Smetonos laikais buvo žydų kurortas, o dabar miestas nyksta akyse: dugnas jau pasiektas

Prieš atvykdamas į Tytuvėnus galvojau, kad rasiu didelį kaimą, gyventojų čia vos kiek daugiau nei 2 tūkst. Tačiau, mano nuostabai, įvažiavęs į Tytuvėnus išvydau mokyklą, ligoninę ir nuostabaus grožio bažnyčios bei vienuolyno ansamblį.

Čia juk visas miestelis, sakau Tytuvėnų seniūnui Romui Čerkauskui. „Tytuvėnai – miestas. Kažkada buvęs rajono centras“, – pataiso mane seniūnas.

Tytuvėnus supa 4 ežerai. Pirmą kartą žemėlapiuose miestas atsirado XV a., o vienuolyne, dėl kurio dažniausiai ir žinomi Tytuvėnai, ant sienos nupieštas skaičius – 1614, tai metai, kada jis įkurtas. „Kodėl vienuoliai čia taip piešė, negi nežinojo, kad vienuolynas įkurtas būtent tais metais. Kodėl jie čia užsirašė tuos metus? Kad neužmirštų? Gyvenime žmogus sau klausimus užduodi ir nesugalvoji atsakymų“, – svarsto bažnyčios ir vienuolyno ansamblį prižiūrintis vyriškis.

2012 m. įvykusį didžiulį vienuolyno gaisrą tytuvėniškiai dar mena, lyg šis būtų įvykęs vakar. Tai buvo miestą smarkiai sukrėtęs įvykis, tačiau dabar gaisro padariniai likviduoti, o vienuolyno ir bažnyčios ansamblis – restauruoti.

Kadaise pats miestelis buvo klestintis, jis įkurtas kryžkelėje, kur susikerta keliai vedantys į Šiaulius, Radviliškį, Kelmę ir Kėdainius.

„Tarpukariu čia buvo daug žydų, parduotuvių, smuklių. Toks judrus miestas, nes mes sankryžos miestas. Šiaip neoficialiai Tytuvėnai tituluojami kaip kurortinis miestelis. Smetonos laikais buvo žydų kurortas, daug Šiaulių žydų važiuodavo čia ir ilsėdavosi. Net uždarydavo vieną Pušyno gatvę, kad būtų jiems ramybė.

Tytuvėnai niekada nebuvo apleisti, kad ir sovietmečiu, čia buvo durpių įmonė ir tarpkolūkinis susivienijimas, transporto atsarginių detalių sandėliai, buvo siuvykla, buvo urėdija, kuri anksčiau pati sodindavo, kirsdavo, realizuodavo mišką, o dabar tik administruoja, samdo tam brigadas, dėl to ir sumažėję darbo vietų“, – apie praeitį pasakoja seniūnas.

Kabinasi į gyvenimą tuštėjančiame mieste

Deja, žvelgiant į statistiką, dabar vaizdas gana liūdnas. Tytuvėnai – vienas sparčiausiai nykstančių Lietuvos miestų, 1989 m. čia dar gyveno 3058 žmonės, atkūrus nepriklausomybę šis skaičius nuolat mažėjo, 2015 m. duomenimis, čia likę 2084 gyventojai, prarasta trečdalis gyventojų.

„Vasarą mes padvigubėjam, patrigubėjam su gyventojais. Yra šiek tiek sodybų, suvažiuoja žmonės pas senelius, tėvus. Prie ežero yra paruoštas kempingas, yra keletas sodybų, kurias nuomoja, yra motelis. Jokios pramonės, jokių fermų, gražus kraštovaizdis, architektūrinis ansamblis traukia žmonės“, – tikina R. Čerkauskas.

Miesto seniūnas vardina pramogas, kurias vasarą turistams siūlo vietiniai – vienas nuomojo banglentes, kuriomis galima pasiplaukioti ant ežero, kitas dviračius, kuriais gali pasivažinėti po miestelį ir jo apylinkės.

„Turim savo taksistą. Jie su žmona pasikeisdami dieną, naktį teikia paslaugas, jeigu reikia. Iš dalies gerai, jei žmogus pabaliavoja, kam rizikuot ir problemų padaryt. Ar močiutei reikia kur nuvažiuot, pas gydytoją ar dar kažkur. Sakyčiau, visai nieko paslauga“, – sako miesto seniūnas. Tiesa, Tytuvėnų spindulys – maždaug 4 km, iš vieno miestelio galo į kitą galima ramiu žingsniu nueiti per mažiau nei valandą.

Dugnas pasiektas

Tytuvėnuose esantį motelį valdantis Vygantas Každailis nestokoja optimizmo ir pasakoja, kad vasarą turistų netrūksta, motelis dažnai būna užpildytas, tačiau žiemą vaizdas pasidaro kiek liūdnesnis, nes tiesiog nėra ką veikti.

„Iki turistinio miestelio vardo gan toli, nors iš dalies jau galima vertinti kaip turistinį. Labai trūksta tvarkos. Dabar tvarko gatves, centrinę aikštę, bus sutvarkytas ir pelkynas. Dar reikėtų prie ežero įrengti sporto aikštelių, sutvarkyti taką, nes vieta graži. Kiek atvažiuoja užsieniečiai, vokiečiai, danai, visi būna labai patenkinti, užeina į tą vienuolyną, pagiria“, – pasakoja V. Každailis.

Vasarą mes padvigubėjam, patrigubėjam su gyventojais. Yra šiek tiek sodybų, suvažiuoja žmonės pas senelius, tėvus. Prie ežero yra paruoštas kempingas, yra keletas sodybų, kurias nuomoja, yra motelis. Jokios pramonės, jokių fermų, gražus kraštovaizdis, architektūrinis ansamblis traukia žmonės.

R. Čerkauskas

Pašnekovo teigimu, į Tytuvėnus keliasi nauji žmonės, statosi čia vasarnamius, o gyventojų skaičiaus mažėjimo per daug nesureikšmina, anot V. Každailio, blogiau nebebus.

„Mano nuomone, dugnas jau pasiektas, kažkiek atsispirsim nuo dugno. Perspektyvos neblogos, tikrai viskas gražėja, visiems smagiau čia gyventi. Labai trūksta struktūros, net normalių kultūros namų neturim, stovi tik mediniai. Bet dabar projektai yra, jei juos pastatys, atsiras žmonių“, – pozityvaus požiūrio nestokoja motelio savininkas.

Didieji smulkiųjų neišstūmė

R. Čerkausko teigimu, žmonės čia sugeba pragyventi ir net sėkmingai konkuruoti, pavyzdžiui, prieš kelis metus atsidaręs didelis prekybos centras smulkiųjų prekybininkų nesužlugdė.

„Atėjus „Maximai“ neužsidarė nei viena parduotuvė, tik kai kur kainos sumažėjo. Tai gyventojams tik į gerą. Turime ūkinių prekių parduotuvę, o be „Maximos“ turime dar tris maisto parduotuves ir porą kioskelių. Duonos arba silkės reikia eiti pirkti į „Aibę“.

Mano nuomone, dugnas jau pasiektas, kažkiek atsispirsim nuo dugno. Perspektyvos neblogos, tikrai viskas gražėja, visiems smagiau čia gyventi. Labai trūksta struktūros, net normalių kultūros namų neturim, stovi tik mediniai. Bet dabar projektai yra, jei juos pastatys, atsiras žmonių.

V. Každailis

Pavyzdžiui, tik šioje parduotuvėje gali nusipirkti šviežių ir skanių sausainių, ir pasirinkimas didelis“, – rodydamas į nedidelę maisto prekių krautuvėlę aiškina miestelio seniūnas. Vienoje pastato pusėje įsikūrusi parduotuvė, kitoje gyvena jos savininkė.

Verslus kuria ir emigrantai

Miesto seniūnas pasakoja, kad mieste įsikuria ir naujų žmonių – gimnazijoje praėjusiais metais pradėjo dirbti jauna mokytoja, kuri į Tytuvėnus persikėlė su šeima, vienas vyras su šeima grįžo iš Norvegijos ir įsidarbino, kitas grįžęs iš Airijos net pradėjo verslą ir pats sukūrė tytuvėniškiams 12 darbo vietų.

Iš viso praėjusiai metais grįžo trys šeimos – 12 žmonių, tai miesteliui esą jau šioks toks papildymas.

„Bet pamažu senstam, kaip ir visoje Lietuvoje. Iš 6 grįžusių suaugusių žmonių, 3 – 4 buvę tytuvėniškiai. O šiaip daug moteriškių važiuoja dirbti į Vokietiją, globoti senelių, vyrai į statybas.

Mes turime urėdiją, bet ten dabar sumažėjo darbo, durpių įmonėje taip pat sumažėjo, geležinkelio stotį turim, ten daug dirbo žmonių, bet dabar viskas automatizuota. Kažkada turėjome siuvimo cechą, ten dirbo 70 žmonių, dabar ten nieko nebėra. Visur sumažėjo darbų“, – konstatuoja R. Čerkauskas.

Padeda parama

Sužlugusį siuvimo cechą bando pakeisti neseniai įkurta įmonė „Siūlė“, kuriai vadovauja Valentina Petrauskienė. Čia moteris šalia savo sodybos, tiesiog garaže atidarė siuvyklą, kurioje dar 6 valandą vakaro palinkusi prie siuvimo mašinos sėdėjo pati savininkė bei dar trys merginos.

„Labai geros moteriškės. Surinkau visas vietines, tytuvėniškes, tik viena atvažiuoja iš Kelmės. Iš pradžių daviau skelbimą į darbo biržą. Buvo atėję kitų, bet jos atsisijojo. Dabar dvi iš kitų darbų atviliojau pas save“, – paklausta, ar sunku buvo rasti darbuotojų, sakė 5 darbo vietas sukūrusi V. Petrauskienė.

Įmonės vadovė veiklą pradėjo paskatinta vienos Tytuvėnų visuomenininkės, kuri pasiūlė teikti paraišką ir gauti paramą pagal smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programą.

„Būtų sudėtinga be paramos, nes gavome nemažą sumą, 6 tūkst. eurų ir dar savo pridėjome. Įmonė dar neneša pelno. Išsilaikom, atlyginimus, mokesčius susimokam, bet pelno dar nėra. Siuvam, galvojam, gal išeis išsiplėsti. Matysime, jeigu gausime paramą, gausime dar įrenginių, tai bus reikalingas sukirpėjas.

Siuvam Skandinavams tokias sukneles. Čia bus švedams, o čia nežinau, arba Danijai, arba Švedijai, pradėjom draugauti su dviem cechais. Galima ir individualiai užsisakyti, vietiniai ateina, kam suknelės reikia, kam sijono, kam palenkti, kam užtrauktuką įsiūti“, – sako V. Petrauskienė, kurios siuvykloje puikuojasi ir diplomas „Už verslo pradžią ir sėkmingą Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programos lėšų panaudojimą“.

Trūksta darbuotojų, o ne darbo

Vis dėlto R. Čerkauskas pripažįsta, kad problemų yra, darbo mieste gal ir atsirastų, tačiau algos nedidelės, o pašalpos vilioja nedirbti.

„Kai kur darbo rankų trūksta. Rasti gerą suvirintoją arba rimtą mechanizatorių, kad ir traktorininką, sudėtinga. Aišku, kaip ir visur, taip ir pas mus yra keletas žmonių gyvenančių iš pašalpų ir nenorinčių dirbti. Tokių daug neturim, bet vienas kitas yra. Tuomet, kai tų pinigėlių mestelėjo, pašalpos išaugo, reikėjo to ar ne, bet žmonės jų gavo. Dalis ir įprato – jei galima gauti, kodėl dirbti?“, – apie pašalpų problemą sako R. Čerkauskas.

Kvalifikuotų darbuotojų, kurie galėtų užimti atsakingas pareigas, anot jo, išvis praktiškai nėra, nes algos labai nedidelės. Kaip pavyzdį R. Čerkauskas pateikė Žagarės miestelį, kuriame du kartus skelbtas konkursas seniūno vietai užimti, tačiau niekas net nepadavė prašymo dėl šių pareigų.

„Nes atsakomybė, reikalavimai dideli, našta didelė. Kad ir specialistų, dirbančių administracijoj, nuo minimumo atlyginimas nelabai ir skiriasi, o atsakomybė didelė. Valdžia vis šneka, kad kažkaip reikėtų spręsti, bet kelia tik minimumą, o tarnautojams atlyginimas nekyla“, – sako R. Čerkauskas.

Tuo tarpu jau minėtas iš Airijos grįžęs ir verslą Tytuvėnuose įkūręs Giedrius Sutkus kategoriškas – darbuotojų rasti jam labai sunku.

„Gerą darbuotoją rasti labai sunku, mes labai saugom žmones. Tiesiog tas, kas kažką išmano, turi savo užsiėmimų arba išvažiuoja į užsienį, o visų, kurie nenori dirbti ir nori gauti pinigų, čia yra sočiai. Su žmonėmis Tytuvėnuose labai didelė problema. Miestelio perspektyvos sunkios. Jaunimo visai nebelikę. Vieną buvau prišnekinęs dirbti, padirbo ir pabėgo. Jie galvoja, kad per sunkus darbas ir per mažas atlygis“, – konstatuoja verslininkas.

G. Sutkus baigė miškininkystę ir bandė prasigyventi Lietuvoje, tačiau nepavykus 2004 m. išvyko į Airiją, ten su šeima įsikūrė ir turėjo gerą darbą bei nemažas pajamas.

„Bet tiesiog traukė namai, draugai, artimieji, parvažiavom ir bandėm kabintis gyvenimą Lietuvoje. Pradėjom verslą. Nusipirkau ekskavatorių ir pradėjau kasinėti. Paskui priėmiau vieną žmogų, tada kitą. Tada pradėjom montuoti biologinius valymo įrenginius. Per pažintis ir per darbo kokybę pakilom iki tiek, kad turim 12 žmonių, anksčiau dirbom pagal individualią veiklą, dabar įregistravom UAB. Paskui pradėjom visokius gerbūvio darbus, trinkelės, apželdinimai“, – pasakoja G. Sutkus.

Pašnekovo teigimu, turint užsispyrimo ir dirbant, Lietuvoje taip pat galima viską pasiekti, o užsienyje gyvenimas nelengvas, tenka vargti ne ką mažiau.

„Bet ten valdžia žvelgia į žmogų, o mūsų mokestinė bazė pradedančiam verslą yra tragedija. Kai pradedi verslą ir esi žalias, o tave po pusės metų užpuola mokesčiai, tu nebežinai, kur dingti. Pažįstami, draugai, kartu gyvenę Airijoje, grįžo, pradėjo savo verslą, juos užspaudė mokesčiai, visokios institucijos, veterinarijos. Jie tiesiog spjovė į viską, neišlaikė ir grįžo atgal į Airiją be atgalinio bilieto į Lietuvą“, – sako G. Sutkus.

Šiauliuose įsikūrusio „Žaliauskų“ nekilnojamojo turto biuro vadovas Manfredas Žaliauskas, paprašytas pakomentuoti Tytuvėnuose ir miesto apylinkėse pastebimas NT įsigijimo tendencijas, pastebėjo, kad vis daugiau žmonių ryžtasi nutraukti bet kokius ryšius su Lietuva, ko anksčiau nebuvo.

Bet ten valdžia žvelgia į žmogų, o mūsų mokestinė bazė pradedančiam verslą yra tragedija. Kai pradedi verslą ir esi žalias, o tave po pusės metų užpuola mokesčiai, tu nebežinai, kur dingti. Pažįstami, draugai, kartu gyvenę Airijoje, grįžo, pradėjo savo verslą, juos užspaudė mokesčiai, visokios institucijos, veterinarijos. Jie tiesiog spjovė į viską, neišlaikė ir grįžo atgal į Airiją be atgalinio bilieto į Lietuvą.

G. Sutkus

„Jei kalbėtume apie emigrantus, anksčiau jie užsidirbę pinigėlių stengdavosi čia kažką nusipirkti, juos investuoti ir kažką turėti. Dabar tendencija keičiasi į kitą pusę, jie stengiasi kažką parduoti ir tuos pinigėlius investuoja ten, kur gyvena. Dažniausiai nukreipia pinigus bankui, pradiniam įnašui“, – sako M. Žaliauskas.

Reikia ryžtingų valdžios sprendimų

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, paklaustas apie Tytuvėnų situaciją, pažymėjo, kad šis miestelis yra niekuo neišskirtinis net ne Lietuvos, o visos rytų Europos kontekste.

„Lygiai ta pati situacija yra Latvijoje ir Estijoje, kur yra keli didmiesčiai ir yra visi kiti miesteliai, kurie traukiasi ir senėja gana sparčiai. Jauni asmenys išvažiavę studijuoti į didmiesčius arba užsienį labai dažnai ten ir lieka gyventi. Reikia suprasti, kad turim ne unikalią problemą, bet labai būdingą situaciją daugeliui šio regiono šalių. Latvijoje ta problema dar opesnė, ten jau yra miestelių vaiduoklių, kur nebėra gyventojų, nepaisant to, kad ten yra visa gyvenimui tinkama infrastruktūra“, – sako N. Mačiulis.

Pašnekovo teigimu, reikia agresyvios regioninės politikos. Svarbu kurti mažesniuose miesteliuose gerą infrastruktūra bei gerą mokestinę aplinką.

„Smulkiam regioniniam verslui kuriančiam darbo vietas, mokančiam mokesčius jokių paskatų dabar nėra ir konkuruoti tiems verslams yra sunkiau, lyginant su didmiesčiais. Ten nėra didelės darbo jėgos pasiūlos. Sunku rasti kvalifikuotus ir motyvuotus darbuotojus“, – aiškina N. Mačiulis.

Ekonomisto teigimu, didelė dalis Lietuvos teritorijos turėtų tapti laisvąja ekonomine zona, kur nauji verslai regionuose gautų labai reikšmingas mokestines lengvatas. Kitas variantas – leisti pačioms savivaldybėms nustatyti gyventojų pajamų mokestį, panašiai, kaip yra Šveicarijoje, kur kai kur jis yra nulinis.

N. Mačiulis taip pat kritikuoja valdžios planus didinti bedarbio pašalpas. Jo teigimu, darbuotojai net esant dabartinėms išmokoms pasitenkina jomis ir neieško galimybių įsidarbinti ir kelti kvalifikaciją.

„Manau, kad efektyviau veiktų socialinės apsaugos sistema, kuomet darbingo amžiaus gyventojas palaipsniui prarastų socialinę pašalpą, jei visai nebandytų įsidarbinti ir keisti savo kompetencijų. Yra labai daug regioninių darbo biržos skyrių, kurios leidžia darbuotojams įgyti naujų kompetencijų, manau, kad šia kryptimi valstybė ir toliau turėtų vykdyti ekonominę ir socialinę politiką, o ne tik suteikti gyventojams socialines išmokas, kurios leistų išgyventi ir prasimaitinti“, – sako N. Mačiulis.

Be to, ekonomisto nuomone, regioniniai miesteliai galėtų ieškoti savo specializacijos, pavyzdžiui, tai puikiai tinka Tytuvėnams: „Miestelis galėtų orientuotis tik į sveikatingumo paslaugas, gydymo paslaugas, rekreaciją, panašiai, kaip daro kai kurie kurortai Lietuvoje. Tie miesteliai, kurie turi ežerų, yra geografiškai patrauklioje vietoje, jie gali specializuotis.“

Lygiai ta pati situacija yra Latvijoje ir Estijoje, kur yra keli didmiesčiai ir yra visi kiti miesteliai, kurie traukiasi ir senėja gana sparčiai. Jauni asmenys išvažiavę studijuoti į didmiesčius arba užsienį labai dažnai ten ir lieka gyventi. Reikia suprasti, kad turim ne unikalią problemą, bet labai būdingą situaciją daugeliui šio regiono šalių. Latvijoje ta problema dar opesnė, ten jau yra miestelių vaiduoklių, kur nebėra gyventojų.

N. Mačiulis

Reziumuodamas N. Mačiulis teigė, kad tikrai reikia valdžios pagalbos ir aiškios regioninės politikos.

„Tytuvėnai yra vienas iš atvejų, kur rinkos ekonomikos dėsnių neužtenka, yra individualios pastangos, yra labai verslūs žmonės, bet dėl darbo jėgos trūkumo, nepakankamos rinkos, nepakankamų mokestinių paskatų, lengvatų, net labai talentingi, motyvuoti ir labai darbštūs žmonės negali rasti proveržio ir sukurti įvairių verslų. Tai įvairios formos pagalbos tiek iš centrinės valdžios, tiek iš savivaldos tikrai reikia“, – sakė ekonomistas.