„Visada tikėjau, kad tinkamai ugdant gali atsiskleisti kiekvieno mokinio individualūs muzikiniai gebėjimai, nepriklausomai nuo jo amžiaus ar išsilavinimo. Mano vadovaujama muzikos studija – lyg naujos kartos mokykla, kurioje yra siekiama skatinti mokinių meilę muzikai, kuri išliktų visą gyvenimą“, – pasakoja muzikantė ir pedagogė.
Ar sunku menininkei vadovauti verslui? Kodėl ji nusprendė ne kritikuoti sistemą, o verčiau savo pavyzdžiu daryti pokytį? Kokiomis vertybėmis muzikantė vadovaujasi dirbdama su mokiniais? Apie visą tai ji ir sutiko pasikalbėti.
Į kiekvieną mokinį žvelgia individualiai
Pianistė V. Unguraitytė-Levickienė teigia, kad jos vadovaujamoje muzikos mokykloje ugdymas vyksta pasitelkiant profesionalių pedagogų patirtį, mokiniui pritaikytą mokymo turinį ir muzikos švietimo inovacijas.
„Juk būtent tai leidžia mokymo procesui vykti itin organiškai ir harmoningai. Man asmeniškai svarbu, kad į kiekvieną mokinį būtų žvelgiama individualiai – pastebint būtent jo stiprybes. Deja, tačiau sisteminis mokymas, kurį dažniausiai siūlo kitos muzikos mokyklos, negali užtikrinti tokio personalizuoto požiūrio“ – nurodo pašnekovė.
Anot jos, ši muzikos mokykla išsiskiria ir tuo, kad joje dirbantys pedagogai nuolat seka naujoves, tobulinasi patys ir pasitelkia tarptautines ugdymo priemones bei programas. Tai mokiniams suteikia galimybę patirti išskirtinį įkvėpimą muzikos srityje.
Svarbiausia – kiekvieno žmogaus pažinimas
V. Unguraitytė-Levickienė pasakoja, kad kiekviena pamoka jos mokykloje prasideda tam tikrais dėmesio valdymo pratimais.
„Tai mokiniams padeda susikaupti ir atitolti nuo tam tikro bėgimo, kuris lydi kasdien. Juk mokiniai šiais laikais labai skuba. Mokykla, daugybė būrelių, treniruočių...Mes labai norime, kad pas mus atėjęs kiekvienas mokinys pajustų tylos ir nusiraminimo jausmą. Tik tada galima tinkamai mokytis muzikos meno“, – sako pašnekovė.
Verslo įkūrėja pasakoja, kad mokytis ir pažinti muzikos pasaulį į jos mokyklą drauge su tėveliais atvyksta net kūdikiai, kuriems vos pusmetis.
Džiaugiasi sėkmės istorijomis
V. Unguraitytė-Levickienė pabrėžia, kad nors jos verslas sėkmingai veikia jau 7-erius metus, tai nėra ilgas laikotarpis muzikos mokyklai.
„Aš pati, prieš atidarydama mokyklą, su mokiniais dirbau privačiai. Su vienu berniuku, kurio vardas Jokūbas, mes labai susidraugavome. Jis – labai muzikalus vaikas. Būtent su juo mes išbandėme tam tikrus ugdymo būdus, kurie „peržengia“ standartizuotą ugdymą. Pamenu, pamokose drauge pradėjome daryti dėmesio valdymo pratimus. Tuomet jis buvo priešmokyklinukas, tačiau jau matėsi, kad visi šie metodai jam padeda betarpiškai priimti mane, kaip pedagogę bei atsipalaiduoti ir susikaupti“, – teigia muzikantė.
Ji džiaugiasi, kad iki šiol gali stebėti, kaip šiam berniukui sekasi, mat jis savo muzikinį kelią tebežengia „Tylos muzikos studijoje“.
„Šio berniuko istorija tik įrodo, kad ne visai tradiciniai metodai pedagogikoje veikia. Juk mes norime, kad muziką vaikai mylėtų, ji jiems nebūtų kažkokia prievolė ir kančia. O Jokūbo akys visada grojant fortepijonu beprotiškai žiba. Grodamas jis jaučiasi savimi, yra atsipalaidavęs ir laimingas. O juk tai – svarbiausia“, – sako pedagogė.
Gebėjimas įsiklausyti ir išgirsti vaiką – menas
Šiais laikais tėvai yra pasiskirstę į dvi „stovyklas“. Vieni nori, kad jų darželinukai lankytų daugybę būrelių ir užsiėmimų, būtų nuo ryto iki vakaro užimti įvairiausiomis veiklomis. Kiti, atvirkščiai, teigia, kad vaikai privalo turėti vaikystę ir visai jiems nereikia jokių būrelių. Ilgametę patirtį sukaupusi mokytoja ir muzikantė sako, kad vieno auginimo šablono, pritaikomo visiems vaikams, tiesiog nėra.
„Man atrodo, kad labai svarbu tėvams pajausti „aukso viduriuką“. Kiekvienas vaikas – individualus. Vienas yra labiau užsisklendęs, kitas – atviras ir aktyvus. Tėvai atžaloms turėtų leisti pabandyti skirtingas veiklas. Vis tik svarbiausia – įsiklausyti į vaiko norus. Jei pradinių klasių mokinys lankys dešimt skirtingų veiklų, faktas, kad jis bus pervargęs. Tačiau jeigu jam bus parinktos dvi veiklos, pavyzdžiui – meninės ir fizinės pakraipos, jam tai turėtų turėti teigiamos įtakos“, – teigia pašnekovė.
Vis tik tėvai, anot jos, turi suprasti, kad vaikas nebus visada labai motyvuotas. Visai natūralu, kad atžala pradėjęs naują veiklą susidurs su iššūkiais.
Džiaugiasi nusprendusi ugdyti savo finansinį raštingumą
V. Unguraitytė-Levickienė yra menininkė. Kartais gali atrodyti, kad menininkams kurti verslą – labai sunku. Vis tik pedagogei yra artima viso gyvenimo mokymosi filosofija, tad ji, siekdama, kad mokykla klestėtų, ir pati nuolat tobulina savo žinias.
„Aš pati verslo administravimo mokausi kasdien. Tačiau šitame versle svarbiausia yra pati idėja ir turinys, kurį kuriame klientui“, – nurodo ji.
Menininkė visai neseniai apie finansinį raštingumą konsultavosi ir su „Swedbank“ banko profesionalais.
„Konsultacijų metu išmokau labai daug naudingų dalykų. Pavyzdžiui, vadovaujant verslui svarbu aiškiai suskaičiuoti kainodarą. Juk pradedant teikti kažkokią paslaugą būtina žinoti, kokia jos savikaina ir koks turėtų būti pelningumas. Pelningumas negali būti žalingas įmonei“, – pabrėžia V. Unguraitytė-Levickienė.
Ji pati, po konsultacijų su finansų ekspertais, pradėjo labai atidžiai sekti įmonės finansus tam, kad nebūtų daroma žala.