Aktualiausia – kaina
Žuvų pirminio perdirbimo cechas Klaipėdoje veikti pradėjo prieš keturis mėnesius. Jis atsirado, nes buvo reorganizuota bendrovės „Klaipėdos žuvininkystės produktų aukciono“, pavaldžios Žemės ūkio ministerijai, veikla. Iki šiol aukcione iš žvejų buvo superkama žuvis ir parduodama pirkėjams, o dabar jame iš žvejų perkamos žuvys, iš jų gaminama filė ir faršas, o šie produktai keliauja pas vartotojus.
Per Žuvų pirminio perdirbimo cecho atidarymą garsiai kalbėta, jog lietuviams pagaliau bus suteikta galimybė pigiau įsigyti tikrai šviežių žuvų ir jų produktų. Tačiau realybė pasirodė kiek kitokia.
Nors vis dar vyksta derybos su prekybos tinklais, anot E. Doržinkevičiaus, jie nelabai nori prekiauti šviežia Baltijos menkės filė, nes esą kaina per didelė ir pirkėjams ji nėra patraukli.
„Mes filė parduodame praktiškai už savikainą, nes pelno nesiekiame, mums tik reikia išsilaikyti. Todėl Baltijos menkių filė kilogramas kainuoja 5 eurus, o faršo kilogramas – 2 eurus. Ir iš prekybos tinklų girdime, kad kaina yra per didelė, nekonkurencinga. Baltijos menkės prekybos tinkluose nėra naujiena, tačiau jos parduodamos arba tik skrostos su galva, arba skrostos be galvos, tokio produkto kaip šviežia menkių filė nėra. Mačiau, jog kažkuriame prekybos tinkle skrostų Baltijos menkių su galvomis kilogramas kainuoja 2,79 euro.
Žinau, kad tik 40 proc. menkės svorio panaudojama pagaminti filė. Vadinasi, jei norėsime kilogramo filė, reikės pirkti menkių už 6,9 euro. Tačiau žmogui aktualiausia kaina, jis nekreipia dėmesio, kad yra apgaudinėjamas. Todėl mieliau perka skrostas menkes už 2,79 euro nei menkių filė kilogramą už 5 eurus. Ir neskaičiuoja, kad pastaroji kaina yra ekomiškesnis variantas“, – dėstė E. Doržinkevičius.
Ant ledukų – ne šviežia, o atšildyta žuvis
Jo teigimu, žmonės ne tik permoka už žuvis, tačiau labai dažnai apsigauna dėl jų kokybės. „Kol pats nedirbau šioje srityje, prisipažinsiu, jog nelabai supratau, kas yra šviežia žuvis, o kas yra atšildyta. Tačiau dabar tikrai žinau esminius skirtumus ir matau, kaip dažnai skelbiama, jog parduodama šviežia žuvis, o ji iš tikrųjų yra atšildyta. Realiai šviežia žuvis Lietuvoje yra tik tokia, kuri sugaunama Baltijos jūroje arba kituose Lietuvos vandenyse“, – aiškino pašnekovas.
Anot jo, šviežia žuvimi galima vadinti tik tą, kuri nuo jos pagavimo realizuojama per 10 dienų. „O kas daroma prekybos centruose? Juose parduodama atšildyta žuvis. Atšildyta yra tokia, kuria šviežia nerealizuojama per 10 dienų, tada ji dedama į šaldytuvą, kur yra 25 laipsniai šalčio. Tai – šokinis šaldymas, tokia žuvis gali išsilaikyti metus. Kai ji patenka į prekybos centrus, yra atšildoma, gražiai paguldoma ant ledukų. Žmogus eina pro šalį ir tikrai nesigilina, jog parašyta, kad žuvis atšildyta. Žmogus supranta paprastai – tai, kas ne šaldytuve, yra ne šaldyta, o šviežia.
Tačiau šiame procese – šaldymo ir atšildymo – blogybė ta, jog žuvies, kai ji atšilinėja, išteka labai daug maistingųjų medžiagų, nes žuvies struktūroje 80 proc. yra vanduo. Taip iš atšildytos žuvies dingsta skonis, kvapas, elastingumas, o tam, kad ji būtų patraukli pirkėjams, skonis, kvapas grąžinamas cheminėmis priemonėmis. Kai pradėjau domėtis, kokiomis cheminėmis medžiagomis „prifarširuojama“ atšildyta žuvis, pašiurpau, nes jos sukelia kaulų retėjimą, vaikų hiperkatyvumą“, – pasakojo E. Doržinkevičius.
„Tikrai juokinga, kai šviežia žuvimi prekybos centruose vadinama jūros lydeka, kuri gaudoma prie Argentinos krantų, arba norvegiška lašiša. Jos fiziškai neįmanoma į Lietuvą atgabenti per 10 dienų, todėl ji garantuotai yra užšaldyta, o paskui atšildyta. Beje, jei prekybos centruose tos atšildytos žuvys neparduodamos, jos vėl užšaldomos, o tada procesas kartojamas“, – tvirtino E. Doržinkevičius.
Vakarienė – už eurą
Jo žodžiais, Žuvų pirminio perdirbimo cecho esminė idėja ir buvo ta, jog kuo daugiau vartotojų galėtų įsigyti tikrai šviežių žuvų ir jų produktų. Tačiau E. Doržinkevičius neslėpė, jog sunku rasti būdų, kaip pasiekti, kad žmonės galėtų lengvai įsigyti šviežios žuvies, kuri yra pati vertingiausia.
„Kadangi patekti į prekybos tinklus dar nepavyko, kol kas radome kitą būdą. Pradėjome rinkti užsakymus iš žmonių. Jie gali pateikti užsakymą, kiek kilogramų menkių filė ar faršo norės, mes užsakymus susirenkame, pagaminame produktus ir kartą per savaitę vežame į Vilnių. Klientai yra labai patenkinti kokybės ir kainos santykiu, todėl jie sugrįžta ir dar pažįstamiems rekomenduoja“, – teigė E. Doržinkevičius.
Šviežios menkės filė vežama ne tik į Vilnių, bet ir Kauną, produkcija išvežiojama ir Klaipėdos apskrityje. Šaldytos filė siunta iškeliavo ir į Angliją.
„Ta išvežiojamoji prekyba dabar yra pagrindinis būdas parduoti produkciją. Bet ir joje būna paradoksų. Pavyzdžiui, žmogus nusiperka keturis kilogramus filė ir kiša ją šaldymo kamerą. Aiškinu, jog geriau taip nereikia daryti, tegul perka du kilogramus ir laiko juos šaldytuve, suvalgo per kelias dienas, o kitą savaitę nusipirks dar du kilogramus. Pasikartosiu, jog šaldyta žuvis praranda labai daug vertingų savybių, todėl ją reikia valgyti šviežią“, – kalbėjo pašnekovas.
Per savaitę išvežiojama 500-700 kilogramų menkių filė. Pastaruoju metu ypač paklausus tapo ir Baltijos menkių faršas, kuris gaminamas iš tos žuvies mėsos, kuri lieka, kai išpjaunama filė. Kilogramas faršo kainuoja 2 eurus. „Mano keturių asmenų šeimai vakarienei užtenka pusės kilogramo faršo, iš kurio galima iškepti 8 kotletus. Skonis – super, o vakarienės kaina yra vos vienas euras“, – tikino E. Doržinkevičius.
Rekomendacijose – paradoksai
Žuvų pirminio perdirbimo cechas buvo atidarytas ir dėl to, jog siekta, kad šviežia žuvimi būtų galima aprūpinti šalies biudžetines įstaigas, pavyzdžiui, mokyklas darželius, ligonines, net įkalinimo įstaigas. Visos jos skelbia konkursus pirkti žuvų, o paskui iš jo gaminti patiekalus.
„Mintis ir buvo tokia, kad visuomeninės paskirties įstaigos turėtų galimybę įsigyti šviežios žuvies, kurioje gausu vertingų medžiagų, o ne chemijos. Perkančiosios organizacijos, pavyzdžiui ikimokyklinės įstaigos ar ligoninės, skelbia konkursus, tačiau juose gausu paradoksų. Šios įstaigos turi vadovautis Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos parengtomis meniu rekomendacijomis, kurių pirmame puslapyje aiškiai parašyta, jog rekomenduojama vartoti šviežią žuvį, tačiau dešimtajame puslapyje jau vardijami patiekalai, pavyzdžiui, žuvies maltinukai iš jūros lydekos, lašišos kepsnys. Tai, matyt, viena priežasčių, kodėl perkančiosios organizacijos aiškiai įvardija, ką nori pirkti.
Esmė ta, kad šviežios žuvies produktais galime aprūpinti labai daug visuomeninės paskirties įstaigų, tačiau reikia pasiekti, kad būtų skelbiami normalūs konkursai, kuriuose prioritetas būtų šviežia žuvis, o antra sąlyga – nenurodyti konkrečių žuvų pavadinimų, o pirkti jas pagal kategorijas: liesa, pusriebė, riebi, labai riebi. Manau, jog visi būtų patenkinti, jei vaikai darželiuose, pacientai ligoninėse valgytų tikrai kokybiškos šviežios žuvies patiekalus“, – kalbėjo E. Doržinkevičius.
Anot jo, šiuo metu yra sudaryta komisija iš Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų specialistų. Komisija iki spalio turėtų išspręsti, kaip padėti perkančiosioms organizacijoms išvengti klaidų.
„Problematiką mes identifikavome, o dabar laukiame, kol ji bus išspręsta. Nesakau, kad būtent mes turime laimėti konkursus ir tiekti tą šviežią žuvį. Jei kažkas sugeba atvežti šviežią jūros lydeką, o kaina yra geresnė nei mūsų, tegul laimi konkursą“, – pabrėžė E. Doržinkevičius.