus pažįstamas žmogus grįžo iš Airijos ir norėjo atidaryti įmonę. Pasakiau jam, nieko nedaryk, tu važiuok atgal, viskas žlugs ir tau bus ragai. Bet jis nusipirko krautuvą, atidarė įmonę.

Jis išregistravo tą įmonę po mažiau nei metų laiko. Sakė, tu buvai teisus. Aš dar nepradėjau nieko vežti ir krauti, mane jau užpylė visokiomis ataskaitomis, popieriais, deklaracijomis. Kam to reikia? Niekam nereikia“, – teigia V. Šukys.