Cituodamas ekonomikos profesorių Daniel H. Pink, T. Ramanauskas aiškina, kad kūrybingumas duoda pasauliui tai, apie ką jis nežinojo ir ko jam labai trūko. O išlaisvinti savyje slypinčią kūrybingą asmenybę, mąstyti netradiciškai bei pranokti save, pasak jo, bene lengviausia priėmus kito žmogaus mąstymą.
„Tai mums dažniausiai sekasi labai prastai – žmones, kurie mąsto kitaip, mes vadiname kvailiais. Nesvarbu, kaip mes mąstome, jei jie mąsto kitaip – jie yra kvailiai. Socialiniuose tinkluose jūs tai galite puikiai jausti – visi, kas mąsto kitaip, yra idiotai. Mums labai sunku priimti kito mąstymą, jis yra nepatogus, jis prieštarauja mūsų įsitikinimams, o ypač dabar, kai mes esame itin jautrūs, kai kažkas papurto mūsų įsitikinimus, kai spiria ir sako: ei, tu gal neteisus. Mes šioje vietoje pasiuntame“, – šypteli jis.
Pavirsti personažu
Vienas būdas, padėsiantis išlaisvinti kūrybingumą, aiškina jis, yra virtimas personažu. Pasak T. Ramanausko, būdami savo srities profesionalais ir dirbdami organizacijose, mes daug dalykų galime spręsti greičiau ir efektyviau, tačiau, pasak jo, turime kompetencijos prakeiksmą – iš didelio žinojimo surambėjame ir daromės nepaslankūs, pradedame visko bijoti, numoti ranka į galimus įvairiausių situacijų sprendimo būdus, nes galvojame, kad tai paprasčiausiai neveiks.
„Skirtingų kompetencijų galia ir pasivertinėjimas kitais mus gali išlaisvinti. Ir čia toks reklamos kūrėjas seras John Hegarty rašė apie protingą būdą kopijuoti. Kas, pasirodo, yra viena iš kūrybingumo kraštinių. Kitaip tariant, tai yra mąstymo būdo kopijavimas, įsivedant personažo dėmenį – tai gali būti pramanytas herojus, kitas prekės ženklas, kūrėjas, politikas ar garsenybė. Jis gali būti visiškai nerelevantiškas jūsų sričiai – kuo svetimesnis sprendžiamai problemai, tuo netikėtesnį rakursą gausite tam, ką jūs norite išspręsti, nes visi konkurentai žiūri į tą pačią pusę, todėl labai sveika žvilgtelėti iš kito rakurso.
Mes galime klausti tokių klausimų – [...] kaip atrodytų diktatoriškas interneto tiekėjas? Greičiausiai, viskas būtų nemokama, bet jūsų visą laiką klausytųsi ar jus sektų. Kaip „Instagram“ pakeistų laidotuvių verslą? Kokių permainų Betmenas imtųsi banke? Visiškai nesvarbu, kad Betmenas ir bankas atrodo absurdiškai netinkantys dalykai. Jūs bandote stebėti, kaip elgiasi tam tikri herojai, ir iš jų gaunate labai netikėtus dalykus“, – aiškina jis.
Pavirsti persisotinusiu
Dar vienas būdas – pavirsti žmogumi, persisotinusiu informacija. Pasak T. Ramanausko, mes gyvename laikais, kada turime spręsti, ką daryti su informacijos ir galimybių pertekliumi. Jis skuba pateikti pavyzdį. Pasak jo, įvairiuose pasaulio kampeliuose veikia ne viena biblioteka. Visos jos siūlo tą pačią paslaugą – skolina knygas savo skaitytojams. Tačiau ką daryti verslininkui, svajojančiam apie dar vieną biblioteką ar knygyną?
„Japonai, kurie turi įdomių sprendimų, sako, kad reikia daryti vienos knygos knygyną. Tokijuje veikia toks „Marioka Shoten“ knygynas, kurio esmė yra tokia, kad vieną savaitę ten yra viena knyga – daug jos kopijų, bet ji vienintelė. Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad tai yra fantastiška idėja. [...] Giluminis patyrimas yra svarbiau nei neaprėpiama kiekybė, nes kiekybė nebėra vertybė. „Visko pas mus rasite“ yra teiginys, galbūt dominuojantis „Amazon“ ir kituose didžiuosiuose ženkluose – vis labiau tampa svarbu, kuo esi svarbus tu, ko tu esi vertas, kuo esi unikalus ir kuo esi geresnis nei kiti“, – sako jis.
Pavirsti įsiutusiu
Kitas būdas – supykti, arba, kaip sako T. Ramanauskas, pavirsti įsiutusiu. Pasak kūrybingumo guru, šiais laikais ištransliuoti pyktį mums darosi sunku – vis daugiau verslų atsitveria siena ir sargais, dirbtinio intelekto įrankiais, – prisiskambinti ir pasikalbėti su žmogumi tampa neįmanoma. Todėl reikia įsijausti į tuos, kurie pyksta, ir gali būti, kad tai padės sugalvoti genialių verslo idėjų.
„Mūsų frustracija šiuo atveju auga – mes neturime, kur išsiloti, išsikeikti, išsipykti. Tada mes bėgame į socialinius tinklus ir ten bandome išpilti visas srutas, kurios susikaupė. „Reclame Aqui“ [...] yra skundų tarnyba, kur žmonės amžinai nepatenkinti – turbūt ašaroja, rėkia, verkia, pyksta ir taip toliau. Čia labai senas pavyzdys, dar prieš dirbtinio intelekto aukso amžių, kuriame mes dabar esame, bet koks paprastas ir elegantiškas sprendimas.
Galvodami, kaip su tuo kiekiu raudų susitvarkyti, nes kažkas neteisingai perskaitė kokį nors teisinį raštą ir pasirašė sutartį, o dabar kenčia, jie nusprendė sukurti tokį paprastą vertimo įrankį, tarsi „Google Translate“, kuris verčia [...] sudėtingą teisinę kalbą į žmonių kalbą. Jie vadina tai „Legalese“, kaip „Japanese“, „Chinese“, taip yra „Legalese“ kalba, už kurią teisininkai gauna didžiulis pinigus, o mes jos nesuprantame“, – T. Ramanauskas pasakoja apie kūrybingą verslo idėją, kuri padėjo žmonėms, nemokantiems teisinės kalbos, nesudėtingai perskaityti teisinius dokumentus ir, galbūt, išvengti pykčio ir raudų.
Pavirsti vaiku
Dar vienas būdas, skatinantis kūrybingumą, be jokios abejonės, yra virtimas vaiku. Virtę protingais dėdėmis ir tetomis, sako jis, staiga praradome žaismės momentą, kuris yra gyvybiškai svarbus mokantis, augant ir tobulėjant.
„Tiktai vaikams ir menininkams atleidžiame nesąmones – visi kiti turi būti rimti ir nekvailioti. Tačiau italų rašytojas ir menininkas Luigi Serafini sugalvojo suaugusiems mestelėti parankų būdą prisiminti vaikystę. Jis sukūrė tokią knygą „Codex Seraphinianus“, kuri yra įdomi tuo, kad nors pavadinimas senovinis, ji rašyta vos prieš 50 metų, ne tokia ir sena, o esmė jos yra tokia, kad jūs ten matote keistus piešinius ir dar keistesnį raštą, nesuprantate, kas ten parašyta.
Visa knyga yra storas almanachas keisčiausių dalykų, su kuriais jūs susipažįstate. Jeigu paklaustumėte vaiko, kuris nemoka skaityti, kas čia parašyta, jis pasakytų labai greitai. Suaugęs sakytų: nesąmonė. Autorius sako: nustokite sakyti nesąmonė – pasiduokite šiai knygai ir pabandykite ją perskaityti, tada jūs pamatysite keistų, nepaaiškinamų dalykų“, – dar vienu pavyzdžiu dalijasi kūrybingumo dėstytojas.
Pavirsti klausiančiu
Pasak T. Ramanausko, geriausios idėjos, galinčios generuoti pelną ar garantuoti verslui sėkmę, gimsta klausantis vieni kitų ir ieškant atsakymų į visiems rūpimus klausimus.
„Čia pavyzdys iš Buenos Airių [...], Madero Este rajono, kuris yra industrinėje miesto dalyje. NT magnatas buvo investavęs nemažai pinigų ir norėjo iš jo padaryti didžiulį dalyką – patrauklią vietą. Jis pasikvietė vieną kiečiausių reklamos kūrėjų Jorge Heymann pas save ir sakė: žiūrėk, aš turiu 4 milijonų dolerių biudžetą ir noriu, kad padarytum genialią kampaniją, kuri paskatins apsilankyti tame rajone, jis turi tapti gyva vieta.
J. Heymann gavo mėnesį, po mėnesio grįžo ir sako: neturiu aš jokios prezentacijos ir išvis manau, kad jums nereikia daryti jokios reklaminės kampanijos – viskas, ką jums reikia padaryti, tai pastatyti tiltą. Paaiškėjo, kad tas rajonas gan nepatogioje vietoje, nes į jį turi su keliais persėdimais važiuoti aplink upę. Vien tik tiltas iš judrios miesto vietos į tą vietą būtų viską keičiantis dalykas. Laimei, jiems užteko proto tai padaryti. Visa kita yra istorija – tiltą statė garsus architektas ir apskritai tai yra vienas garsiausių Buenos Airių simbolių“, – pabrėžia įsiklausymosi į kitus svarbą T. Ramanauskas.
Pavirsti abejingu
Pavirsti abejingu, aiškina jis, nereiškia tapti abejingam viskam, kas mus supa, – tai reiškia įsijausti į tai, ką jaučia abejingas žmogus.
„Australijoje buvo pastebėta, kad net aštriausi dėmesio peiliai atbunka. Čia aš kalbu apie socialinę reklamą ir reklamą skirtą atkalbėti nuo greičio viršijimo – pagąsdinti. Atsimenate, Lietuvoje irgi buvo tokia kampanija, kai žmogus lėkė per priekinį stiklą ir t. t. Pirmą kartą parodytos jos sukelia didžiules bangas. Antrą kartą mažiau, trečią – dar mažiau, o galiausiai – tie žiaurumai negali būti pranokti, o tu nieko naujo nesugalvoji. Norėdami šią problemą spręsti, jie sėdo pamąstyti, ar visgi reikia toliau gąsdinti, ar geriau ieškoti kito būdo.
Tokiu būdu buvo surastas personažas Grahamas, kuris primena truputėlį žmones, bet ne iki galo žmogus. Buvo pasirinktas kelias edukuoti ir sukurti organizmą, kuris galėtų atlaikyti 60 km per valandą smūgį. Jo pagalba buvo pagamintas toks didžiulis homunkulas, kuris buvo rodomas muziejuose, interaktyvioje svetainėje, vaikai ir suaugusieji buvo edukuojami per šį įrankį. [Buvo rodoma, aut. past.] ką reiškia mūsų organizmo trapumas, kaip greitai viskas lūžta, kodėl kaklas turi būt toks ir tai, kad ačiū Dievui, mes tokie nesame. Kažkiek šokiruojant, bet daug švelniau, ne per žiaurumus, buvo rastas būdas padaryti kažką, apie ką kalba visa šalis“, – pasakoja jis.
Pavirsti paslaptimi
„Man atrodo, kad niekas nekausto dėmesio labiau nei mistiški, neaiškūs, neakivaizdūs dalykai“, – kalbėdamas apie virtimą paslaptimi pradeda svarstyti T. Ramanauskas. Vis dėlto, pasak jo, kadangi gyvename pertekliaus amžiuje, tikimės, kad viskas mums turi būti patiekta it ant lėkštutės – be mįslių, tiesiog taip, kaip yra.
„Man atrodo, kad gera mįslė visą laiką aktyvuoja. Ir čia mes nusikeliame į labai senus laikus, į 1970-uosius metus, į Didžiąją Britaniją, kur toks prekės ženklas kaip „White Horse“ [...] – eilinis viskio prekės ženklas, kuris nėra kažkuo pribloškiamai ypatingas, išskyrus tai, kad jis pavadinime turi labai įdomų vaizdinį. Jie ilgus metus labai vargo ieškodami savo identiteto, darė tokias reklamas, kurios dabar gal atrodo visai linksmai retrogradiškai, bet tuo metu jos nebuvo kažkuo ypatingos – jos sakė, kad tie, kas geria viskį, dėvi kelnes, todėl vaizdavo moteris su kelnėmis. Tuo metu tai kažkiek galbūt stebino, bet nieko iš to neįvyko.
Ir jie nusprendė paimti tą baltą arklį ir paversti savo reklamos simboliu. Dar daugiau – jie nusprendė nenaudoti reklamose jokių butelių, jokių prekės ženklo pavadinimų, nieko – tiesiog rodyti baltą arklį ir po juo užrašyti: „Neat scotch“ (liet. pažodžiui – švarus, prižiūrėtas viskis, arba – viskis be ledo). „Scotch on the rocks“ – tiesiog viskis su ledu, tačiau arklį jie vaizdavo atsistojusį ant akmenų. „Scotch and ginger“ – tiesiog kokteilis su imbieru, tačiau vaizdavo jį pastatę arklį šalia rusvaplaukės merginos. „Double scotch“ – dvigubas viskio, vaizduojant arklį prie veidrodžio. Užmegzdami tokias mįsles jie staiga sukūrė labai įdomų stuburą savo kompanijai, kuri išsiskyrė, nors išsiskirti rinkoje buvo gan sunku“, – dar vienu kūrybingu pavyzdžiu dalijasi jis.
Pavirsti žaidžiančiu
„Mes visą laiką esame labai spaudžiami, ypatingai versle, sėsti ir generuoti naudingus dalykus. Tačiau kelias į naudingumą dažniausiai yra per šunkelius, per klaidas, per nesąmonės, per kvailiones. Ir tik tada mes atrandame kažką įdomaus. [...] Kūrybinėje fazėje, kol mes kuriame idėjas, kol mes galvojome, ką padaryti, kaip išsiskirti, lengvumas ir klaidos mandatas yra beprotiškai svarbus“, – sako jis ir skuba dalytis pavyzdžiu.
„Sorin Iverson yra toks dizaineris, kuris savo „Instagram“ dalijasi įvairiausiais neegzistuojančiais populiarių programėlių sprendimais. „Hinge“ yra pasimatymų programėlė, kurioje, pavyzdžiui, bendraujate su Kyv. Ir tada pagalvojate: kaip tas Kyv atrodytų mano namuose? Už tam tikrą mokestį jūs galite jo vaizdą perkelti į savo miegamąjį, prie virtuvės stalo, pasimatuoti Kyv, ar jis gali būti jūsų partneris. Kitas pavyzdys – Carly dievina filtrus. Ji tiek daug prisidėjus filtrų, kad mums nėra aišku, kaip atrodo tikroji Carly, bet už dešimt eurų jūs galite ištrinti visus filtrus ir pamatyti tikrąją Carly veido odą.
[...] Ir galiausiai, pats šauniausias, – Sef jums rašo žinutę: galvoju apie tave pastaruoju metu. Tačiau apačioje yra funkcionalumas, kuris nurodo, kad Sef siuntė šią žinutę dar 39 žmonėms. Argi nebūtų fantastinis dalykas? Tuo metu, kai su jumis flirtuoja, jūs gaunate pranešimą, kad jūs esate penkta, kuri gavo tokią žinutę“, – apie neegzistuojančias, bet kūrybingas idėjas pasakoja T. Ramanauskas.
Pavirsti aktyvistu
„Daugybė dalykų miršta dėl to, kad jie yra nepakankamai aktyviai, garsiai, raiškiai iškomunikuoti“, – sako jis. Vis dėlto, pabrėžia kūrybingumo guru, už bet kokią komunikaciją geriau veikia veiksmas, supurtantis iki šiol nusistovėjusias normas. Ir čia jis pateikia labai iliustratyvų pavyzdį.
„Hondūro Respublika buvo vienintelė Lotynų Amerikos šalis, kurioje buvo draudžiami skubios pagalbos kontraceptikai – galėjai netgi gauti šešerius metus kalėjimo, nes tai yra tas pats, kas nužudyti vaiką. Viena iš keturių merginų Hondūre pastoja iki 18 metų, sakyčiau, – nemaža problema ir nemenkas idiotizmas. Šią problemą daugelį metų buvo bandoma išspręsti, o sprendimas, kuris išjudino dalykus, buvo štai toks.
Buvo sukurta „La isla despues“, tai reiškia, – kito ryto sala. Tai platforma, kuri išplukdo moteris iš Hondūro į neutralius vandenis – kateris atplaukia prie kranto, o moteris, kuri nori išgerti kito ryto tabletę, įlipa į katerį, išgeria tabletę be jokios teisinės pasekmės ir grįžta atgal. Tai buvo absoliučiai absurdiškas veiksmas, tačiau jis taip paplito po pasaulį, kad valstybė pajuto didžiulį spaudimą ir gėdinimą. Prezidentą ėmė spausti dėl įstatymo keitimo ir jis buvo pakeistas – nuo šiol Hondūras, kaip ir mes, gali šias tabletes gerti į valias“, – pasakoja jis.
Pavirsti klišių žudiku
Ir paskutinis, bet ne mažiau įdomus pavyzdys, kaip sužadinti savyje kūrybiškumą, – tai pastangos apeiti visuomenėje nusistovėjusias klišes. Čia, kaip sako T. Ramanauskas, galioja viena svarbi taisyklė: viskas apauga klišių barzda, nesvarbu, kas tai būtų – bankai, kelionių agentūros, telekomunikacijos – visos turi tam tikrą rinkinį taisyklių, pagal kurias dėliojama verslo, komunikacijos ir kt. strategijos. O tai reiškia, kad klientai žino, ko tikėtis: „Jeigu jūs esate bankas, aš galiu net nežiūrėdamas atspėti, kaip jūs su manimi komunikuosite ir labai nustebsiu, jeigu elgsitės kažkaip kitaip. Algoritmai menkina mūsų budrumą, bet klišės yra sufleris, ką galima keisti.“
Tačiau, kaip pabrėžia jis, nereikia visiškai sunaikinti egzistavusios tvarkos – reikėtų griauti tik tai, kas nepagrįsta. Ir čia jis skuba dalytis pavyzdžiu.
„Tie, kurie gamina vandenį, pilsto jį į buteliukus ir pardavinėja, yra dideli gamtos mylėtojai, bet pilsto į plastiką. Taip pat, jeigu pastebėsite reklamas, buteliukų dizainą, visur dominuoja melsva spalva, visi kalba apie susivedimą į tašką, Zen būseną. Tai yra hidratacijos stebuklas, be kurio mes numirtume, bet tas vanduo mums yra pardavinėjamas labai vienodai – beveik visi prekės ženklai yra gan panašūs. Ir staiga atsiranda toks prekės ženklas, kuris vadinasi „Liquid Death“ (liet. skysta mirtis), ir ji sako: mes sulaužysime visas egzistuojančias klišes ir spjausime į visas geras manieras, elgsimės, kaip elgiasi roko žvaigždės.
[...] Pakuotės primena alų arba tatuiruočių salono produktus. Jų reklamose žmonės perplėšti per pusę, bėga kraujai. Produktą taip pat reklamuoja porno žvaigždė, nes kiti prekės ženklai to daryti negali. Kitoje reklamoje gydytoja sako: atsiųskite savo šlapimo nuotrauką ir pasakysiu, ar jums reikia gerti daugiau „Liquid Death“, ar mažiau. Išstatymai parduotuvėse yra karstuose. Šiuo metu prekės ženklas yra vertas beveik pusantro milijardo, bet gali būti, kad jau atsilieku nuo naujausių vertinimų“, – pasakoja jis.