Pradėjus skaičiuoti pirmuosius koronaviruso atvejus Europoje, tiek pandemijos pradžioje, tiek jai įsibėgėjus, Vidaus reikalų ministerija rengė eilę nuotolinių konferencijų su šalies savivaldybių atstovais. Jų metu buvo teikiamos konsultacijos ir atsakoma į savivaldybių klausimus. Virtualių susitikimų metu dėmesys buvo kreipiamas nuo savivaldybių darbo organizavimo nuotoliniu būdu iki pagalbos teikimo gyventojams.
Į pagalbos teikimo gyventojams organizavimą buvo įtrauktos ir Vidaus reikalų ministerijos statutinės įstaigos, tokios kaip Policijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir kt. Jų atstovai teigia, kad iki pirmųjų koronaviruso atvejų Lietuvoje, dėmesys buvo skiriamas apsaugos priemonių apsirūpinimui ir apgalvojimui, kaip tam tikras paslaugas būtų galima perkelti į virtualią erdvę.
Pandemijos išvakarės: pirmieji žingsniai dėl visuomenės saugumo užtikrinimo
„Kai pamatėme, kaip keičiasi situacija, daugiausia dėmesio skyrėme apsaugos priemonių įsigijimui – svarbiausia buvo apsaugoti savo pareigūnus. Mes jau seniau buvome užtikrinę tam tikrą standartą, kas turi būti policijos automobiliuose, tad mums buvo šiek tiek lengviau. Tam tikros apsaugos priemonės ir taip jose būdavo, tačiau reikėjo įsigyti specifinių, tokių, kaip dezinfekcinis skystis, pirštinės, ir tai buvo labai svarbu“, – apie pirmuosius veiksmus reaguojant į ekstremalią situaciją pasakoja Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis.
R. Matonio teigimu, Policijos departamentas buvo vienas iš pirmųjų, kuris ėmė atlikti viešuosius pirkimus ir pirkti apsaugos priemones, todėl stygius nebuvo jaučiamas. Panašiai elgėsi ir kitos tarnybos – atliko viešuosius pirkimus, kad pasirūpintų savo darbuotojų saugumu.
Tuo tarpu nebuvo pamirštos ir didžiosios Lietuvos ligoninės. Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojo Mindaugo Kanapicko, PAGD, kaip valstybės rezervo valdytojai, apsaugos priemonėmis rėmė didžiąsias Lietuvos ligonines.
„Kaip žinia, didžiausias krūvis teko medikams, todėl reikėjo remti respiratoriais ir kitomis apsaugos priemonėmis iš valstybės rezervo. Nebuvo žiūrima, ar tai savaitgalis, ar naktis, tas gydymo įstaigas rėmėme priemonėmis nemažais kiekiais. Su laiku atsirado daugiau priemonių, kurias pagal poreikį pirko skirtingos įstaigos“, – sako M. Kanapickas. Tokių apsaugos priemonių rezervo papildymas, neskaičiuojant vaistų ir medicinos įrangos, įvyko dar kovo mėnesį, Vyriausybei skyrus 24 mln. eurų.
Vidaus reikalų ministerijos statutinėms įstaigoms įsigijus apsaugos priemones sekė kitas žingsnis – darbo proceso perorientavimas. Esminis pokytis – darbų ir tam tikrų paslaugų perkėlimas į virtualią erdvę. „Ekstremaliosios situacijos metu visi turėjome prisitaikyti prie naujos padėties ir įprasti dirbti nuotoliniu būdu, ne išimtis ir savivalda, todėl teiktos įstatymo pataisos sudarė sąlygas, kad visi svarbūs sprendimai būtų priimami laiku“, – teigia vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė.
Tarnybų veiklos perorientavimas – kam skirti didžiausią dėmesį?
Pandemijos įkarštyje itin didelis dėmesys buvo skiriamas medikams, kurie tiesiogiai turėjo dirbti su koronavirusu užsikrėtusiais žmonėmis. Vis dėlto, kad būtų išvengta kuo didesnio susirgimų skaičiaus, valstybinės tarnybos vienijosi ir perorganizavo savo darbus.
Labai greitai savo darbo specifiką pakeisti turėjo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Vidaus reikalų ministrė R. Tamašunienė, kaip Vyriausybės ekstremaliųjų situacijų komisijos pirmininkė, kovo 14 dieną paskelbė laikinąją vidaus sienų kontrolę. Lietuvai tuo metu uždraudus užsieniečiams atvykti į šalį, reikėjo perorganizuoti visą sienų kontrolės infrastruktūrą, kas, pasak VSAT Prevencijos skyriaus viršininko Giedriaus Mišučio, nebuvo taip paprasta.
„Pirmą kartą Lietuva per koronaviruso pandemiją pasinaudojo teisę atstatyti sienų kontrolę. Šalyje turėjo pilnai pradėti veikti mobilūs kontrolės punktai, taip pat turėjo būti užtikrinta infrastruktūra, apsirūpinta ryšio priemonėmis ir pan., kad kiekvienas įvažiuojantis per Latviją ar Lenkiją, būtų patikrintas.
Anksčiau tokios infrastruktūros nebuvo, todėl tai buvo visiškai naujas darbo modelis, kuriam reikėjo daugiau žmonių. Kontrolei buvo pasitelkti ne tik pasieniečiai, bet ir siunčiamos pajėgos iš įvairių padalinių, buvo pasitelkti net kariškiai“, – pasakoja G. Mišutis.
Kitaip savo prioritetus turėjo sudėlioti ir Policijos departamentas. Pareigūnai padėdavo ir medikams, ir pasieniečiams, ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centrui bei kitoms organizacijoms ar tarnyboms.
„Iš esmės padėjome visiems, nes Lietuvos policija – viena iš didžiausių organizacijų. Todėl mūsų indelis buvo pakankamai svarbus. Karantino metu prioritetai truputį pasikeitė, bet taip pat pasikeitimų matėme ir pačiame žmonių gyvenime: viešoje vietoje buvo daug mažiau žmonių, kildavo mažiau nusikaltimų, teisės pažeidimų. Visi pažeidimai ir nusikaltimai persikėlė į vidinius žmonių gyvenimus, padaugėjo smurto artimoje aplinkoje incidentų“, – pastebi R. Matonis.
Nors atrasti sprendimo būdus ekstremalios situacijos metu nebuvo paprasta, minėtosios tarnybos sako, kad greitas reagavimas į pandemijos keliamas grėsmes davė gerų rezultatų. Tokia patirtis išmokė, kaip reiktų reaguoti panašiose situacijose, todėl, jei istorija kartotųsi, veiksmų planas jau iš anksto būtų paruoštas.