Verslą su vyru turku sukūrusi lietuvė apie kilusias problemas: jis buvo pašiurpęs

Vaikštinėjant po centrinio Kauno turgaus maisto skyrių, tarp vaisių, daržovių ir dešrų prekeivių, į akis krenta jauna mergina pardavinėjanti netradicinius saldumynus, kurių Lietuvoje dažnai neišvysi.

Ta mergina – Dovilė Atas, kuri kiek daugiau nei prieš penkerius metus išvyko studijuoti į Turkiją, čia rado savo mylimąjį Erdi ir nusprendė kartu su juo kurti verslą Lietuvoje.

„Viskas prasidėjo nuo svajonių, kad reikia kažką daryti, nes esame jauni, imlūs ir gabūs. Žinojome, kad norime daryti kažką savo. Viskas prasidėjo nuo drabužių, žiūrėjome spintoje, ką galime vežti į Lietuvą, o pasibaigė saldumynais, nes lietuviai labai mėgsta įdomius dalykus, tuo labiau, tokių saldumynų tikrai nėra Lietuvoje“, – pasakoja D. Atas.

Autentiški saldainiai

Pašnekovė tikina, kad jie prekiauja autentiškais rankų darbo saldumynais iš Turkijos. Pasak jos, lietuviai dažnai būna ragavę turkiškų saldumynų ir juos klaidingai vertina neigiamai – šie per saldūs.

„Bet tie žmonės susiduria su pramoninės gamybos saldainiais, o ne rankų darbo, todėl sako, čia labai saldu. Mes einantiems pro šalį duodame paragauti. Taip juos supažindiname su tuo, ką turime, kokie yra rankų darbo saldumynai“, – aiškina D. Atas.

Verslininkės teigimu, pasirinkę prekiauti šiais saldainiais jie nesuklydo. Daugybė lietuvių atostogas renkasi Turkijoje, čia paragauja vietinių saldumynų, o grįžę į Lietuvą jų neranda. Tiesa, pakeisti konservatyvių tautiečių įpročius nėra paprasta. D. Atas sako, kad klientų galėtų būti ir daugiau, tačiau bent savaitgaliais jų būna apstu.

Pašnekovė pasakoja, kad jie labai atsakingai rinkosi fabriką Turkijoje, iš kurio importuos saldumynus. Apkeliavę ne vieną gamintoją galų gale pasirinko Stambule dirbančią šeimos įmonę, kuri savo produkciją platina visame pasaulyje.

„Pati esu baigusi veterinarinę maisto saugą, todėl man buvo svarbu pamatyti patį fabriką, kuriame viskas daroma. Mes pirmieji, kurie įvežame šiuos saldainius į Lietuvą ir Europos Sąjungą. Siuntos visada šviežios, nes jas mums siunčia specialiai pagal užsakymą. Kai atvažiuoja, jie būna savaitės šviežumo. Šiaip šie saldumynai galioja 12 mėnesių, bet juos išparduodame per mažiau nei 4“, – tikina jauna verslininkė.

Importuoti maisto produktus į Lietuvą iš trečiųjų nėra paprasta, reikia daugybės sertifikatų ir tyrimų, kad šie galėtų patekti į Lietuvą. tačiau D. Atas tikina, kad jiems problemų tai nesukėlė: „Buvau įsitikinusi, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo.“

Verslo pradžiai taupė

D. Atas atskleidžia, kad kartu su vyru dirbo ne vieną vasarą, kad galėtų pradėti savo verslą, apie kurį abu senai svajojo. Nors ir įsikūrė turguje, tačiau investicijų reikėjo gana didelių.

Pašnekovė nenorėjo atskleisti, kiek tiksliai santaupų teko sukaupti, tačiau paklausta, ar suma viršijo 10 tūkst. Eur, tai patvirtino.

„Paprastam žmogui, paprastam jaunuoliui, man ir vyrui reikėjo pradirbti ne vieną vasarą. Jis viešbutyje dirbdavo kiekvieną sezoną ir tai buvo geras užsidirbimo būdas“, – atskleidžia D. Atas.

Mergina pasakoja, kad sprendimą verslą kurti Lietuvoje priėmė spontaniškai. Porą savaičių su vyru keliavo po Lietuvą, kol galų gale nusprendė, kad labiausiai norėtų kurtis Kaune.

„Svarstymas buvo labai greitas, nes sakėme, kol nėra atžalų, galim sėsti ir kada norime išskristi, kažkaip daug nesvarstėme. Po kelionės Lietuvoje vyras nuvyko į Turkiją, pardavė savo automobilį ir grįžo čia“, – prisimena D. Atas.

Vis dėlto verslininkė pripažįsta, kad pradžia buvo kupina iššūkių. Vienas didžiausių sunkumų kilo jos vyrui, kai reikėjo susitvarkyti dokumentus, kad galėtų gyventi Lietuvoje.

„Mano vyras praeitais metais labai daug skraidė pirmyn atgal, nes jo viza baigėsi ir jis turėjo išskristi. To neapgalvojome. Problemų kilo su popierių tvarkymu, jis buvo pašiurpęs. Aš Turkijoje su tuo nesusidūriau. Ten buvo lengva tiek gyventi, tiek tvarkytis dokumentus.

Problema ne dėlto, kad popierizmas yra. Jis yra visur. Bet žmonių atžagarumas, stereotipų taikymas, bendravimas. Vieną kartą paskambini, paklausi, kokių reikia dokumentų, o vieno iš jų nepasako. Po to nuvažiuoji ir pasirodo, kad tavo vyras turi rytoj išskristi, nes trūkstamą dokumentą gali pasiimti tik iš Turkijos, jo negali tiesiog atsispausdinti“, – apie sunkumus kalba D. Atas.

Pašnekovė pripažįsta, kad ir integruotis Lietuvoje jos vyrui buvo nelengva, o šiuo metu šalia jo nėra, Erdi išvykęs į Turkiją studijuoti.

„Vyrui Lietuvoje sekasi sunkiai. Iš pradžių atrodė, kad bus labai lengva. Jis pats to nepasakytų, bet jam labai skauda širdį. Kai jis dabar yra Turkijoje, dabar atsigauna po kultūrinio šoko.

Pastebėjau, kad sunku su juo susikalbėti, kad jam negerai. Buvimas visiškai kitokioje kultūroje žmogaus norus ir svajones gali pradėti keisti. Pripratimas buvo sunkus. Žmonių reakcija, tie žvilgsniai, kad jis užsienietis Lietuvoje, dėmesys buvo ne iš gerosios pusės“, – pripažįsta D. Atas.

Tiesa, mergina labai teigiamai atsiliepė apie prekybos miestelį „Urmas“, kuriame prekiauja. Anot jos, čia ji buvo priimta labai šiltai ir sulaukė paramos.

„Tai buvo vienintelė vieta, kur buvome priimti šiltai ir pamatėme, kad galime save realizuoti be baimės. Kadangi visiškai nieko nežinojome apie verslą, pavyzdžiui, aš nusimanau apie maisto saugą, bet mums reikėjo pagalbos. Čia ją radome, pasijutome drąsiai, kaip namuose“, – sako D. Atas.