Griežtės įmonių veiklos stebėsena
„Po Antrojo pasaulinio karo formavosi dabar veikianti centralizuota finansų sistema ir rinka – Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, centriniai bankai, kokius mes pažįstame šiandien, ir Lietuva niekaip negalėjo dalyvauti toje transformacijoje – procesus stebėjo iš šalies. Šiandien pasaulinėje finansų sistemoje mes vėl turime pakankamai didelius tektoninius lūžius, kuomet sistema tampa mažiau centralizuota, atsiranda atskiri žaidėjai, kurie yra mažiau priklausomi nuo vienos ar kitos valstybės, ir Lietuva turi unikalią galimybę prisidėti prie šių pasaulinių procesų formavimo“, – pastebi „Crypto Economy Organization“ prezidentas Mykolas Majauskas, teigdamas, kad Lietuva išties turi unikalią galimybę dalyvauti pasaulinėje finansų transformacijoje.
Lietuvoje, aiškina jis, šiuo metu jau veikia vienos didžiausių pasaulio kripto biržų. Pavyzdžiui, kompanija „Binance“, kurios dienos apyvarta, pasak M. Majausko, prilygsta Niujorko akcijų biržai. Tokių rinkos lyderių veikla Lietuvoje ne tik išskiria šalį šio sektoriaus kontekste, bet ir reikšmingai prisideda prie Lietuvos ekonomikos – 2023 m. pirmųjų devynių mėnesių laikotarpiu ši kripto birža sumokėjo 25 mln. eurų mokesčių į valstybės biudžetą. Visgi, finansų ekspertė Jekaterina Govina pastebi, kad šių įmonių veikla Lietuvoje prasidėjo sąlygojant išorės veiksniams, kurie negali būti laikomi išskirtinai Lietuvos nuopelnu, siekiant pritraukti kriptoturto sektoriaus įmones, kurių Lietuvoje šiandien yra apie 300.
„Tiek įmonių mūsų šalyje atsirado nuo tada, kai Estija pradėjo vykdyti masinį valymą – suprato, kad jie tapo tuo kripto centru, kuriuo nenorėjo tapti. Tada jie įvedė labai griežtą reguliavimą ir tada įvyko ta migracija iš vienos valstybės į kitą. Tai čia ta kripto įmonių migraciją į Lietuvą įvyko prieš maždaug 3 metus. Tai nebuvo Lietuvos noras pritraukti tas įmonės, bet tai buvo pasekmė to, kad pas mus tuo metu reguliavimas buvo pakankamai švelnus“, – atkreipia dėmesį viena iš startuolio „AMLYZE“ steigėjų.
Tad štai dabar atsiras puiki proga ne tik tapti lyderiaujančia valstybe šiame sektoriuje, bet ir sukontroliuoti Lietuvoje jau veikiančias ar planuojančias steigtis įmones. Ekspertai vieningai sutinka, kad iki šiol kriptoturto rinka priminė laukinius Vakarus – į įmonių veiklą iš dalies buvo žiūrima tarsi pro pirštus. Nors tam tikri reguliavimo mechanizmai, kaip antai pinigų plovimo prevencijos nuostatos, galiojo ir iki šiol, nuo kitų metų stebėsenos mechanizmas bus gerokai griežtesnis.
„Kripto yra rizikingas instrumentas visomis prasmėmis, tiek žiūrint iš individualaus investuotojo perspektyvos, kuris svarsto investuoti, kadangi svyravimai yra labai dideli, tiek žiūrint ir valstybiniu, ir Europos Sąjungos ar net pasaulio mastu. Šiai dienai pripažįstama, užfiksuota institucijų, kurios atsakingos už pinigų plovimo prevenciją, kad tai yra rizikingas instrumentas ir dėl to reikalingas reguliavimas.
Tai iš čia ateina tas reglamentavimas, kuris pasako, kad tik tam tikri subjektai, kurie atitinka aukščiausius standartus, kaip kad dabar bankai, kredito unijos, elektroninių pinigų įstaigos, tik tokie subjektai, kuriuos valdo gerą reputaciją, kompetenciją turintys subjektai, gali veikti rinkoje. Siunčiamas signalas, kad investuojant per juos arba darant mokėjimus, galima tikėtis pinigų apsaugos.
Ką dar svarbu pažymėti, ką tas naujas reglamentas atneša, irgi žiūrint iš investuotojų pusės, tai, kad kripto tampa finansų sistemos dalimi – mes dabar turime investavimą į akcijas, obligacijas, fondus, tai ir kripto jau atsidūrė tame reguliuojamame lauke. Tai suteikia tam tikrą pripažinimą tam instrumentui [...] ir čia mes, matyt, kalbame ne apie tai, kad visiškas saugumas ar visiškas saugumo nebuvimas, o labiau apie tai, kad ar bus didesnė tikimybė, jog tos investicijos bus saugios, ar mažesnė tikimybė“, – aiškina J. Govina.
Advokatų kontoros „TGS Baltics“ partneris ir bankininkystės grupės vadovas Žygimantas Stankevičius atkreipia dėmesį, kad nors ši rinka primena laukinį kapitalizmą, kuriam reikia apkarpyti sparnus, tikrai nėra taip, kad ši rinka iki šiol veikė nekontroliuojamai. Naujasis reglamentavimas užtikrins tik daugiau dedamųjų, kurias turės atitikti operuojantis verslas.
„Iki šiol reguliavimas buvo ir iki šiol kripto paslaugų teikėjai irgi turėjo atitikti pinigų plovimo prevencijos reikalavimus, kurie ir toliau bus taikomi, tačiau papildomai prie pinigų plovimo prevencijos reikalavimų atsiranda kapitalo reikalavimai – turėti tam tikrą kapitalą ir jį palaikyti, kad būtų užtikrintas įmonės mokumas ir bankrotų išvengiamumas, taip pat atsiranda klientų lėšų apsaugos reikalavimai – atskirti kliento lėšas ir kliento saugomą kriptoturtą nuo savo, nemaišyti jo, kad neatsitiktų tokių dalykų, kaip kad su „FTX“, kuomet vadovai, tarkime, sumaišė ir naudojo klientų turtą savo investicijomis.
Tai tiek pinigų plovimo prevencijos reikalavimai, tiek klientų lėšų apsaugos reikalavimai, stipresnė vidaus kontrolė, tikimasi, sektorių pavers labiau civilizuotu, labiau patraukliu klientams. Ir, aišku, kiti finansų rinkos dalyviai, kaip tradiciniai bankai, į tą sektorių žiūrės palankiau, nes dabar, ne paslaptis, tradiciniai rinkos dalyviai į šį sektorių irgi žiūri atsargiai. O vis tiek bendradarbiavimas tarp kripto paslaugų teikėjų ir tradicinių paslaugų teikėjų yra neišvengiamas, nes iš kripto vis tiek, nori nenori, kažkada reikia pereiti į tą taip vadinamą dekretinę valiutą – valstybės pinigus, kuriuos šiuo metu pagrinde aptarnauja bankinis sektorius, elektroninės pinigų įstaigos, mokėjimo įstaigos“, – aiškina Ž. Stankevičius.
Abejoja licencijavimo terminu
Ekspertai vieningai sutinka, kad reguliavimas yra neišvengiamas žingsnis link civilizuotesnės kripto rinkos. Tačiau ar Lietuva taps globaliu šios industrijos centru, priklausys nuo reguliatoriaus gebėjimo efektyviai administruoti pokyčius ir įmonių pasirengimo atitikti naujus standartus. Pasak Mykolo Majausko, tai yra istorinis momentas, kai Lietuva gali tapti regioniniu kripto centru arba prarasti šansą, palikdama jį kitoms valstybėms. Tačiau kol kas valstybė siunčia signalą, kad prioritetas yra griežčiausia kontrolė, o ne rinkos plėtra.
„Reguliatorius – Lietuvos bankas – dabar deklaruoja, kad yra pasiruošęs, turės pakankamai personalo peržiūrėti licencijų paraiškas ir kad žiūrės atidžiai, priims tik tuos rinkos dalyvius, kurie yra subrendę. Bet tas pats laikotarpis, per kurį Lietuvos bankas peržiūrės paraiškas dabar egzistuojančių rinkos dalyvių, yra labai trumpas. Lietuva pasirinko labai konservatyvų, labai griežtą įgyvendinimo būdą ir nustatė pereinamąjį laikotarpį iki kitų metų birželio 1 dienos. Tai yra 5 mėnesiai.
Tai yra labai trumpas laikas licencijų paraiškai gauti. Aš turiu abejonių, kad per 5 mėnesius tų egzistuojančių rinkos dalyvių pateiktos paraiškos bus kokybiškai ir greitai išnagrinėtos. Lietuva turėjo galimybę pasirinkti ilgesnį pereinamąjį periodą, reglamentas nustato pusantrų metų. Kitos šalys, kaip, pavyzdžiui, Estija, pasirinko ilgesnį pereinamąjį laikotarpį, o Lietuva, matyt, turėjo savų sumetimų – gal matė, kad tos rizikos yra per didelės, ir nusprendė tą pereinamąjį laikotarpį sutrumpinti“, – svarsto Ž. Stankevičius.
Tad turėdamas tokį trumpą laiko tarpą gauti licenciją, aiškina jis, sektorius yra sumišimo laikotarpyje – kreipiamasi į konsultantus ir galinčias pagelbėti įstaigas, kad pavyktų laiku pateikti paraiškas ir gauti leidimą veikti šalyje: „Problema yra ne tik ta, kad konsultantai yra užimti. Problema yra surasti net ir tinkamą personalą, nes, tarkime, dabar yra reikalavimas turėti valdybą iš trijų asmenų, tai reikia valdybos narius surasti, kurie būtų geros reputacijos ir kvalifikacijos. Problema yra ir turėti personalą, kuris atitiktų pinigų plovimo prevencijos reikalavimus ir kuris užtikrintų tinkamai vidaus kontrolę. Tai tas sektorius kuria darbo vietas, bet tų darbuotojų, mano galva, trūksta. Nėra taip jau paprasta tas darbo vietas užpildyti.“
Trūksta politinės valios
Jakaterina Govina antrina teigdama, kad toks Lietuvos pasirinkimas atspindi nuoseklią valstybės poziciją. Pasak jos, šiuo metu šalyje veikia apie 300 kripto keityklių, tačiau net jei ne visos jos kreipsis dėl licencijavimo, net ir pusę jų patikrinti per tokį trumpą laikotarpį yra „nerealistiška“.
„Man atrodo, kad tai yra labai aiškus valstybės signalas, kad mes kripto globaliu centru tapti nenorime. Sąmoningai. Ir tai yra nuoseklu, nes nebuvo niekada taip, kad Lietuva būtų pasakiusi, kad taip, mes norime tapti kripto centru. Lietuva yra pasakiusi, kad mes norime tapti „fintech“, arba finansinių technologijų įmonių, centru, bet visada buvo pasakymas, kad išskyrus kripto. Kripto visada buvo fone“, – pabrėžia finansų ekspertė.
Todėl pagrindinis klausimas, kurį dabar turi spręsti Lietuva, pasak M. Majausko, yra labai paprastas – ar būsime pasiruošę pratęsti licencijai gauti skirtą terminą ir išlaikysime čia klestinčias įmones, kartu pritraukiant į šalį naujus žaidėjus, ar pamažu vysime šį sektorių lauk.
„Ir čia gal atkreipčiau dėmesį, kad didžioji problema gal ir nebūtinai tiek pačiom kripto kompanijom, nes jos nusisamdys profesionalius konsultantus, sumokės mokesčius tiem konsultantam, išleis nemažai pinigų, kurių tikrai turi ir viskas bus gerai, bet Lietuvos bankas ir valstybinės institucijos turės suktis labai greitai. Joms gali būti pakankamai sudėtinga išsamiai išnagrinėti visas paraiškas. Ir ką mes galime matyti, kad didžiosios rimtos tarptautinės įmonės gal ir gali praeiti, bet galbūt, pavyzdžiui, kokie rimtesni lietuviški startuoliai gali užstrigti.
Prieš penkerius metus šalies Finansų ministerija, Prezidentūrai netrūkdant, Ekonomikos ministerija ir Lietuvos bankas ėjo su lyderyste, siekiant paversti Lietuvą finansinių technologijų centru, nors Lietuvos banko genuose visiškai nėra įrašyta, kad jis turi pritraukti investicijas. Bet Lietuvos bankas, suprasdamas bendrą reikalą, ėjo. Dabar staiga atsisuka Lietuvos bankas ir žiūri, kad jis stovi vienas. Reiškia, Finansų ministerija į vieną pusę, Prezidentūra į kitą, Seimas savo reikalais užsiėmęs, ir tada sako: palaukite, bet tai nėra mūsų reikalas užtikrinti investicijas. Tai tas bendras darbas iš tikrųjų yra labai svarbus. Bet bendros lyderystės klausimas kol kas kabo ore“, – atkreipia dėmesį jis.
Todėl, pastebi J. Govina pastebi, Lietuva, panašu, renkasi lengvesnį ir saugesnį kelią, o trumpas terminas tėra tarsi būdas „atsijoti“ galimas rizikas.
„Kai Lietuvos bankas mato, kad yra 300 subjektų, tai tu prie kiekvieno policininko ar darbuotojo nepastatysi, kurie žiūrės, stebės ir panašiai. Ir dar turint omeny, kad tos kripto įmonės iš principo yra globalaus pobūdžio – tai yra ne pavedimai iš Kauno į Vilnių ar būsto paskolų išdavimas, bet tai yra pavedimai iš Europos į Ameriką, į Australiją ir panašiai. Dabar turime tiek visuomenės, tiek politikų nusistatymą, kad jeigu kažkas įvyko blogai, ieškokime kaltų ir sulinčiuokim – ir „BaltCap“ buvo istorija, dabar „Foxpay“ istorija, kai kažkas įvyksta, tada visi politikai, priežiūros ir reguliavimo institucijos kviečiasi ant kilimėlio ir sako: tai ko jūs nepadarėte?
Niekas negali užtikrinti 100 procentų, jog visos įmonės veiks tinkamai, kad neatsiras blogų obuolių pintinėje. Ir tada ir reguliatorius, ir priežiūros institucija, ir politikos formuotojas renkasi tą saugesnį kelią, kad gal mes geriau neturėkim kažko, kas kuria labai didelę vertę, bet taip pat ir riziką, ir tada mes būsime ramūs, kad nebus tokių sprogimų. Čia yra labai svarbi politinė valia, nes reguliatoriui politikai turi pasakyti: žiūrėkite, mes prisiimame riziką kaip valstybė, kad jūs darysite savo darbą idealiai, bet atsiras ir bus bankrotų, nes mes suprantame, kad tai yra normali likutinė rizika kiekvieno reiškinio. Tas yra labai svarbu“, – aiškina J. Govina.
O tokių įmonių veiklos poreikį Lietuvoje, sako ekspertė, labai paprasta paskaičiuoti. Tai padarius, mano ji, pavyktų aiškiai susidėlioti prioritetus – Lietuva gali būti kriptoturto rinkos lydere ar ne.
„Tu gali pakankamai paprastai paskaičiuoti, kokią naudą viena įmonė, pavyzdžiui, didžiausia kripto keitykla pasaulyje „Binance“, būdama čia, licencijuojama čia, gali atnešti Lietuvai – ir per mokesčius, ir per darbuotojus, ir per ofisų nuomą, atsiskaitymą su teisininkais. Gali viską sudėti į „Excel“ lentelę ir įvertinti naudą. Tada yra išlaidų eilutė. Mes, kaip valstybė, prižiūrėdama tą veiklą, patiriame išlaidas – priežiūros, specialistų, atitinkamai kitų institucijų, kurios turi įsitraukti į tą veiklą. Ir mes galime pasižiūrėti.
Ir iš tikrųjų, jeigu praeina Raimondo Kuodžio žymiąją frazę, kaštų-naudos analizę, tai tada gerai – mes tada esame pasiruošę prisiimti riziką. O jeigu ateina nedidelės įmonėlės, kurios nenori Lietuvoje kurti jokios vertės, tarkime, nori pasamdyti vieną žmogų ir tiek, o visą kitą veiklą vykdyti kitose valstybėse, tai tokių įmonių gal mums nereikia, nes naudos mes negauname“, – aiškina ji.
Visą pokalbį žiūrėkite „Žinių radijo“ laidoje „Investicijos į finansų sektorių: ar Lietuva gali tapti globaliu kripto industrijos centru?“ čia.
