„Man buvo superinė depresija“
„Iki komos aš buvau kuo puikiausiai matantis. Kai įvyko komplikacija ir atsisakė mano inkstai, aš atsidūriau hemodializės skyriuje, apie savaitę gulėjau ligoninėje. Turėjau kompiuterį su savimi ir pastebėjau, kad aš vis blogiau ir blogiau su kiekviena diena matau – ikonų, pelytės kursoriaus nematau, o galiausiai nebemačiau nieko. Vos tik sutvarkė ir sudėliojo visą dializės programą, aš greitai lėkiau į akių skyrių Kauno klinikose.
Ten paaiškėjo, kad reikia nedelsiant, kuo skubiau, daryti operaciją ir gelbėti akis, nes jų būklė irgi tragiška. Visos komplikacijos man buvo sukeltos diabeto. Akių išgelbėti nepavyko. Buvo darytos 7–8 akių operacijos, bet galiausiai gydytojas pasakė, kad nebegali pjaustyti akies, nes užrandės, randas bus didžiulis, o aš nematysiu nieko, nes su viena akimi mačiau šešėlius, tai gydytojas ir pasakė, kad nors tuos šešėlius turėčiau – vis tiek lengviau gyventi. Tai viena akis visiškai nieko nemato, o kita mato tokius kontūrus, šešėlius“, – pasakoja K. Kuneika.
Paklaustas, kiek jam buvo metų, kai pasireiškė komplikacijos ir akys atsisakė su juo žengti koja kojon, K. Kuneika sako neprisimenantis, tačiau spėja, kad tai buvo apie dvidešimt septintuosius jo gyvenimo metus.
„Aš tiksliai net neprisimenu, nes tada man buvo didžiulis stresas – tai dializė, tai regėjimo netekimas. Tikrai tamsus laikotarpis buvo. Mano organizmas, matyt, net nenori prisiminti – aš kiek bandau atkapstyti tiksliai datas, man niekaip nepavyksta, nebent žiūrėčiau medicininius dokumentus“, – prisimena pašnekovas.
Kaip pasakoja jis, po tokių išgyvenimų į namus netruko pasibelsti depresija. Didžiuliai praradimai ir staiga užklupusi negalia jį visiškai sužlugdė – dienos tapo juodos ir beprasmės.
„Tas laikotarpis, kai praradau regėjimą, buvo labai sudėtingas. Man buvo superinė depresija. Aš nieko nenorėjau girdėti, nieko matyti, su niekuo kalbėti, buvau užsidaręs vienas namuose ir nieko nenorėjau. Namiškiai iš viso iš proto kraustėsi – kvietė draugus ateiti, sakė, kad jis vienas sėdi, su niekuo nebendrauja. O po to kažkaip pradėjau galvoti, kiek ilgai aš čia toks vargšas būsiu, juk taip ir liksiu galiausiai niekam nereikalingas. Tada nusprendžiau, kad reikia pradėti mokytis vaikščioti. Atsargiai, su koja priekyje viską tikrindamas, vis vaikščiojau.
Po šios su koja priekyje pabraukiant ėjimo patirties sugalvojau, kad reikia baltos lazdelės. Susiradau pats aklųjų draugiją, kreipiausi į ją, kad aš noriu lazdelės. Jie sakė atvažiuoti, duos lazdelę, bet būtinai turiu pats atvažiuoti (bandė įtikinti atvykti). Nuvažiavau ir ten sužinojau, kad yra ir garsinės knygos, tuoj pat gavau ir garsinį laikrodį, kad žinočiau, kiek valandų. Tada man gyvenimas stipriai pagerėjo, o su lazdele pradėjau mokytis judėti – pirmas išėjimas paties vieno iki parduotuvės ir parėjimas atgal buvo begalinis džiaugsmas.
Vėliau reikėjo važinėti ir į hemodializes – pats dar buvau rietaviškis, o dializės buvo Plungės mieste, tai kai pirmą kartą išvažiavau be namiškių priežiūros, visiškai vienas, visi baisiai pergyveno, bet aš sėkmingai įveikiau visą maršrutą, viską smulkiai susiplanavau. Taip po truputį atsirado savarankiškumas, mobilumas“, – prisimena K. Kuneika.
Nieko nelaukęs kibo į mokslus
Atsigavęs ir sustiprėjęs, tapęs savarankiškai judančiu ir gebančiu gyenti žmogumi, jis kibo į mokslus. Klaipėdos universitete įstojo į ergoterapijos studijas, mat nuo pat vaikystės jį traukė medicina – dažni vizitai gydytojų kabinetuose K. Kuneiką išties sužavėjo, tad šioje srityje jis save ir įsivaizdavo. O be to, kaip mano jis, turint regėjimo negalią profesijų sąrašas kaipmat susiaurėja.
Vis dėlto, dar studijuojant ergoterapiją, dėmesį patraukė masažuotojo profesija, kurią teko pažinti tose pačiose ergoterapijos studijose – čia jis buvo supažindintas su masažo teorija ir praktika. Tad apimtas susižavėjimo, jis nieko nelaukęs įstojo į profesinio rengimo mokyklą, kurioje, kartu studijuodamas ir ergoterapiją, jis gilino praktines žinias masažų srityje.
Paklaustas, ar gajus stereotipas, kad neregiai dažniausiai būtent ir renkasi būti muzikantais arba masažuotojais, jam netrukdo, jis skuba patikinti, kad visada norėjo jį paneigti.
„Aš viduje visą laiką sakiau, kad aš nebūsiu masažuotoju. Ar neregiui jau nebėra kitų profesijų? Vien tik tai? Sakiau, kad tikrai ne ir įstojau universitete į ergoterapiją. Vis dėlto, masažai mane suviliojo ir aš tapau masažuotoju, nors labai tam priešinausi“, – juokiasi jis.
Juk ne be reikalo sakoma, kad kol mes planuojame – Dievas juokiasi. Taip nutiko ir K. Kuneikai. Tačiau, kaip sako jis, ši sritis jam puikiai sekėsi jau nuo pat pradžių.
„Pradėjus mokytis teoriją, susidūrus su praktika ir pamačiau, kad man įdomu, patinka, giliniesi, kas ir kur randasi stuburo struktūroje, kokie yra raumenys, kaulai, buvo įdomi visa sąveika – jeigu skauda vienoje vietoje, iš kur atkeliauja skausmas, ir t.t. Mane labai sudomino, o pabandęs pamačiau, kad man man tas darbas gerai sekasi. Dar nieko gerai nemokėjau, o žmonės jau sakė: vau, čia geros rankos, čia jau gerai bus“, – prisimena K. Kuneika.
Vyras pasakoja, kad dar tik žengiant profesionalaus masažuotojo keliu, studijuojant, taip pat nepavyko išvengti sunkumų. Negalia jam kišo koją, tačiau vidinis maksimalizmas neleido pasiduoti.
„Buvo kliūčių tikrai. Reikėjo ir literatūrą gauti, knygas versti, prašyti, kad man padarytų PDF formatais, jog mano kompiuteris galėtų man perskaityti. Buvo sunku gauti tokias knygas, kokių reikia. Įgarsintų knygų išvis nebuvo. Aišku, knygų vertimai kainuoja finansiškai, bet kai nėra kitos išeities, tai tenka suktis kaip yra.
Visą laiką dėstytojams reikėdavo paaiškinti, kad aš nematau, tai aš šiek tiek kitaip priimsiu informaciją, klausdavau, ar jie nieko prieš, kad aš į diktofoną paskaitas įsirašysiu. Prašydavau, kad atsiųstų visą paskaitos medžiagą man į elektroninį paštą. Bet kažkaip visi labai geranoriškai, draugiškai reagavo ir visi stengėsi, žiūrėjo, kaip tą informaciją pateikti, kad man būtų suprantama.
Netgi buvo dėstytojui kartais labai linksma, kai duoda visiems referatą rašyti, o aš klausdavau: kur mano tema? Klausdavo manęs, ar aš tikrai rašysiu, sakydavau, kad taip, kaip ir visi kiti, tada kildavo klausimas, kaip aš rašysiu. Turėdavau aiškinti, kad turiu specialų kompiuterį, kad aš pilnai galiu rinkti tekstą, rašyti ir pateikti reginčiųjų raštu. Visi nustebdavo. Pagrindinis draugas studijose visą laiką buvo diktofonas ir kompiuteris“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Baigus mokslus – į verslininkų gretas
Baigęs mokslus, jis sako žinojęs, kad samdomo darbo niekada nedirbs – visada svajojo atidaryti savo masažų studiją, tad kryptingai šio tikslo siekė jau nuo pat pradžių.
„Visada turėjau tokią viziją, todėl iš karto pradėjau dirbti privačiai – atidariau savo mažytį kabinetuką, kur tilpo masažinis stalas ir foteliukas atsisėsti. Nuo mažiuko kabinetuko tada atsirado truputį didesnis, po to dar vienas, dar truputį didesnis, viskas augo labai pamažu ir lėtai – atsirado vienas aparatas, kitas aparatas, tada jau matydavau, kad man vietos neužtenka. O iki dabartinio salono, kuriame yra penki darbuotojai, augimas truko iš viso apie septynerius metus“, – pasakoja K. Kuneika.
Prieš gimstant jo masažų salonui „Gydančios rankos“ Klaipėdoje, teko nemažai paplušėti. K. Kuneika pasakoja socialiniame tinkle „Facebook“ prisijungęs prie verslo bendruomenės, kuri organizuodavo susitikimus. Taip jis atrado pažinčių ir pasiūlymą rašyti projektą Užimtumo tarnybai gauti finansavimą, skirtą žmonėms su negalia nuosavai darbo vietai steigti.
„Čia jau be reginčiųjų pagalbos nieko nepadarysi ir čia, arba tu turi gerą draugą, arba samdaisi šalia kažkokį žmogų ir darai. Aš turėjau žmogų, kuris man padėjo. Reikėjo atitikti labai daug reikalavimų: nuo to, kokiais šriftais parašytas projektas iki visų dokumentų jau atidarant įmonę – į Mokesčių inspekciją važiavom, į Sodrą ir t.t. Prieš steigiant įmonę pusę etato dar dirbau masažuotoju Klaipėdoje, buvusiame aklųjų kombinate, kuris dabar vadinasi UAB „Regseda“, tad teko šį darbą mesti, nes į šį projektą aš galėjau eiti tik neturėdamas darbo. Tai visko atsisakiau ir ėjau į nežinią“, – prisimena neregys.
Paklaustas, ar toji nežinia nebaugino ir nekėlė noro pasiduoti, pašnekovas atvirauja, kad buvo labai baisu, o ilgi biurokratiniai procesai tą nežinią tik stiprino, nes nebuvo aiškumo, kada įmonė galės pradėti veikti. Tačiau nežinią pavyko įveikti, o šių metų liepos 1–ąją įmonė švęs penkerių metų jubiliejų. Tačiau, kaip sako K. Kuneika, nors verslas ir gyvuoja, iššūkių tikrai netrūksta.
„Kiekviena diena kaip iššūkis. Yra ir geresnių laikų, yra ir tokių duobių, kur tikrai kartais ir naktį nemiegi, nes reikia sukti galvą, kaip išgyventi. Tik gerai, kad aš toks, jog nusiraminu ir laikausi lietuvių liaudies patarlės – „rytas už vakarą protingesnis“: stengiesi išjungti galvą, jeigu pavyksta, ir ryte kažkaip ateina idėjos vienokios ar kitokios. Koronavirusas, visi uždarymai – jie tikrai pridėjo, kaip aš juokiuosi, daug žilų plaukų.
Dabar turiu didžiulę svajonę plėstis į kitus miestus. Tik ši veikla nėra tokia super pelninga, kad čia plauktų didžiuliai pinigai, nes vis dėl to kainuoja ir patalpų išlaikymas, ir įrangos atnaujinimai, ir šalia dar reikia įvairiausių priemonių, o atidarant naują saloną, aš puikiai mačiau, kokios didelės sumos reikia, ir ją sutaupyti, surinkti yra be galo sunku. Tai ta svajonė kol kas yra tolima svajonė, bet svajoti reikia ir svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi“, – šypteli jis.
Įmonėje – jis ne vienintelis neregys
K. Kuneikos įmonėje dirba dar du žmonės su negalia. Vienas jų – taip pat neregys: „Kai aš pats toks, tai man nesudėtinga ir priimti neregį, nes aš žinau, kad jis puikiai dirba. Jo akys yra jo rankos ir masaže tai labai padeda. Net nebuvo susimąstymo, kad kodėl ne? Gi labai geras specialistas. Ir dar vienas žmogus dirba, kuris yra hemodializuojamas. Jis sveikas, tik neturi inkstų – jam reikia hemodializių. Jis yra pagalbinis darbuotojas, kuris gali parvežti, atvežti, nuvežti kažkur, ūkyje kažką prigręžti ar prisukti. Tą dieną, kai jam dializė, mes esame susitarę, kad jis ilsėtųsi ir savęs nevargintų.“
Paklaustas, kaip jis vertina tai, kad Lietuvoje žmones su negalia kai kurie darbdaviai vis dar vengia įdarbinti, K. Kuneika atvirauja, kad ir pats dažnai pagalvoja, ar būdamas visiškai sveiku darbdaviu pats priimtų žmogų su negalia.
„Man kiltų daug klausimų – kaip jis darys tą, kaip jis darys aną ir t.t. Kai dabar pats žinau, kad jis kuo puikiausiai darys, tai nėra baimės. Gal tiesiog tada reikėtų verslininkams susipažinti su negalia – kokia ji yra, nes jų yra įvairiausių, ir ko galima tikėtis, kur gali būti pliusai, nes nebūtinai bus minusai, gali būti ir pliusų labai daug, nes tie žmonės yra nenorintys sėdėti namie, jie yra labai motyvuoti. Čia yra geriausia – jie turi begalinę motyvaciją“, – pripažįsta masažuotojas.
Pasak jo, štai, pavyzdžiui, masažuotojo darbe buvimas neregiu tikrai yra privalumas – rankos puikiai jaučia kiekvieną žmogaus raumenų įtampą. Be to, padeda ir daugiau nei dešimtį metų puoselėta patirtis. O ir klientai ne visada pastebi, kad K. Kuneika yra neregys – po gydomųjų masažų, kuriuos daugiausiai ir atlieka jo kuruojamas salonas, jie išeina iš kabineto sveikesni, nei į jį užėjo.
„Mano akys visiškai normalios – turi labai gerai įsižiūrėti, kad suprastum. Tai dažnas klientas taip ir išeina, net nesupratęs, kad jį masažavo neregys, jeigu jis nėra mano puslapio plačiai paskaitęs, plačiau pasidomėjęs. Kartais gal keistai sukrypuoji kur eidamas, ar kažką ne taip paimti bandai, bet labai dažnas lieka nesupratęs. Be reikalo aš ir nepasakoju, kad esu neregys. Aš paklausiu, ką ir kur skauda ir jau žinau, kur durti su pirštu, į kurią vietą, ir iškart pataikysiu, nes iš karto žinau, kur jo bėda.
O visur kitur negalia trukdo, nes yra dokumentai, pas mane dirba samdytas žmogus vien tam, kad galėtų su jais dirbti, taip pat registruoti klientus – čia reikia akių. Jis dirba akimis, galima taip netgi pajuokauti“, – sako jis.
K. Kuneika atvirauja, kad yra ir tokių klientų, kurie į saloną užsuka tikslingai – ieškodami neregio specialisto. Tokie klientai taip pat vadovaujasi tuo pačiu stereotipu, kad neregys būtinai bus geras masažuotojas. Šie klientai neretai tampa nuolatiniais ir, kaip sako pašnekovas, tarsi draugais.
O visiems kitiems jis norėtų palinkėti pas masažuotoją apsilankyti du kartus per metus, nes, kaip teigia jis, nerasime nė vienos žmogaus, kurio pečių juosta ar kaklas nėra įtempti, o tai reikia spręsti. Be to, profilaktinių vizitų metu galima pastebėti ir tykančias sveikatos bėdas.
„Iki begalinio skausmo niekada nereikia laukti. Čia su vyrais yra didžiausia problema. Kai jie jau vos paeina, tik tada juos žmonos sugeba atvesti į masažą. Profilaktiškai du kartus metuose visada kiekvienam absoliučiai sveikam žmogui reikia pasirodyti pas masažuotoją, kad jis praeitų tą jūsų raumenyną, apžiūrėtų, įvertintų ir pasakytų, ar jums reikia mašažo, ar ne. O jau kai yra problemos, tai reikėtų bent jau nelaukti, kol atsiras aštrus skausmas. Galima pasirodyti nebūtinai pas masažuotoją, galite ir pas savo šeimos gydytoją, bet negalima laukti aštrių skausmų, nes būna, kad jie įsisenėja, o tada vietoje 5 masažų jau reikia 10 ir 15. Tai kainuoja ir finansiškai, ir laiko prasme“, – aiškina masažuotojas.