Darbas finansų srityje nesužavėjo – teko imtis kitos veiklos
„Išėjau iš darbo, apie metus nieko neveikiau, tačiau tai man buvo pakankamai sudėtinga, kadangi visi draugai ir kolegos dirbo, aš studijavau muziką, bet man vis tiek jautėsi veiklos trūkumas. Su drauge pradėjome galvoti, kuo galėtume užsiimti.
Tuo metu kaip tik ėjo natūralumo ir ekologiškumo banga, o mes prieš tai dalyvavome ir kursuose, kuriuose išmokome sau pasigaminti muilą, kremą, tai nutarėme, kad kosmetikos priemones galėtume pasiūlyti ir kitiems žmonėms, ne tik mūsų šeimoms. Startavome su 20 nesudėtingų, natūralių produktų“, – prisimena ji laikotarpį po penkerių metų darbo finansų analitike investiciniame fonde Lietuvoje.
Taip finansinę veiklą keitė darbas kosmetikos industrijoje. Paklausta, ar dvi visiškai skirtingos veiklos nekėlė sunkumų ir abejonių, L. Sokolovska atvirauja, kad šis gyvenimo posūkis išties buvo rimtas – ir draugai, ir šeima nuolat klausdavo, kodėl moteris nusprendė imtis tokios veiklos.
„Mūsų kultūroje, Lietuvoje ir Latvijoje, ir mamos, ir mes visi turime sąlytį su kosmetika ir jos gamyba, nes visi, turbūt, esame iš banano pasidarę veido, iš kiaušinio – plaukų kaukę. Tai nėra mums labai svetima. Pirmieji mūsų produktai taip pat buvo pakankamai paprasti, žolelių užpiltinės“, – sako Lena.
Vis dėlto, pripažįsta ji, verslo pradžioje iššūkių tikrai buvo – ambicingus planus keitė realybė, kuri nė iš tolo nepriminė tos svajonės, kurią moterys nešiojo užantyje.
„Mūsų verslo planas buvo labai paprastas – planavome gaminti šviežias kaukes, paskaičiavome, kad pagaminsime milijoną kaukių, kadangi Lietuvoje, turbūt, yra milijonas moterų. Iš vienos kaukės planavome užsidirbti vieną litą ir taip per pirmus metus turėjome užsidirbti pirmą milijoną. Tačiau, pagaminus prototipines kaukes, iš dvidešimties jų sugedo visos, išskyrus dvi, kurias mes ir palikome asortimente. Tada verslo planai pradėjo keistis. Tai faktas, kad kažkokią mintį mes turėjome, bet ji buvo tokia, sakyčiau, šakėmis per vandenį“, – šypteli pašnekovė.
Verslo pradžioje moterys investavo po penkis tūkstančius litų – visi jie buvo išleisti žaliavoms ir chemikui, kuris turėjo užtikrinti kosmetikos priemonių saugumą. Buvusiame „Sigma“ fabrike jodvi išsinuomavo nedideles, 14 kv. metrų, patalpas, kurias remontavo savo rankomis. Pačios kūrė ir produktų dizainą, vedė buhalteriją. Tik internetinį puslapį padėjo sukurti draugės brolis. Tad investicijų didelių nebuvo – verslas augo lėtai ir organiškai, – taip, kaip būdinga tradiciniam verslui.
„Vieni, kaip mes – viską daro rankomis, tada, aišku, ir augimas yra lėtesnis, negali samdyti profesionalų, sukiesi taip, kaip moki pats. Tada viskas vyksta lėčiau. Kiti ateina su investicijomis, iš karto pasistato fabrikus. Bet aš esu labiau tokia, kuri nemėgsta didelės rizikos, ir man atrodo, kad organiškas augimas man yra labiau priimtinas. Tai tų investicijų daug nebuvo, o tai, ką investavome, per pirmas Kalėdas grįžo. Tik keletas metų buvo ne tokie sėkmingi, kai mes turėjome mažą augimą arba netgi neturėjome pelno.
Jeigu tau visada sekasi, tu neišmoksti pamokų, o atėjus krizėms – būna labai sudėtinga. O kadangi mes turėjome ir augimo, ir nuopolių, tai mes visada iš jų ko nors išmokdavome. Iššūkių buvo daug. Kiekviename etape jie yra skirtingi. Bet kadangi mes su popieriais visada dirbome, tas mūsų neišgąsdino. Visos inspekcijos ir institucijos mums geranoriškai padėdavo, papasakodavo, ką mums reikia atlikti. Ir iki šiol dar tobuliname savo produktus, nes tai yra procesas, kuris neturi pabaigos“, – patirtimi dalinasi ji.
Lena atvirauja, kad kuriant verslą teko įgyti nemažai žinių, kurios padėtų sklandžiai vystyti gamybą ir kurti naujas idėjas. Dėl šios priežasties ji dvejus metus studijavo kolegijoje ir gilino žinias chemijos pasaulyje. Teko tobulintis ir vizažo srityje, mat kuriant dekoratyvinę kosmetiką tokios žinios labai praverčia – taip moteris tapo vizažo meistre. Be nuolatinio žingeidumo ir noro tobulėti, žinoma, padėjo ir komandoje kartu dirbantys profesionalai.
„Pas mus komandoje dabar dirba 3–4 chemikai, tai faktas, kad vienas visko negali sugalvoti, reikia žinių ir profesionalų pagalbos, bet dirbant su kitais tu ir pats jos gali įgyti. Aš dabar galiu spalvas kurti taip, kaip finansus skaičiuoti“, – juokiasi Lena.
Lietuviai tikėjo jų vizija
Paklausta, ar nebuvo sudėtinga į rinką įvesti naują prekės ženklą ir įtikinti Lietuvos moteris, kad natūrali ir ekologiška produkcija, kurta lietuvių, išties gali atsidurti jų namuose, Lena sako, kad lietuviai yra smalsūs žmonės – jiems naujovės patinka. Didelį vaidmenį čia atliko ir įmonės nešamos vertybės bei komunikacija su savo klientais, o svarbiausia – kokybė.
„Kai mes pradėjome veiklą, buvo toks įspūdis, kad natūralistai turi plautis galvą su moliu, skalauti su actu ir skruostus tepti burokėliais. Dabar kiekvienais metais turime vis pažangesnius ingredientus, kurie vis dar yra natūralūs, bet su jais galima kurti tokią kosmetiką, kurią gali naudoti bet kuris žmogus. Mūsų tikslas yra gaminti tokią kosmetiką, kuri būtų lengvai naudojama, madinga, graži, bet prie to paties, kad žmogus gautų ją ekologišką. Galbūt mus netgi renkasi ne todėl, kad mes esame ekologiški, o todėl, kad mes turime fainus, gražius, naudingus, efektyvius produktus ir esame geri žmonės, o bonusas yra natūralumas“, – šypteli ji.
Be to, „Uoga Uoga“ Lietuvoje buvo ir pirmasis prekės ženklas turintis oficialų sertifikatą, įrodantį, kad kosmetika yra organiška, todėl tai kūrė pasitikėjimą. Vis dėlto, kaip pasakoja pašnekovė, šio sertifikato ženklelis ant gaminio labiau aktualus užsienio rinkoms – čia norint užkariauti pirkėjo širdį nepakanka pasakyti, kad gamini natūralią kosmetiką.
„Mes nesame Prancūzija, kur visi gamina eterinius aliejus ir kvepalus metai iš metų, šimtmečiais. Tai faktas, kad įtikinti žmones, jog lietuviai kažką gali pagaminti, yra sunku ir iki šiol, ypatingai užsienio rinkose. Lietuvoje tas mūsų ženkliukas nėra labai reikalingas, nes žmonės ir taip mumis tiki, bet tai mums labai reikalinga užsienyje, nes ten tavimi netikės, jei tiesiog pasakysi, kad aš esu organiškas – ten daug greenwashing’o (liet. žaliojo smegenų plovimo)“, – pasakoja Lena.
Siekis gaminti natūralią kosmetiką, kaip sako ji, buvo verslo centrinė vertybė, kuri bėgant metams tampa vis aktualesnė: „Ne paslaptis, kad kiekvienais metais kosmetikoje vis uždraudžiami ingredientai, kuriuos anksčiau leido naudoti, todėl ne faktas, kad dabar lentynose esantys produktai kitais metais nebus uždrausti. Mes naudojame mažiau ingredientų, kurie yra patikrinti šimtmečiais naudojimo. Mes nenorime ir negalime naudoti nanodalelių, kurių kosmetikoje yra daug, ir nors dabar nėra įrodymų, kad jos veikia neigiamai, bet nėra ir ilgos naudojimo istorijos, kuri leistų suprasti, kad tai yra saugu. Taigi mes esame saugioje pusėje – geriau nenaudosime tokių ingredientų.
Prieš tai gamindavome ir kitiems ženklams, su jų pavadinimu, tą daro praktiškai visi kosmetikos gamintojai, tai kai koks nors kitas gamintojas prašydavo pagaminti truputį mažiau natūraliai, nes tai nebus „Uoga Uoga“ ženklui, o jiems, mes vis tiek atsakydavome, kad to nedarysime, nes mes egzistuojame tikėdami, jog natūrali kosmetika yra geriau – dėl pinigų mes nenusižengsime savo vertybėms ir negaminsime mažiau natūraliai.“
Plėtra iš verslą vežančio traukinio išlaipino bendrakeleivę
Jau nuo pat prekės ženklo įkūrimo pradžios Lena sako pradėjusi žvalgytis į užsienio rinkas. Iš pradžių kosmetika buvo prekiaujama Latvijoje, vėliau buvo nuspręsta pažvelgti ir į tolimesnius horizontus. Praėjus penkeriems metams nuo verslo starto, prekės ženklą išvydo Vokietija, Beneliukso šalys, Čekija. Šiuo metu pamažu vyksta plėtra į Suomiją, Švediją, netgi egzotiškąjį Bahreiną.
„Apie 30 proc. produkcijos mes eksportuojame ir tai yra eksportas su mūsų prekės ženklu, kuo mes labai džiaugiamės, nes esame nišinė kosmetika, todėl negalime paimti masės Lietuvoje. Nors ir turime daug klientų, bet mes vis tiek nesudarome net 1 proc. Lietuvos kosmetikos rinkos. Jei norime augimo, turime plėstis.
Aišku, mums pakankamai sudėtinga įeiti į naują rinką be partnerių, todėl plečiamės per distributorius – samdome patikimą partnerį tam tikroje šalyje ir tas partneris vysto mūsų prekės ženklą, nes mes matome, kad mums reikia marketingo, mums reikia suprasti, kas yra nuomonės formuotojai toje šalyje, ką jie daro, kas atitinka mūsų vertybes, kas ne, juos reikia sekti ilgą laiką, žinoti, kokią reputaciją jie turi.
Turėjome pavyzdžių, kai leisdavome vienoje rinkoje reklamas „Facebook“, išleidome tam daug tūkstančių eurų ir nieko nepardavėme. Taip irgi gali atsitikti, bet bandymų būdu, turint didesnius biudžetus, galima daug kur investuoti ir žiūrėti, kur juda, bet kadangi mes neturime tokių didelių biudžetų, mums yra paprasčiau surasti žmogų, kuris tiksliai žino, ką daro, ir tiksliai žino, ar mes turime potencialo, ar ne“, – pasakoja kosmetikos prekės ženklo įkūrėja.
Kai verslas ėmė suktis ir sėkmingai plėstis, Lenos partnerė nusprendė pasitraukti. Moterys išsiskyrė draugiškai – Lena prieš septynerius metus išpirko partnerės turimas akcijas, 10 procentų jų skyrė ir svarbiausiems tuometiniams darbuotojams.
„Mūsų verslo matymas išsiskyrė – mano draugė sakė, kad mums geriausiai buvo, kai mes buvome dviese. Jai reikėjo mažo, šeimyninio versliuko, o man šis verslas yra kaip žaidimas – man smagu, kad mes augame, kad komanda auga, eksportuojame. Mums labai pasisekė, kad mes sugebėjome taip išsidalinti ir mūsų norai sutapo“, – pasakoja pašnekovė ir pastebi, kad neretai verslo partnerių išsiskyrimai būna skausmingi, todėl ji džiaugiasi, kad jos versle šių problemų nebuvo.
Šiandien moko kitus verslus
Šiandien 13 metų veikiančio sėkmingo verslo patirtimi jo įkūrėja dalinasi ir su kitais verslais įvairiose mentorystės programose. Viena tokių – „Swedbank“ „Verslo akademija“, kurioje smulkus ir vidutinis verslas semiasi žinių iš patyrusių šalies verslininkų, tarp kurių ir lietuviškos kosmetikos prekinis ženklas, valdomas L. Sokolovskos. Paklausta, ar nebaisu dalytis savo patirtimi su kitais verslais, galbūt potencialiai auginant konkurentus, pašnekovė užtikrintai patikina, kad baimių ji neturi. Priešingai – tai padeda tobulėti ne tik galimiems konkurentams, bet ir jai pačiai.
„Jeigu nebūtų konkurentų, mes irgi nebūtume ilgai sėkmingi – tik konkurencija mus pastumia tobulėti, nes labai lengva sukurti fainą produktą ir užmigti ant laurų. Ir vėlgi, kas čia per idėja kosmetika? Kosmetiką žmonės gamina keletą tūkstančių metų – čia yra tradicinis dalykas. Aišku, čia yra inovacijų, yra būdų, kaip išsiskirti, bet tam, kad išsiskirtume, mes kuriame prekės ženklą, tame ir yra prekės ženklų vertybė.
Netgi receptūras jeigu kažkas iš kažkur gautų ir pagamintų tokią pačią produkciją, vis tiek klausimas, kiek mums tai būtų baisu, nes kaip ir sako vienas kolega iš Lietuvos – visa kosmetika yra gaminama kelių fabrikų Lenkijoje arba Italijoje, o prekės ženklai ją tiesiog marketinguoja.
Čia Lietuvoje mes praktiškai visi patys gaminame, turime tokią kultūrą, bet dažniausiai kompanijos pačios net negamina – jos tiesiog kažkur užsako ir tada marketinguoja, o tie produktai daugiau mažiau yra vienodi arba labai panašūs. Skirtumas yra marketinge, pateikime, prekės ženklo žinomume. Tai konkurencijos, aš manau, niekada nereikia bijoti – reikia iš jos mokytis.
O žiniomis dalintis yra gerai, nes kai daliniesi žiniomis, ir pats kažko išmoksti, pradedi galvoti tokiomis temomis, apie kurias senokai galvojai, nes versle yra daug kasdienio darbo, todėl apie dideles, globalines vertybes ir misijas tu negalvoji. Manau, kad dauguma mentorių suvokia, kad jie ne tik dalinasi, bet ir patys mokosi, nes vis tiek visi verslai yra skirtingi ir tau ta kompanija, su kuria tu dirbi, irgi papasakos savo situaciją, tu pagalvosi apie tai“, – pastebi ji.
Ne paslaptis, kad kiekvienam verslui veikia skirtingi dalykai, tad ir sėkmės paslaptys visur yra skirtingos. Paprašyta pasidalinti savo sėkmės receptu, pašnekovė svarsto, kad bene svarbiausias sėkmės garantas jos kuruojamame versle yra išskirtinė įmonės kultūra.
„Mes turime komandą, kuri gyvena mūsų vertybėmis – pas mus, turbūt, nėra profesionalų, kurie dirba tiesiog už pinigus. Mes esame komanda, atsidavusi vienam tikslui, ir mes stengiamės daryti viską, kad visiems būtų įdomu ir visi turėtų kur tobulėti. Kai mes turime tokią komandą, mes visada rasime sprendimus. Nesvarbu, kokį mes produktą gaminsime rytoj, mes tikrai visi susėsime ir pagalvosime, kaip tai išspręsti. Aš manau, kad čia yra mūsų visų didžiausias turtas.
O didžiausias iššūkis yra siekis visa tai išlaikyti augant ir įdarbinant daugiau žmonių, nes lengva padaryti draugišką kultūrą, kai esame keturiese, bet kai mūsų jau yra 60, reikia žinoti, kaip tas vertybes iškomunikuoti ir parinkti tinkamus žmones. Kartais tau reikia profesionalių žmonių su tam tikromis žiniomis, bet jie pagal savo motyvaciją ir savo vertybes gali būti visiškai žlugdantys tavo korporatyvinę kultūrą. Ir kaip tada pasielgti – imti žmogų, kuris moka, bet yra per daug individualistinis, ar pasirinkti žmogų, kuris mažiau moka, bet yra labiau komandinis žaidėjas? Mano išvada yra ta, kad geriau pasirinkti mažiau žinantį ir išmokyti jį, bet jis pritaps prie komandos ir daugiau žais kartu, negu imti individualistinį profesionalą“, – šypteli pašnekovė.