Sovietmečiu buvo deficitinių prekių rojus, o dabar – A. Užkalnio pagyrų sulaukusi vieta

Prieš beveik 4 dešimtmečius Kaune įkurta bazė, kurioje nomenklatūros atstovai važiuodavo pirkti deficitinių prekių. Šiandien šioje vietoje rasime ne visai tradicinį turgų – jo sienos išpaišytos įvairiosiomis menininkų kurtomis freskomis, čia stovi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą gaminti autobusai, o kalbinti prekybininkai sako, kad tai gera vieta išbandyti savo verslo idėjas.

Šiandien Kaune esantis turgus vadinamas prekybos miesteliu „Urmas“, jame įsikūrę maždaug 2,5 tūkst. parduotuvių. Vis dėlto pirmas dalykas, kuris nustebina, – didelė restoranų gausa.

„Žmogus ateina apsipirkti, o apsipirkdamas jis išalksta. Čia yra skirtingų virtuvių, yra ir kinų, ir tradicinė lietuviška, ir indiškų patiekalų, ir Peru virtuvė. Čia – tankus pramoninis rajonas, yra labai daug darbo vietų, pietauja nemažai žmonių“, – sako prekybos miestelio „Urmas“ rinkodaros vadovas Jonas Plenta.

Pirmas vaizdas, kurį išvysti atvykęs į šią vietą, – didžiulė freska ir joje pavaizduota senovinė garvežių stotis, o stotyje vaikštinėja būrys žmonių, tarp kurių – ir pati Anglijos karalienė Elžbieta II, poetas Gintaras Patackas.

„Šią freską nufotografavome ir nusiuntėme karalienei, pakvietėme ją čia apsilankyti. Gavome atsakymą iš karališkųjų rūmų, jie padėkojo ir pasidžiaugė“, – pasakoja J. Plenta.

Pašnekovas atskleidžia, kad į turgų dažnai kviečia įžymių žmonių, atvykę jie nustemba. Pavyzdžiui, dar praėjusiais metais apžvalgininkas Andrius Užkalnis DELFI portale negailėjo prekybos miesteliui gerų žodžių.

„Šis turgus yra neįtikėtinas. Čia neini apsipirkti, čia eini į medžioklę. Pasižiūri į senovinius angliškus autobusus, kurie pastatyti prie įvažiavimo, ir supranti, kad čia yra bepročiai, bet gerąja prasme, pavalgai ką nors, na, ir puoli medžioti visko, ko tikėjaisi rasti ir ko nesitikėjai rasti“, – rašė A. Užkalnis.

Į dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Anglijoje pagamintus medinius autobusus turėjau progą įlipti ir aš. „Tarp kitko, iš Anglijos jie atvažiavo savo eiga“, – atskleidžia J. Plenta ir aiškina, kad šie autobusai yra būtini norint sukurti miestelio dvasią.

„Čia visa koncepcija kilo natūraliai. Kadangi visi pastatai statyti dar sovietiniais laikais, čia buvo įvairių bazių, vaisių ir daržovių, tekstilės ir kitų deficitinių produktų. Šiuo praėjimu ėjo geležinkelis, tik jis panaikintas.

Tai kokia kita idėja gali būti, negu garvežių stoties. Tematika išliko, reikėjo tik paties garvežio su vagonais, ir ji toliau vystoma“, – rodydamas į vagonuose įsikūrusias parduotuvėles pasakoja J. Plenta.

Dar sovietiniais laikais, apie 1978-uosius metus, šiuose pastatuose buvo įsikūrusi Kauno miesto bazė, iš jos prekės būdavo paskirstomos po aplinkinius rajonus, o nomenklatūra galėjo atvykti ir įsigyti deficitinių prekių. Dabartinį vaizdą sukūrusios rekonstrukcijos prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį ir tebesitęsia iki šiol.

„Pavyzdžiui, greitu metu bus atidarytas tam tikras ugdymo, kūrybinių dirbtuvių centras. Jaunimui, kuris domisi įvairiausiais dalykais, ruošiame vietą, kur galėtų susirinkti, paklausyti įvairių savo srities profesionalų. Šią veiklą vykdysime labdaringai“, – pasakoja J. Plenta.

Nors vienas esminių turgaus privalumų – derybos dėl kainos – čia nepamirštos, klientų bandoma pritraukti ir kitais būdais. Štai vaikštinėjant po turgų pasigirsta pranešimas, kad apsipirkusieji už 50 Eur pretenduoja laimėti bilietų į Žalgirio rungtynes Eurolygoje. „Jau esame išdalinę daugiau kaip 600“, – sako J. Plenta.

Kaip vieną iš pagrindinių dabartinio turgaus bėgų pašnekovas įvardija trumpą darbo laiką – nuo pirmadienio iki penktadienio čia galima apsilankyti nuo 9 iki 18 val.

„Dirbantys žmonės gali apsilankyti tik savaitgaliais, ir tomis dienomis srautai būna dvigubi. Planuojame, kad ateityje sudarysime galimybę dirbantiems žmonėms apsipirkti po darbo. Dabar neapsisprendėme, iki 19-os ar 20-os valandos dirbsime, bet tai bus“, – sako miestelio rinkodaros vadovas.

Investicijų reikia didelių

Turguje įsikūrusios „Gardžios mėsos krautuvėlės“ savininkas Marius Damavičius pasakoja, kad verslą čia pradėjo prieš 8 mėnesius, tačiau nežino, kiek ilgai dar užsibus, nes planuoja veiklą perkelti į miesto centrą. Tačiau turgų jis įvardija kaip puikią vietą pradėti verslą.

„Šita vieta leidžia susivokti, kiek gali investuoti, per kiek laiko gali atsipirkti tavo investicija. Padeda suprasti, ką gaminti, ko negaminti. Iš pradžių gaminome labai daug, turėjome per 30 skirtingų prekių. Per tam tikrą laiką atsirinkome, ko žmonės nesuvalgydavo, neišpirkdavo. Tuos produktus mes išdalindavome pinigų neturintiems žmonėms, kad nereiktų išmesti“, – pasakoja M. Damavičius.

Anksčiau vyras užsiėmė automobiliais, vežė juos iš Italijos ir pardavinėjo Lietuvoje. Vėliau nusprendė prekiauti įvairia apdorota mėsa, įdarbino maisto technologą, šis išrado savo receptų. „Visame Kaune nėra tokio skonio, kokį kuriamemes“, – tikina verslininkas.

Pašnekovas atskleidžia, kad pirkėjai lieka patenkinti, tačiau neretas paburba dėl per didelių kainų. Vis dėlto pats M. Damavičius teigia, kad perka tik gerą lietuvišką mėsą, prieskonius importuoja iš Vokietijos, o jo pelnas tikrai nėra puikus.

„Urmas“ yra mano startas, o ne galutinis taškas. Pagal tendenciją, kiek sulaukiame žmonių, čia galime tik dirbti, o ne užsidirbti. Kol kas tik dirbame lietuvių liaudžiai“, – sako verslininkas.

Jo teigimu, investicijų pradėti tokį verslą, kad ir turguje, reikėjo nemažų. Pirminis planas buvo apsieiti su 20 tūkst. Eur, tačiau ši suma pakilo iki 30 tūkst., o ir to dar negana.

Saldainių verslą su vyru iš Turkijos čia įkūrusi Dovilė Atas taip pat pripažino, kad, nors ir įsikūrė turguje, investuoti reikėjo didesnę nei 10 tūkst. Eur sumą.

„Pasirinkome turgų, nes tai buvo vienintelė vieta, kur buvome priimti šiltai ir pamatėme, kad galime save realizuoti be baimės. Kadangi visiškai nieko nežinojome apie verslą, mums reikėjo pagalbos. Čia ją radome, pasijutome drąsiai, kaip namuose“, – pasakoja jauna verslininkė.

Į turgų grįžta emigrantai

J. Plenta tikina, kad „Urmas“ yra gera vieta startuoliams, nes čia jau sukurta klientų srautų, todėl patogu išbandyti, ar sumanyta idėja patraukli žmonėms, ar reiktų ieškoti naujos.

„Mes jiems skiriame įvairių patalpų, siūlome įvairiausių variantų. Jiems tai kaip tam tikras verslo inkubatorius. Kituose verslo objektuose susaistoma labai ilgomis nuomos sutartimis ir kitais dalykais, o pas mus šiek tiek lanksčiau.

Mes juos konsultuojame rinkodaros klausimu, kaip pritraukti klientus. Mūsų komanda taip pat padeda išspręsti kitus, komercinius, klausimus. Verslininkai ateina su viena idėja, paskui ją transformuoja. Juk jokia paslaptis, kad idėjos kartais ir nepavyksta įgyvendinti“, – sako J. Plenta.

Pašnekovas pasakoja, kad prekybos miestelyje yra mažiausiai dešimt iš emigracijos grįžusių jaunuolių kuriamų verslų, kai kurie jau sulaukė sėkmės ir išsikėlė į patalpas miesto centre, o kiti dar išbando save konkurencinėje kovoje.

„Matoma tokia tendencija, kad jaunuoliai, pabuvę užsienyje, pasisėmę idėjų ir patirties, bando čia pradėti ieškoti savo nišos tiek paslaugų, tiek prekių pardavimo srityje. Jie visiškai kitaip žiūri į klientą, kliento aptarnavimą ir atsiveža kitokių prekių.

Kai kuriais atvejais čia atvyksta mūsų esamų nuomininkų atžalos. Jau daug metų pas mus vieni prekiavo drabužiais, jų sūnus grįžo ir atidarė kitos koncepcijos parduotuvę, dabar konkuruoja su tėvais“, – pasakoja J. Plenta.

Pašnekovas sako, jaunų verslininkų atėjimas džiugina, nes pagal tyrimus ir pagrindiniai jų pirkėjai nėra senjorai, didžiausią srautą sukuria 26–34 metų amžiaus moterys.

„Jaunoji karta, ta, kuri auga, nenori būti kaip visi. Jie nenori masinio vartojimo produktų. Jie nori išsiskirti, turėti savitą stilių, turėti savitą aprangą, nes prekybos centruose yra tas pats, tie patys prekių ženklai. Taigi butikai, dėvėtų prekių parduotuvės ir kitos vietos gali pasitarnauti“, – sako J. Plenta.