Verslas išsivystė iš asmeninio poreikio, o pavadinimas kilo iš nevilties
Interneto svetainėje bei parduotuvėje Kaune Ieva prekiauja unikaliomis kūdikių bei vaikų prekėmis.
„Mama verslininke tampa tada, kai savo vaikams nori pasiūlyti ką nors kitokio, negu siūlo rinka. Mano atveju šis verslas buvo ir psichologinis pabėgimas nuo labai sunkaus periodo: pirmieji dveji metai, gimus vaikui, buvo sekinantys. Ir trečias dalykas, dėl ko išsirutuliojo verslas, – jeigu aš galiu rasti savo vaikui, kas jam tinka ar ko trūksta, galiu padėti ir kitiems. Taigi, veikla išsivystė labai organiškai“, – prisimena Ieva.
Paklausus, ar nebuvo dvejonių dėl verslo srities pasirinkimo, moteris sako, kad ji iš esmės niekada neplanavo turėti savo verslo, kaip galbūt svajoja kiti: „Yra labai daug mamų, kurios švelnios, jautrios, o aš visiškai kitokia, aš esu mama draugė, tai labai aiški kategorija. Tad ir man pačiai, ir mano aplinkai buvo keista, kaip aš patraukiau į vaikų sritį. Bet, matyt, taip turėjo būti – kuo daugiau bėgi, tuo daugiau tame esi.“
Prieš tai Ieva dirbo logistikos kompanijoje ir vienintelis jos prisilietimas prie to, ką dirba dabar, tai buvo el. parduotuvės sukūrimas draugui: „Nesu baigusi tokių mokslų, bet turiu pajautimą. Kitas nepatikėtų, kaip kas nors iš pajautimo gali gerą internetinę parduotuvę sukurti, o aš galiu – turbūt turiu talentą [juokiasi – aut. pastaba].“
Ieva sako, kad „Tingios pandos“ pavadinimas turėjo būti visiškai kitoks: „Iš pradžių buvau sugalvojusi kitą pavadinimą, bet kai pradėjau apklausas tarp draugų, ar jis tinkamas, sulaukiau ne tokių reakcijų, kokių tikėjausi. Supratau, kad jis netinka. Atsimenu, guliu ant sofos, verkiu krokodilo ašaromis, ir staiga prieš akis atsiranda vaizdinys – tingi panda. Galbūt galima rasti tam tikrų asociacijų su tuo, kad buvau nusiminusi ir apimta nevilties, be to, panda yra vienas mylimiausių mano gyvūnų, turbūt tai irgi rezonavo. O kodėl tingi, nežinau, – gal dėl to, kad tuo metu jaučiausi tinginti ir per mažai daranti [juokiasi – aut. pastaba].“
Verslo pradžia – labai lengva, padėjo ir pandemija
Jokių strategijų, konsultacijų su mentoriais, kitais verslininkais pradedant verslą Ieva neturėjo. Visi sprendimai vyko iš įkvėpimo ir nuojautos: „Vienintelė mano strategija, kurios strategija net negali vadinti, nes tai buvo daugiau planas, – išlaikyti ir plėsti verslą. Nuo pat pradžių mano mintyse buvo neapsiriboti tik mažmena, turėti fizinę ar el. parduotuvę, bet užimti ir didmeninės prekybos rinkos dalį, būti atrastų, kokybiškų prekės ženklų atstovu mūsų šalyje. Kaip planavau, taip ir atsitiko.“
Į klausimą, kokia buvo pati verslo pradžia, Ieva atsako, kad ji tikrai buvo gerokai lengvabūdiškesnė, nei yra šiandien: „Viską buvau paleidusi pasroviui, nei savęs, nei aplinkinių nespaudžiau, viską dariau, kaip man tą minutę atrodė, kad turi vykti. Faktas, kad trūko žinių, bet kai jų trūksta, kartais neapsikrauni tam tikrais dalykais, – taip ir aš tuomet. Bet nuo pat pradžių labai mėgavausi, kad turiu savo el. parduotuvę, džiaugdavausi, kai atrasdavau gerų produktų. Ta pradžia tikrai nebuvo sunki. Tapdavo sunkiau, kaip pradėdavo trūkti apyvartinių lėšų, kai norėjosi daugiau nusipirkti prekių, atsivežti ką nors naujo, o pinigų tiek tam nebuvo. Bet emociškai man buvo išties labai lengva. Vienintelis dalykas, ką šiandien kitaip daryčiau verslo pradžioje, tai daugiau domėčiausi rinkodara, o daugiau nenorėčiau keisti nieko, nes tai yra mano istorijos dalis.“
Ieva sako, kad prie jos verslo spartesnio vystymosi prisidėjo ir pandemija: „Faktas, kad el. parduotuvės tikrai jautė labai didelį pakilimą, ir daugiau jautėsi tiems, kas jau buvo online versle arba iš fizinės parduotuvės perėjo į elektroninę prekybą, buvo žinomi. Kadangi tuo metu buvau visiškai nauja, šviežias prekių ženklas, nebuvo taip paprasta. Bet negaliu sakyti, kad pandemija mano verslui kaip nors pakenkė, nes pardavimas augo, žinomumas didėjo; aišku, į tai reikėjo įdėti darbo ir su influenceriais, – tuo metu tai buvo pats bumas. Pandemija tikrai nei pristabdė, nei prislopino, o tik augino verslą.“
Į klausimą, kiek pasitaikė sunkių momentų, kai nesinorėjo nieko, Ieva atvira: „Labai daug buvo tokių situacijų, kai jau atrodė, kad nebegaliu. Bet gailėdavausi ne dėl to, kad pradėjau, o apimdavo gailestis sau, jog vienai reikia visko tiek daug daryti. Tikrai buvo ne vienas toks nevilties momentas, kai sėdėjau ir norėjau daužyti galvą į sieną bei viską mesti. Tuomet išeidavau, pakvėpuodavau grynu oru ir vėl naujų jėgų atsirasdavo. Manau, kad net nesvarbu, keliese dirbi, visuomet būna tų sunkių akimirkų; kai reikia lemtingus sprendimus priimti ir neturi su kuo pasitarti, tuomet klausi savęs, o kam man išvis viso to reikia? Juk štai, sėdi, nerviniesi, gadiniesi sveikatą. Bet prisimeni, dėl ko viską pradėjai, ir važiuoji toliau.“
Populiariausios prekės – gertuvės ir kramtukai
„Mano įmonė niekada nebus didelis prekybos centras, kuris turi viską. Mano parduotuvė – nišinė. Atrandu prekių ženklus, kurie iš pradžių paperka savo išvaizda, tuomet pradedu gilintis į kokybę, funkcionalumą, ergonomiškumą, dizainą, ar bus patogus vaikams, ar tiks tėvams. Visuomet pažiūriu, ar tikrai tokių produktų mūsų rinkoje nėra. Stengiuosi atvežti tai, ko mes neturime. Tada kalbamės ne tik apie produktų atsiuntimą, bet ir prekių ženklo atstovavimą Lietuvoje. Aišku, vertinu ir kainą, mat yra supergerų produktų, bet jų kaina mūsų rinkoje tiesiog per didelė, ir tuomet klientų segmentą dar labiau sumažini. Supranti, kad, įsigijęs tų prekių, tik įšaldysi pinigus, turėsi daug lėšų skirti reklamai, jog jas parduotum“, – paklausus, kaip atsirenka produktus, atsako Ieva.
Gertuvės ir kramtukai yra pačios paklausiausios prekės Ievos parduotuvėse: „Mano klientų ratas visada ieško, kad gertuvė neišsilietų, nebūtų su įkyriais motyvais, rėkiančiom spalvom, atrodytų neperkrautos. Lyg ir paprastas dalykas tos gertuvės, bet tiek tėvai, tiek vaikai nori, kad jos būtų lengvai naudojamos, gražios ir praktiškos.“
Dirbusi visiškai viena, pagaliau turės komandą
„Šiandien esu labai laiminga, nes „Tingiai pandai“ sekasi tikrai labai gerai. Juo labiau, kai pati viena viską darau, tai pagaliau turiu išmokti ir save vertinti, nes prisiėmus aukos vaidmenį nebus gerai, svarbiau – paimti ir pasidžiaugti, kad štai, viena pati ėmiau ir padariau. Tad šiandien drąsiai sakau – sekasi man fantastiškai“, – pasiektais rezultatais nuoširdžiai džiaugiasi Ieva.
Paklausus, kaip viską suspėja, Ieva atsako, kad kito pasirinkimo neturi: „Iš tikrųjų darau viską viena ir kitų variantų neturiu, kaip tik suspėti. Faktas, kad jei aš nebūčiau tokia imli procesams, man reiktų, kad labai daug darbų už mane kas nors kitas padarytų. Aišku, kad viskam neužtenka laiko, tai natūralu. Tam tikri sumanymai ar užduotys nebūna iki galo įvykdyti. Viena karvutė per dieną irgi visos pievos nenuėda, tai čia lygiai taip pat. Be vis tiek galvoju, kad pakankamai viską suspėju ir dirbu visai neblogai, vertinant, iki ko šiandien atėjau ir kaip šiandien verslas gyvuoja.“
Moteris sako, kad komandos trūkumas ypač juntamas tuomet, kai turint gerą idėją visi artimieji bei draugai pritaria ir kviečia daryti, bet viskas tuo ir pasibaigia, ir tai yra normalu, nes visi turi savo veiklas. Tokiais momentais jai tikrai trūksta žmogaus, kuris tas idėjas ne tik palaikytų, bet ir padėtų įgyvendinti, su kuriuo galėtų pasidalinti darbais, kai jau nebespėtų.
„Apie antrą žmogų įmonėje tikrai pasvarstau ir savo mentorės „Swedbank“ organizuojamoje smulkiojo verslo akademijoje „Kiekvienas gali“ įkvėpta bei dar labiau paskatinta nuo kovo mėnesio priimsiu praktikantę arba netgi dvi – Kauno kolegijoje rinkodarą studijuojančias studentes. Joms tai bus tikrai nebloga patirtis – gaus padirbėti ne tik savo temomis, bet ir kitomis, tad patirtis bus labai universali: ne tik gražų postą reiks parašyti ar sužinoti, ką konkurentai parduoda, bet ir siuntas supakuoti, su klientais pabendrauti. Man ir pačiai bus iššūkis. Manau, kad tai iš visų pusių bus puiki patirtis. O jei kažkuri iš merginų norės pasilikti, atradusi save, išvis bus fantastika“, – sako Ieva.
Paklausus, kokie didžiausi šiandieniniai jos iššūkiai, be komandos suformavimo, Ieva sako, kad vienas pagrindinių augant yra apyvartinės lėšos – sugebėti išsisukti iš situacijos. Dar vienas – atsargų valdymas, nes kai dirbi per kelis kanalus, reikia strateguoti, kiek kam ko reikės, ar spės atvažiuoti, ar visiems visko užteks, kai prireiks. „Finansai su sandėliu yra labai stipriai susiję ir tai jautrios temos mano versle. Kalbant apie rinkodarą, tai kai einu kelią akademijoje, viskas pradeda aiškėti, tad to iššūkiu nebelaikau“, – sako Ieva.
Svarbiau už bendravimą su klientais – nėra
„Mama, o žinai, kur aš dirbsiu, kai užaugsiu? Taigi „Tingioj pandoj“, – nelaukdama atsakymo atsako mano dukra. – Vaikas jau galvoja, kad perims šeimos verslą. Ji jau dabar mokykloje reklamuoja mano parduotuves. Man „kosmosas“, kad mano vaikas šitaip džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, ką veikia mama. Tai nerealu. O kalbant apie klientus, tai tikrai jaučiuosi pakylėtai, kai man sako, kad nežino, ką būtų darę, jei nebūtų radę tos pačios gertuvės, ir nors jų pilnas stalčius, nėra iš ko gerti – iš tos negeria, ta nepatogi, iš tos išsipila, kita sulūžta vos nukritusi. Gera girdėti, kai pagiria, kad operatyviai atsakau į užklausas, nors tai ir vėlus sekmadienio vakaras. Jei nemiegu, visada atsakau čia ir dabar. Daug savęs atiduodu, bet ir gaunu atgal. Čia ne apie finansus kalbame, o tikrą žmogišką ryšį, kuomet paprasta padėka yra aukso vertės ir ji skatina dirbti dar geriau.“
Ieva sako besijaučianti absoliučiai savo rogėse, kai bendrauja su klientais, nes be proto myli žmones, kad ir kokie jie būtų: „Kiekvieną pasitinku kaip svečią, nesvarbu, kokios jis nuotaikos, ypač klientus, kurie užsuka į fizinę parduotuvę. Visada bendrauju, kiek jie nori, – galime ir valandą, ir pusantros, ir taip, patikėkite, tikrai būna. Labai vertinu ryšį su klientais: man svarbu, kad pas mane neateitų tik nupirkti – atliktų mechaninį veiksmą ir išeitų, bendravimas ir girdėjimas savo klientų rato daug svarbiau. Galų gale, tai juk yra ir naujos pažintys, kuomet mes vienas kitam galbūt galime ką nors pasiūlyti ar padėti.“
Į klausimą, ar teko susidurti su nesąžininga konkurencija, Ieva sako pačioje verslo pradžioje labai nervinosi, kai jai kas nors iš draugų atsiųsdavo nuorodų, iš kurių paaiškėdavo, kad jos ilgai ieškotomis ir atvežtomis į Lietuvą prekėmis jau prekiauja kažkas kitas: „Galvodavau, kaip taip galima?! Bet palaipsniui supratau, kad verslas yra verslas, ir vieni eina labiau žmogišku keliu, kiti eina kitu – jei tiekėjas parduoda, vadinasi, ir aš galiu. Susitaikiau, kad kitaip nebus. Supratau, kad reikia ne dejuoti, o išryškinti savo pranašumus; net ir turint tą patį produktą, būti pranašesniam už kitus jį parduodant. Jeigu žiūrėtume vien tik finansines lenteles, vėlgi kiti niuansai. Bet jeigu labiau svarbi žmogiškoji pusė, tai, manau, kitaip nebus, nes visada yra konkurencija. Kuo didesnis būsi, tuo didesnė konkurencija, ir ji tik stiprės. Tiesiog taip yra, ir tiek.“
Atėjusi į akademiją išspręsti vieną klausimą, suprato, kad problemų turi daugiau
„Tik kai patekau į dešimtuką besimokysiančių smulkiojo verslo akademijoje, sužinojau, iš kiek šimtų įmonių buvau atrinkta! Tai jau buvo laimėjimas ir kartu suvokimas, kad ne tik aš savo verslu tikiu, bet tiki ir kiti. Atrenkant įmones akademijai, mano nuomone, sužaidė ir vieno žmogaus orkestro niuansas. Akivaizdu, kad mano įmonė yra sėkmingai auganti, tą rodo ir oficialūs duomenys, nėra ko slėpti. Būna, kam nors iškyla klausimas, kiek ten žmonių dirba? Ir kai pamato, kad viską daro tas pats vienas žmogus, tada esminis klausimas – kaip? Įsivaizduoju, kad visiems ir buvo klaustukas, kaip taip gali būti. Jeigu jam vienam taip sekasi, gal jis įdomus žmogus, galbūt būtų smagu jam padėti ir prisidėti“, – neslepia džiaugsmo į akademiją atrinkta Ieva.
Paklausta, kodėl pati nusprendė joje dalyvauti, verslininkė sako, kad atėjo ta lemtinga minutė, kai suprato, kad arba ji kažką keičia ir juda į priekį vis labiau didesniais žingsniais, arba lieka savo komforto zonoje: „Norėjau perlipti tą užtvarą ir eiti toliau. Galvojau, kad čia bus puiki praktika ir patirtis, ir net neabejojau, kad bus suburta pati geriausia komanda. Mano lūkesčiai absoliučiai pasitvirtino, taip ir yra.“
Ieva sako, kad į akademiją atėjo su labai aiškiu klausimu – išspręsti sandėlio valdymo problemas, bet atrado, jog tai nebuvo vienintelė vieta, kurios pamatus reikėjo padrebinti: „Pasirodo, kad juos visus nuo a iki z reikėjo sudrebinti. Ir dabar, kai vyksta paskaitos, kai mokomės, suprantu, kad ir čia reiktų didesnio įsikišimo, ir čia paklibinti, ir čia pamūryti. Taigi, atėjau dėl vieno, o turiu gerokai daugiau problemų, kurias ne visada sureikšmindavau, gal numodavau ranka, prioritetus kitaip susidėliodavau, darydavau kitus dalykus, o galbūt kaip tik reikėjo būtent tą vietą tvarkyti. Tai pakeitė ir mąstymą, ir suvokimą, kaip ir ką reiktų keisti, ką daryti. Esu tikra, kad po akademijos mano verslo kilimas bus labai ženklus, sprendžiant iš to, ko mus moko ir ką iš čia išsinešu.“
Į klausimą, būtent kokios problemos išryškėjo, Ieva atsako, kad pagrindinė problema buvo sklaidos: „Per mažai komunikavimo apie prekių ženklą, produktus, per mažai arba neiškomunikuota žinutė, kas aš esu, kokie mano pagrindiniai bruožai, nesakant, kuo išsiskiri, o įrodant tai. Dar viena silpna viena buvo nereguliarios ir labai retos žinutės apie veiklą socialiniuose tinkluose. Šiandien toks laikas, kai turime būti socialiniuose tinkluose, ir būti gerokai daugiau, nei įsivaizduojame, jei esame verslas. Tai buvo esminė klaida – labai apleista ta sritis, bet vėlgi, taip nutiko vien dėl to, kad laiko buvo per mažai. Visus galus bandai pridengti, bet nepavyksta. Kai vienas darai darbus, tai visus po truputį pajudini, ir išeina, kad niekas iki galo nebūna padaryta. Einamuosius reikalus turi pasidaryti, apie strategijas nėra laiko galvoti arba turi dirbti 24/7. Bet tada jausiesi kaip vergas pats sau. O kam to reikia?“
Geresnės mentorės neįsivaizduoja, ateities planai – ambicingi
„Mano mentorė akademijoje – el. parduotuvių „Newcrush“, „AimX“, „GLOFIX“ įkūrėja Karolina Barasnevičiūtė. Ją man tikrai ne tik organizatoriai atsiuntė, o pas Dievulis, kuris jiems ant peties pasėdėjo ir pakuždėjo, kad man jos reikia. Iš tiesų gavau pačią tobuliausią mentorę, kokią tik galėjau gauti, – kompetentingą, nuostabų, be proto šiltą žmogų. Karolina per tokį trumpą laiką mane išmokė tiek daug dalykų! Ji yra juos perėjusi, patyrusi, išgyvenusi. Karolina absoliučiai atvirai viskuo dalinasi: tiek savo patirtimi, tiek savo kontaktais, tiek idėjomis. Patarimai profesionalūs, išdirbti, ji mane moko to, kas suveikė jai. Ji man padeda ne šiek tiek, ji yra idėjų bomba, generatorius, ir mes tokios dvi, kai imame kalbėtis, tai tas valandos laikas lyg 5 minutės sprogsta, tik spėjam rašytis, fiksuotis, nes abi turime kalnus idėjų. Be proto gera turėti šalia žmonių, kurie tau gali patarti“, – geriausiais žodžiais apie paskirtą mentorę atsiliepia Ieva.
Moteris sako, kad toks žinių dalinimasis, kai žmonės taip atvirai ir negailėdami dalinasi viskuo, netgi jautria informacija, be jokio streso, jog kas nors ką nors pavogs, yra nerealus ir jaudina iki širdies gelmių: „Žmonės yra pasikeitę, ir aš tik galiu džiaugtis, kokia iš tiesų nuostabi ir nesavanaudiška mūsų jaunoji verslininkų karta!“
Verslininkė sako, kad šiandien yra gerokai daugiau užsisukusi nei bet kada, bet paskaitos ir mentorės patarimai ją kasdien augina ir padeda dar stipriau siekti to, kuo labiausiai tikėjo nuo pat pradžių. Šiandien Ieva kitomis akimis žvelgia ir į savo verslo ateitį.
O pagrindinis ir artimiausias Ievos verslo planas yra vienas – auginti įmonę ne tik finansiškai, bet ir kad „Tingi panda“ augtų kaip prekių ženklas: „Turiu įvairių pamąstymų apie konkrečių su prekių ženklu susijusių produktų turėjimą, taip pat noriu, kad jis užaugtų ir palaikant ryšį su klientais, kad labiau padidėtų žinomumas. Norėčiau, kad tie dalykai įvyktų per metus, dvejus ar trejus.
Norėtųsi ir dar vienos parduotuvės didesniame mieste – Klaipėdoje ar Vilniuje, aišku, tam ir kaštų reikia gerokai daugiau. Bet žinau, kad viskas įmanoma, jei nori ir sieki. O kalbant apie plėtimąsi, tai galvoju jau ne tik apie Lietuvą – manau, kad pandai visai neblogai ir pakeliauti, tad drąsiai mąstau ir apie kitų šalių rinkas, nes kas, jei ne aš, ir kada, jei ne dabar!“