Nepažįstamas žmogus virto verslo partnere
Įmonės dalininkė B. Urbonavičiūtė pasakoja, kad dar mokydamasi aukštojoje mokykloje būti mokytoja ji neplanavo. Tačiau gyvenimas nuvedė kita kryptimi – mokytojauti teko. Tik sukaupusi dešimties metų patirtį, ji nusprendė sukti pokyčių link. Svarstė rinktis kitą sritį, tačiau suprato, kad teks vėl iš naujo semtis žinių, o sukauptą mokytojavimo patirtį ir žinių bagažą – prarasti. Tad moteris ėmė svarstyti, kur įgytas žinias pritaikyti ir realizuoti.
„Tuomet vyras pasiūlė man pačiai atidaryti mokyklą, sakė, kad viską žinau ir viską galiu. Ta idėja man atrodė neįgyvendinama ir neįmanoma“, – prisimena ji.
Vis dėlto, ši mintis nedavė ramybės, kol galiausiai atėjo supratimas, kad galimybių tikrai yra, tereikia imti ir daryti. Tačiau moteris nenorėjo kurti verslo viena, todėl ėmė siūlyti idėją savo draugėms ir grupiokėms. Kaip sako ji, partnerio paieškos vaisių ilgai nedavė. Kalbinami pažįstami susiskirstė į dvi stovyklas: „Arba tiesiog netikėjo ta mintimi, arba jų gyvenimai taip susiklostė, kad vienas išvyko gyventi į Londoną, kitas – į Norvegiją, trečias – Ameriką.“
Rodėsi, kad kalbų mokykla niekada taip ir negims, kol vieną dieną B. Urbonavičūtei toptelėjo mintis verslo idėją pasiūlyti D. Pranckevičienei. Šioji buvo jos kolegė: „Mes su Dovile nebuvome net draugės, – tik kolegės. Tuometinėje įmonėje, kurioje dirbome, kabinete tik pasisveikindavome ir jokie asmeniškumai, jokie bendri dalykai mūsų nesiejo.“
Vis dėlto, B. Urbonavičiūtė taip tikėjo savo idėja, kad rankų nenuleido, – nusprendė parašyti D. Pranckevičienei žinutę socialiniame tinkle „Facebook“ ir pristatyti savo užmojį.
„Jūs įsivaizduojate, kokioje aš beviltiškoje situacijoje buvau? Rašiau žmogui, kurio aš visiškai nepažįstu. Ir dar parašiau jai per „Facebook“, kuriame ji mane buvo pakvietusi į draugus, bet aš ilgą laiką jos nepriėmiau, nes tiesiog nepažinau iš nuotraukos. Parašiau: labas, Dovile, turiu idėją, susitinkame. Atsimenu, uždariau kompiuterį ir galvojau: rašau svetimiems žmonėms, nei aš pažįstu, ką aš darau… Tokia baimė apėmė, galvojau, kad ji nieko man neatrašys, neatsakys, gal nepastebės.
O ji kitą dieną parašė: gerai, susitinkame. Mes susitikome, labai daug kalbėjome, Dovilė nieko man tada neatsakė, nes jai irgi, turbūt, toks pasiūlymas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ji per naktį viską kramtė, o ryte atsiuntė visą darbų sąrašą, nuo ko mes pradedame. Mes susitikome sausio pradžioje, vasario pradžioje įkūrėme įmonę, o kovo 1 dieną jau atidarėme mokyklos patalpas“, – šypteli B. Urbonavičiūtė.
„Aš tuo metu buvau motinystės atostogose, auginau antrą dukrytę, bet manęs verslo reikalai niekada negąsdino. Turėdavau mintį, kad kažkada kažką norėčiau savo įkurti, nes tai galbūt padiktavo ir mano šeima – tėtis turi savo verslą, brolis turi kelis verslus, tai tas verslumas man visą laiką buvo artimas.
Kai Birutė pasiūlė, labai ilgai nedvejojau, pagalvojau, kad reikia daryti. Ta veikla, kalbų mokymas, buvo labai artimas dalykas – mes bandėme vienu metu ir su vertimais dirbti, bet supratome, kad tai yra visai ne mūsų sritis, o mokymas, žinių perteikimas ir pasitenkinimas matant, kad žmonės tobulėja, labai vežė. Taip ir gavosi. Mokytojai dažnai galvoja, kad mes esame labai artimos draugės, bet iš tikrųjų mes net nelabai pažįstamos buvome. Ir dabar mes esame labiau kolegės. Aišku, viena apie kitą daug žinome, bet nėra taip, kaip kad mokytojai įsivaizduoja, jog mes leidžiame laiką po darbo kartu, su šeimomis ir panašiai“, – priduria verslo partnerė D. Pranckevičienė.
Komanda greitai augo
Kaip pasakoja verslininkės, pagrindinis jų klientas – įmonės, nuo kurių viskas ir prasidėjo: „Turėjome vieną labai sėkmingą projektą, kuris mums viską sudėliojo. Po to keletas įmonių mumis patikėjo ir taip startavome, kad jau rugsėjo mėnesį turėjome 7 mokytojus. Tiesiog tas ratas pradėjo suktis, nors mes net ambicingų tikslų neturėjome. Juokėmės, kad kai susitikome, mes neturėjome plano B, turėjome tik planą A, o kas būtų, jeigu būtų, – niekada nebuvome apkalbėjusios.“
Dar tų pačių metų rugsėjo mėnesį prie verslininkių prisijungė ir administracijos darbuotoja Justė Barciūnaitė, kuri, kaip sako moterys, papildė komandą, sudarydama tarsi trijų muškietininkų sąjungą, kuri gyvuoja iki šiol. Vėliau prie administracijos prisijungė dar dvi kolegės. B. Urbonavičiūtės teigimu, visi darbuotojai čia jaučiasi lygiaverčiai – nėra nė vieno žmogaus, kuris įsakinėtų, baustų ar kitaip rodytų savo galią.
„Mūsų kumštis tikrai labai stiprus, nes visada tariamės visais klausimais, mus galbūt ta lygybė ir sieja. Nėra taip, kad kažkuri būtų vadovė, – visų nuomonės yra svarbios, mes visada įsiklausome, kartais ir per daug būna kapstomės, atrodo, merginos gali gal ir pačios priimti sprendimus, bet mes visos kartu pasitariame ir nusprendžiame. Džiaugiamės, jeigu sprendimas yra geras, o jeigu kažkas nepavyko, nesėkmę pasidaliname visos kartu. Tai tas turbūt ir yra mūsų komandos vertybė ir stiprybė, nes tai nėra asmeniškas, o daugiau komandinis darbas“, – pastebi B. Urbonavičiūtė.
„Mūsų įmonę aptarnavusios buhalterinės įmonės vadovas kažkada pasijuokė, sako: žinote, per tiek metų mūsų aptarnaujamų įmonių, kuriose buvo du savininkai, keliai išsiskyrė, vieni draugiškai, kiti teismuose ir t. t., tai jūsų verslas tikrai yra sėkmės istorija“, – juokdamasi priduria D. Pranckevičienė ir pabrėžia, kad prie sėkmės prisideda ir tai, jog komandą visada vienijo labai stiprus vertybinis pamatas – aukščiausia paslaugų kokybė, atvirumas ir sąžiningumas.
Šiandien kalbų mokykla veikia jau dvyliktus metus, administracijoje dirba 5 žmonės, o mokytojų pavyko suburti net 70. Tiesa, didžioji dalis – laisvai samdomi darbuotojai, tačiau, kaip pastebi verslininkės, kai kurie iš jų bendradarbiauja tik su šia kalbų mokykla. Be to, netrūksta ir ilgalaikių partnerysčių.
Didysis lūžis įvyko COVID-19 pandemijos metu
Pagrindinis lūžis, verslininkių teigimu, įvyko pandemijos metu, kai visos šalies verslas buvo priverstas ieškoti išeičių, kaip pasiūlyti savo paslaugas ir produktus saugiai, nekeliant grėsmės žmonių gyvybėms. Tad ir kalbų mokyklai teko atsisakyti gyvų susitikimų, siūlant mokytis nuotoliniu būdu.
„Kaip ir visiems, tas pokytis mums tikrai buvo sukrėtimas. Tiesą sakant, mes iki pandemijos savo klientus įkalbinėdavome, jeigu būdavo galimybė, mokytis gyvai, aiškinome, kad nuotoliu bus sudėtingiau. Bet tas lūžis atvėrė mums labai daug durų ir šiandien mūsų visi mokytojai, priešingai nei prieš pandemiją, kai visi jie pagrinde buvo iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, yra išsibarstę po visą pasaulį, – nuo Japonijos iki pačių tolimiausių taškų.
Iš pradžių jie priešinosi, reikėjo juos įtikinti, kad bandome, kad tikrai neturime kitos išeities. O šiandien, jeigu atsiranda klientas, kuris nori mokytis gyvai, mokytojai jau nebenori važiuoti. Aišku, ne visi, kitus įtikiname, projektus įgyvendiname, bet supratome, kad mokytojai pamėgo šį būdą, nes jie gali iš bet kur dėstyti, tapo laisvesni ir toks formatas jiems priimtinesnis.
Nuolatos darome ir klientų apklausas, tai visi pradžioje labai laukė gyvų pamokų, bet po metų ar kitų matėme, kad tas procentas vis mažėjo, o šiandien su įmonėmis net nebekalbame apie gyvų pamokų formatą – tiesiog iš karto tariamės dėl nuotolinių užsiėmimų, nes dar žmonės vis tebedirba hibridiniu būdu, gali prisijungti ir atostogų metu. Dėl to pagerėjo ir lankomumas“, – pasakoja B. Urbonavičiūtė.
D. Pranckevičienė aiškina, kad anksčiau nuo nuotolinių pamokų tekdavo atkalbėti, nes technologijos ir mokomosios medžiagos nebuvo taip gerai pritaikytos mokyti nuotoliniu būdu, tačiau pandemija tai smarkiai pakeitė – dabar visų šių priemonių apstu, tad ir mokymasis tokiu būdu tapo gerokai kokybiškesnis, dažnu atveju – įdomesnis ir interaktyvesnis. Pandemija, pastebi D. Pranckevičienė, padėjo išplėsti ir klientų ratą.
„Iki tol mes būdavome labai pririšti prie vietos, o dabar didesnėse įmonėse prisijungia jų darbuotojai ir iš kitų šalių: Latvijos, Estijos, Lenkijos ir t. t. Verslo plėtrai tai gavosi į naudą. Savo veiklos plėtrą skaičiuojame suteiktų akademinių valandų skaičiumi, tai, pavyzdžiui, pandemijos metu suteikdavome apie 15 tūkstančių akademinių valandų kalbų mokymų, o 2023 metais jau buvo apie 22 tūkst., – tai 7 tūkst. daugiau“, – pasakoja pašnekovė.
Kaip ir visuose versluose, taip ir čia – iššūkių netrūksta
Rodos, verslas puikiai sekasi, tačiau, kaip pastebi pašnekovės, iššūkių tikrai kyla. Būtent dėl šios priežasties jos nusprendė sudalyvauti „Swedbank“ organizuojamoje „Verslo akademijoje“, kurioje ieškos atsakymų, į joms rūpimus klausimus. Vienas jų – kaip padidinti kalbų mokyklos žinomumą?
„Nors mes šioje rinkoje jau dvylikti metai, tikrai dar susiduriame su tuo, kad ne visi mus žino. Būna, kad kalbini mokytojus bendradarbiauti, o jie sako, kad išgirdo apie mus pirmą kartą. Kadangi mus dažniausiai rekomenduoja, tai ir klientai išgirsta iš kitų įmonių, bet irgi neretai sako, kad pirmą kartą. Tai tas žinomumo didinimas palengvintų ne tik klientų rato didinimą, bet ir mokytojų rato didinimą, nes labai gerus mokytojus surasti nėra lengva – tikrai kyla iššūkių“, – pastebi D. Pranckevičienė.
B. Urbonavičiūtė priduria, kad kalbų mokykla klientus pritraukė sklindant rekomendacijoms iš lūpų į lūpas, tad iki šiol poreikio reklamuotis nebuvo. Vis dėlto, sulaukus dešimtmečio moterims kilo klausimas – o kas toliau? Galbūt metas burti didesnį žinių ištroškusių mokinių būrį? Tad dabar moterys sieks žinią apie kalbų mokyklą skleisti plačiau, o taip galbūt pavyks atsidurti ir populiariausių mokyklų sąrašo viršuje.
„Ir dar vienas iššūkis, su kuriuo mes atėjome, – procesų ir sistemų įmonėje optimizavimas ir efektyvinimas. Augant norime ir toliau išlaikyti labai aukštą kokybę, tad matome, kad mums reikia optimizuoti procesus, diegti naujas sistemas. Tai yra dar vienas iš tokių iššūkių, kur yra erdvės kažką padaryti, siekiant palengvinti mūsų kasdienį administracijos darbą.
Tai kol kas akademijoje užsirašėme daug minčių, ką reikia padaryti. Kai ką bandome po truputį, bet, pavyzdžiui, tokie dalykai kaip klientų aptarnavimo sistemos, taip vadinamo CRM, įdiegimas užtrunka, – reikia atrasti, kas mums tinka, kas tinkamiausia būtent mokymams, tai bandome ieškoti, išsigryninti. Tad užtrunka, minčių yra, susidėliojome, ką reikia padaryti, bet dar iki rezultatų šiek tiek reikia laiko“, – šypteli D. Pranckevičienė.