Būtent tokia sėkmės istorija šiandien džiaugiasi galėdama pasidalinti keramikinius papuošalus kurianti kaunietė Indrė Kličienė, kuri jau netrukus laikinojoje sostinėje atidarys savo keramikos studiją. Panašaus pasisekimo susilaukė ir dar viena verslininkų pora iš Kauno. Kęstutis Mingonis kartu su savo žmona iš veltinių gaminių duoną valgo jau dešimtmetį.
Nors šios istorijos skirtingos, jas jungia vienas paprastas faktas – visi verslininkai savo kelią pradėjo nuo Kaziuko mugės, kuri šiais metais vilniečių buvo ir nemenkai pakeiksnota esą „primena turgų“. Vis dėlto verslininkai įsitikinę – stoviniuoti gatvėje ir šalti rankas prie savo prekystalio buvo verta.
Metė vadovo pareigas
Nors K. Mingonis savo ir žmonos sukurtais veltiniais kasmet vis dar prekiauja Kaziuko mugėje, tačiau veltiniai jau keliauja ir į užsienio rinkas. Anot pašnekovo, pirmuosius žingsnius šiame versle žengė žmona.
„Vėlimo menu užsiiminėjame nuo 2006 metų. Pradžia buvo, kai gimė trečias sūnus. Žmona dar būdama dekretinėse atostogose užsiėmė visais šitais rankdarbiais ir jai tai labai patiko. Aš pamačiau perspektyvas ir viskas vyko po truputėlį. 2006 metais buvo pirmas Kaziukas ir taip viskas prasidėjo“, - prisimena vyras.
Tuo metu, tikina pašnekovas, šiai veiklai daugiausiai savo laiko skyrė žmona, o pagrindines pajamas nešė Kęstučio darbas. Vyras pasakoja tuo metu užėmęs gamybos vadovo pareigas, tačiau vėliau, kai pardavinėti gaminius sekėsi vis geriau, jis šiltos kėdės nutarė atsisakyti.
„Vadovavau, turėjau 100 žmonių savo atsakomybėje, nes keliose įmonėse dirbau gamybos direktoriumi, o po to labai norėjosi užsiimti kažkuo savo. Tai buvo kaip stimulas, kaip iššūkis sau. Be abejo, iš tokios sferos, kurioje dirbam dabar, mes neužsidirbsim milijonų, bet pragyventi yra pilnai įmanoma,“ - prisimena pašnekovas.
Šiuo metu, tikina verslininkas, veltinių gamyba ir pardavinėjimas – pagrindinis daugiavaikės šeimos pajamų šaltinis ir iš jo, teigia pašnekovas, užtenka ne tik duonos nusipirkti – šeima išlaiko savo vėlimo studiją, kurioje veda vėlimo pamokas pažengusiems ir pradedantiems. Iš gaunamų pajamų šiuo metu, atvirauja jis, pavyksta ir šeimą išlaikyti, ir po Europą pakeliauti, patobulinti savo žinias bei įgūdžius.
Prekiauja visoje Europoje
Šiuo metu vėlėjų šeima teigia sako sukurtais darbais prekiaujantys Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, o kartais tenka apsilankyti net ir madų sostinėje – Milane.
„Keletą kartų netgi buvom Romoj, Milane, Lenkijoje dažnai prekiaujam. Į šias artimas šalis ir važiuojame nuolatos“, - šypsosi Kęstutis.
Amatininkai iš vilnos gamina įvairius papuošalus, aksesuarus – pirštines, riešines, šalikus ir net rūbus. Tačiau, pripažįsta verslininkas, kai kuriems lietuviams norint šiuos gaminius įsigyti tenka pasitaupyti. Brangiausiai, teigia jis, kainuoja rūbai, esą juos velti itin sudėtinga ir juos reikia taikyti kiekvienam klientui individualiai. Pavyzdžiu, baltą veltą suknelę, Kaziuko mugėje verslininkai pardavinėjo už 120 eurų.
Tuo tarpu šalikai ir skraistės kainuoja nuo 20 iki 50 eurų, kepurės maždaug 30 eurų. Kiek pigesni papuošalai ir pirštinės bei riešinės. Papuošalų kainos svyruoja nuo 10 iki 15 eurų, riešinės bei pirštinės – po 15 eurų.
Būtent dėl kainos, pastebi verslininkas, mažesni gaminiai ir susilaukia daugiau populiarumo: „Populiariausi yra smulkesni gaminiai, kurie yra šiek tiek pigesni. Kai buvo geras laikas litais, tai buvo labai populiarios didelės skraistės, dabar jų populiarumas šiek tiek sumažėjęs, žmonės perka smulkesnius daiktus. Tai buvo tas prieškrizinis litas. Tada buvo labai smagu, visi sau leido daug įsigyti, o paskui sekėsi truputį sunkiau“.
Pirmą mugę atsimena su siaubu
Pirmąją savo Kaziuko mugę, į kurią Kęstutis atvyko tik padėti savo žmonai, vyras šiandien prisimena su šypsena. Jis teigia, kad buvo smagu matyti kaip pirmieji rankdarbiai atneša pinigus, tačiau kiek gaminių parduos tąkart neteko jaudintis, mat vyras dar turėjo nuolatinį darbą.
Visiškai kitaip savo pirmąją prekybą prieš penkerius metus prisimena keramikinius papuošalus gaminanti I. Kličienė. Anot jos, tai buvo stiprus spyris į užpakalį: „Labai baisiai (atsimena pirmąją mugę - DELFI). Jeigu atvirai, nelabai sekėsi. Ir pati pradžia buvo labai sunki, ir tie patys gaminiai nebuvo tobuli. Aišku, čia nieko negali daugiau kaltinti tik pats save“.
Vis dėlto pirmoji nesėkmė nesutrukdė siekti užsibrėžto tikslo. Finansus studijavusi keramikė, paklausta, ar po fiasko nesinorėjo visko mesti, šypsosi ir užtikrina, jog ne. Anot jos, tai tik paskatino pagalvoti, ką reikia keisti, kaip įtikti pirkėjams.
Šiuo metu moteris gamina keramikos papuošalus priderintus prie rūbų, pakabukus ir sagteles šalikėliams. Per parodą „Moters pasaulis“ verslininkė pristatė ir savo papuošalų kolekciją.
Prie rūbų priderintus papuošalus verslininkė pardavinėja po 50 eurų, pakabukų kaina svyruoja nuo 12-20 eurų, o sagtelės – nuo 5 iki 7 eurų.
Netrukus I. Kičienė teigia atidarysianti savo keramikos studiją, kurioje verslininkė gamins papuošalus, priims klientus ir turės savo parduotuvę. Ambicingi ir moters ateities planai. Kaip teigia ji pati, nors ir dabar kai kurie didmenininkai perka menininkės papuošalus ir prekiauja jais užsienyje, pašnekovė nori susirasti daugiau klientų svečiose šalyse, paleisti serijinę gamybą, o didžiausia svajonė – vienetinių papuošalų gamyba.
Prisiekė, kad į molį rankų nekiš
Kaip tikina pati Inga, ji pirmoji Lietuvoje sukūrė sages šalikėliams ir šį gaminį jį laiko savo vizitine kortele. Jį dažniausia, tikina ji, perka ir klientai.
„Pas mane labiausiai perka sagteles šalikėliams, kadangi tokias tik aš viena darau, pateikiu teisingai, paaiškinu, į namus duodu instrukcijas. Šis dalykas labai patogus kaip dovana. Daugiau nėra kas tokias daro. Dabar jau atsiranda pradedančių kopijuoti, bet kol kas dar laikausi. Iš tikrųjų pati jas sugalvojau, pati labai daug naktų nemiegojau, visaip raišiojau, dėliojau, kol išsivystė stabilūs gaminiai“,- pasakoja ji.
Anot verslininkės, nors gali pasirodyti, kad papuošalų kainos šiek tiek kandžiojasi, pirkėjai jomis nesiskundžia, mat pagrindinės verslininkės klientės – subrendusios moterys.
„Aš sakau, kad mano klienčių ratas labai siauras. Moteris jau turi būti subrendus, turi suprasti, kas yra natūralus daiktas, kas yra rankų darbas, nes jaunos merginos nori blizgučių, nori švytėti, o subrendusios moterys ieško kažko tobulesnio, kad būtų vienetinis daiktas“, - sako I. Kličienė.
Paklausta, kodėl apskritai ėmėsi šio amato, moteris šypsosi, jog tai labai ilga ir įdomi istorija: „Mano tėvai ir diedukai – keramikai. Aš gimiau keramikų šeimoje. Kai augau, mačiau visą buitį, darbą. Jie daro suvenyrus, įvairias pieštukines, pakabukus, varpelius. Aš sakiau – aš į molį rankų gyvenime nekišiu, viskas. Atsižegnojau aš tos keramikos, nebenorėjau, atsibosdavo padėti. Įstojau į finansus, bet paskui vistiek sugrįžti prie savo šaknų ir supranti, kad norisi tai daryti“.