Misija – šviesti ir edukuoti verslų savininkus
„Prieš tai visą gyvenimą dirbau samdomą darbą – buhaltere, vyr. buhaltere, finansų vadove, finansų direktore tarptautinėje įmonių grupėje. Tada kaip tik dalyvavau vienoje tokioje finansų vadovų konferencijoje, kurioje sakė: jeigu kas nors su akcininkais nebesueina, tai finansų vadovai yra vieni iš pirmųjų, kuriuos keičia ir atleidžia“, – prisimena R. Ūsaitė-Duonielienė. Pastaroji mintis pašnekovės darbovietėje greitai materializavosi – požiūriai su akcininkais dėl vystomo verslo nesutapo. Neliko nieko kito, kaip tik trauktis.
„Taip ir atsidūriau rinkoje“, – juokiasi ji. „Su dideliu patirties bagažu, su atitinkamu išsilavinimu, su išeitinėmis išmokomis, su tam tikra finansine pagalve. Ir pagalvojau: ką gi čia dabar daryti?“
Ilgai galvoti neteko. Užsitarnautas rinkos pasitikėjimas lėmė, kad moteris sulaukė ne vienos užklausos padėti susitvarkyti finansus, o tai galvoje sukurpė mintį įsteigti finansų apskaitos įmonę. Kaip pasakoja pašnekovė, norėjosi, kad įmonė būtų rimta, su užsakovais būtų sudaromos sutartys, būtų dirbama su rimtomis programomis. Ji juokauja, kad finansų apskaitos srityje neretai vis dar vyrauja įsitikinimas, kad visus įmonės reikalus kažkur namuose tvarko viena moteris. Neretai tokį įsivaizdavimą papildo ir popierių krūvos ant šiam darbui dedikuoto darbastalio.
„Tai kad nebūtų tokia situacija, dviese su kolege įsteigėme įmonę ir kūrėme sistemą tokią, kad jau 2017 metais pas mus darbuotojai dirbo nuotoliu. Tai įsivaizdavimui, čia yra prieš kovidą, kada dar taip niekas nedirbo arba dirbdavo tik labai ekstra atvejais. Pavyzdžiui, ligos, kai tikrai žmonės guli su sulaužyta koja ir t. t. Tai mes iš pat pradžių verslą statėme ant serverinio, nuotolinio darbo, dokumentus skaitmenizavome, nes turėjome tikslą pritraukti jaunas mamas, auginančias vaikus, joms sukurti patrauklias darbo vietas ir grįžimą į rinką neperkraunant darbais, kad galėtų žmogus dirbti ne pilnais etatais. Taip prasidėjo „Žinius“, – verslo istorija dalijasi R. Ūsaitė-Duonielienė.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai, pašnekovės įkurtas verslas judėjo sava eiga. Moteris juokauja, kad šiam pasaulį sustabdžiusiam kataklizmui jos komanda buvo pasiruošusi – nuotolinis darbas buvo jų kasdienė praktika. Taip įmonė sėkmingai augo iki 11 šiuo metu dirbančių finansų žinovų, plėtėsi ir klientų ratas.
„Šalia tradicinės finansinės apskaitos paslaugų, mes kuriame finansinio raštingumo mokymų programas vadovams, ne buhalteriams, nes labai dažnai išgirsta „buhalterija“, „mokymai“ ir iš karto dažnai asocijuoja, kad mes čia mokome buhalterius. Mes galime ir juos mokyti, bet mūsų mokymai iš tiesų yra nukreipti į verslų vadovus ir jie yra apie verslų finansus. 2017 metais pati parašiau programą „Finansinių ataskaitų ABC nefinansininkams“, su jos gyvais mokymais apvažiavau visą Lietuvą. Juose jau sudalyvavo per 250 vadovų, kas yra turbūt mažai, bet tema yra labai nišinė, tai nelengva ir tuos mokymus buvo surinkti, bet aš jaučiu, kad tai yra mano misija“, – sako R. Ūsaitė-Duonielienė.
Misija mokyti ir dalintis žiniomis su verslininkais pašnekovei tarsi įaugusi į kraują – ji mentoriauja įvairiose pradedančiųjų verslų skatinimo programose, padeda jauniems verslams žengti pirmuosius žingsnius, moko finansų pagrindų.
„Keliu sau tokią misiją – šviesti ir edukuoti verslų savininkus ir vadovus būtent per finansinę apskaitą, per skaičius. [...] Labai džiugu, kad finansiniam raštingumui yra skiriamas vis didesnis ir didesnis dėmesys ir aš tikiu, kad tai yra vienas iš veiksnių, ingredientų į tvarią, kokybiškesnę ekonomiką, nes stiprindami savo finansinio raštingumo žinias, ir valstybę turėsime nuo to tik geresnę, tvirtesnę, stipresnę ir taip toliau“, – svarsto ji.
Finansinis raštingumas – raktas į sėkmę
O pasidalinti pašnekovė su verslais tikrai turi kuo. Jos patirčių kraityje – finansų magistras, lektoriavimo patirtys, o svarbiausia – dvidešimties metų kauptos žinios didelėse, vidutinėse ir mažose verslo įmonėse, gamybos, transporto, prekybos, paslaugų sektoriuose. Apskritai, finansinis raštingumas, sako ji, – nemirštanti tema, kuria reikia domėtis nuolat. Tai pasakytina apie visus verslininkus, kurie tikisi sėkmės. Todėl, sako ji, verslas turi žinoti, kad finansinė įmonės sveikata yra vienas svarbiausių rodiklių, už kurį atsakinga ne buhalterė, o įmonės vadovas. Net jei kartais atrodo atvirkščiai.
„Verslų vadovais, C lygio vadovais tampama kartais visai iš nesusijusių profesijų, pavyzdžiui, gerai dirbo inžinierius, paaukštino jį, padarė skyriaus vadovu ir staiga jis tapo atsakingas už komandos indėlį į įmonės EBITDA, į pelningumą, kitus rodiklius ir jis net nesupranta, kas čia per rodikliai, kas čia per skaičiai ir kaip čia dabar jam gyventi ir elgtis. Smulkieji verslai juk irgi atsiranda iš amato kažkokio dažniausiai, gydytojas koks nors, masažuotojas pradėjo nuo to, kad teikė paslaugą, atsirado daug klientų, atsirado įmonė, pradėjo samdyti žmones.
Jie juk ir neturi jokio finansinio pagrindo ar vadybinio pagrindo, todėl tam tikru momentu jie arba patys supranta, kad jiems kažko trūksta, ieško žinių ir eina mokytis, tai čia turbūt tas lengvesnis, geresnis variantas, arba nutinka kažkokios finansinės krizės – skolų per daug prisidaro, kainų nesusikaičiuoja, ir tada jau jie pradeda ieškoti pagalbos iš tų finansininkų ir vėl eina mokytis.
Todėl patarčiau domėtis ir prisiimti asmeninę atsakomybę, nenumesti šitų reikalų buhalteriui. Mes dažnai girdime, kad buhalteris viską prižiūri. Ne, už tai atsakingas yra pats vadovas, verslo vystytojas. Tai pirmas žingsnis yra puslo laikymas ant skaičių ir komunikavimas, tarimasis su buhalteriu, o ne įsivaizdavimas, kad buhalteris už jį viską padarys ir jam viską išspręs. Ir jeigu jau laikome ta pulsą ant skaičių, tai reikėtų ugdyti savo žinias, ugdyti savo raštingumą tam, kad pavyktų laiku pastebėti kažkokius blogus simptomus, neigiamus indikatorius“, – patarimais dalijasi pašnekovė.
Iššūkiai – natūralus verslo procesas
Atrodytų, kad finansininkei verslas turėtų eitis kaip iš pypkės – paslauga paklausi, žinių ir noro dalintis netrūksta. Vis dėlto, veikiausiai nė vienas verslas neapsieina be iššūkių. Su tuo sutinka ir kalbinta pašnekovė. Sunkumų buvo ir verslo pradžioje, yra ir dabar.
„Apskritai, iki tol mano požiūris buvo toks, kad jeigu tu negali sukurti kokybiško verslo, kuris tikrai kuria aukštos pridėtinės vertės prekę ar paslaugą, tai nedaryk to verslo visai – neteršk bereikalingai aplinkos savo kažkokiais bandymais. Ir aš tokią pakankamai aukštą kartelę sau ir kėliau. Mano stiprybės buvo ilgametė praktinė patirtis, ekspertiškumas, tai norėjosi tą praktiką atnešti mažiems verslams.
Pagrindinis iššūkis buvo tai, kad aš čia tokia ekspertė, mane visi iki šiol taip vertino ir staiga aš atsiduriu gatvėje ir niekas manęs nežino. Ir kaip man reikia save parduoti? Kaip tą savo ekspertiškumą parduoti, parodyti tiems ateinantiems verslams, kad jie pasitikėtų, kreiptųsi, pirktų mūsų paslaugas, o ne kažkieno kito? Tai man turbūt didžiausias iššūkis buvo pardavimai. Su tuo susiduria visi kažkokios srities specialistai, kurie pradeda dirbti ant savęs“, – pasakoja pašnekovė.
Pasiteiravus, kaip pavyko šį iššūkį įveikti, pašnekovė pabrėžia vieną didžiausių savo puoselėjamų vertybių – nuolatinį mokymąsi. Pastarojo vedina, siekdama didinti pardavimų skaičių, ji sėmėsi žinių iš tos srities profesionalų ir įvairiausių lektorių. Išmoktas žinias taikė praktikoje.
„O šiais metais įmonėje paleidinėjome visiškai naują projektą, naują produktą – video mokymus. Ir aš vėl atsidūriau kaip verslo pradžioje: o tai kaip juos parduoti? Tarsi ir rinka pasikeitusi, tas soc. tinklų visas išsipūtimas ir reikšmingumas mūsų gyvenime pasikeitęs, lyginant su tuo, kaip buvo prieš 6–7 metus ir kaip yra dabar. Tai aš vėl supratau, kad man vėl reikia nuo nulio mokytis.
Iš tiesų, jeigu tu nusprendi būti verslininku, tu pasirašai sau tokį pasižadėjimą, kad tu mokysiesi tiek, kiek reikės, tada, kada reikės. Reikia visur tą informaciją rinkti, kaupti, gaudyti iš visur, kur tik įmanoma, tikrinti visas versijas ir t. t. Tai va taip aš ir atsidūriau „Swedbank“ Verslo akademijos sprinte – šiemet vėl sau pripažinau, kad man reikia išmokti naujų dalykų ir tai, ką aš mokėjau, jau tarsi nebeveikia, vėl reikia ieškoti informacijos. Tokiais laikais gyvename, nieko nepadarysi“, – šypteli ji.
Paklausta, kaip gi taip nutiko, kad būdama finansų eksperte ji keliauja semtis finansinių žinių, pašnekovė sako, kad čia slypi tam tikras paradoksas: „Mes finansininkai, finansinė įmonė, bet mes neturime laiko savo pačių finansus normaliai prisižiūrėti, nes visą laiką bėgame pagal klientų reikalus. Ir savo nedažiūrime. Tą reikėjo sau pripažinti, ačiū Povilui [mentoriui Akademijoje, aut. past.]. Aš atsisėdau ir pripažinau sau, kad pas mane yra nedažiūrėti tie patys dalykai, kokie ir kituose versluose, nors teoriškai tu žinai, ką reikia daryti. Čia, kaip ir tiems alkoholikams, – viskas prasideda nuo to, kad tu pasižiūri į veidrodį, pripažįsti ir tada sėdi gydytis. Visame kame tai veikia. Versle ypatingai.“
Kalbėdama apie lūkesčius Akademijoje, pašnekovė pasakoja, kad čia ji siekia išgirsti kuo daugiau lektorių, kitų nuomonių, išgirsti, ko verslai tikisi iš apskaitos įmonių bei laužyti savo stereotipinius įsitikinimus apie verslo vystymą ir galiausiai – jį inovuoti ir transformuoti į kuo labiau šiuolaikiškesnį.
„Ambicija yra jausti pulsą, jausti, kas vyksta rinkoje, kur link viskas važiuoja ir nepavėluoti kažkur, nes kai gyvename tame technologiniame proveržyje, tai man dažnai būna jausmas, kad mes paskui traukinį kažkur bėgame, kad čia jau visi turi dirbtinį intelektą, o mes dar ne, čia visi jau daro kažką, o mes dar ne, tai norisi reaguoti. Ir po šios Akademijos, ir apskritai [...] turiu lūkestį visą laiką būti žinių ir informacijos srauto viršuje, o ne bėgti kažkur paskui tą traukinį“, – tikina R. Ūsaitė-Duonielienė.