Idėjos, pastūmėjusios link Kamariškių dvaro
Nedaugžodžiaujant, A. Survilą būtų galima pristatyti kaip žmogų, Lietuvoje kuriantį pokyčius. Tai asmenybė, viena iš pirmųjų mūsų šalyje garsiai skleidusių socialinio verslo koncepciją. Kai Lietuvoje pastarosios idėjos buvo dar menkai suprantamos, A. Survila ėjo garsiai ir drąsiai – kalbėjo temomis, likusiomis ne tik valdančiųjų, bet ir visos visuomenės paraštėse. Kartu su NVO „Avilys“ komanda jis padėjo ne vienai užmirštai visuomenės grupei – tiesė ranką žmonėms su negalia, dirbo su nuteistaisiais asmenimis, pabėgėliais ar senjorais. Tai toli gražu nėra visos veiklos, kurias būtų galima užrašyti A. Survilos ir jo komandos indėlių visuomenei sąraše.
Pokytį generavusios idėjos vis dar tebesklando, o visos jos prasidėjo neįprastose bendradarbystės ir bendragyvenimo erdvėse. Būsimas Kamariškių dvaras – tik viena jų.
„2012 metais mes atidarėme „Avilį“, bendradarbystės (angl. co-working) erdvę, Gedimino g. 9, pirmą tokią Lietuvoje. Čia gimė daug dalykų. Iš čia buvo koordinuojama akcija „Darom“, čia gimė „Baltosios pirštinės“ ir daug kitų iniciatyvų. Ji ir dabar egzistuoja, tik dabar esame Gedimino g. 1. Kai pradėjome veiklą, reikėjo suprasti, kaip nuo kabinetinio darbo pereiti prie atvirų erdvių, dialogo ir kaip pradėti kalbėti apie socialines iniciatyvas ir inovacijas. Šiandien ši vieta jungia skirtingus žmones, skirtingus sektorius ir tai yra erdvė, kur gali gimti naujos idėjos.
Ilgainiui kilo noras turėti daugiau erdvės, kuri būtų gamtoje. Ten, kur susitiktų skirtingi žmonės, kur jie galėtų padirbėti, kur po darbo bėgtų ne į naktinį klubą ar barą, bet galbūt galėtų ilgiau pabūti su savo komanda prie laužo, klausantis varlių ar kitų gamtos garsų. Taip 2015 metais atsirado „Inovatorių slėnis“ – pirmoji bendragyvenimo (angl. co-living) užuomazga Lietuvoje. Tam reikėjo sukurti erdvę, tad nusprendėme prikelti Antalieptės Basųjų karmelitų vienuolyno buvusius pastatus. Tai mums buvo kaip smėlio dėžė – nerealios erdvės, prie kurių dirbo daug savanorių. Čia pirmą kartą buvo ištransliuota socialinio verslo sąvoka, kuri įamžinta ir ant čia stovinčios sofos. Čia buvo socialinių inovacijų kalvė, gimė „Zero Waste“ festivalis ir kiti projektai“, – trumpai veiklų ir įkurtų erdvių chronologija dalijasi jis.
Norėjosi dar didesnės bendrystės su gamta
Bevystant kūrybos ir darbo erdves Antalieptėje, teko susidraugauti su nemažai meno kūrėjų, kuriems reikėjo rasti ramybės oazę, esančią dar arčiau gamtos. Ieškant tokios erdvės kelyje pasimaišė suniokotas ir umžarštin skęstantis Kamariškių dvaras: „Dvarą mes nusipirkome už tiek, kiek kainuoja įdėti vieną langą. Tačiau kultūros paveldas yra didžiulė našta – tiek teisinė, tiek finansinė, o dvaro būklė buvo išskirtinai bloga. Jis 30 metų stovėjo be stogų, viduje jo augo miškas.“
Niekas, ką A. Survilos komanda rado Karmeliškių dvaro teritorijoje, nepriminė tikrojo dvaro ir to meto gyvenimo. Čia stovėjo tik apleistos pastatų sienos, o ir pastarąsias sparčiu tempu kasmet vis intensyviau savinosi gamta. Nerūpėjo šis dvaras nei vietiniams, nei kitiems apie jį girdėjusiems žmonėms. Įsigijus apgriuvusius statinius, teko nemenkai paplušėti. Tačiau, priešingai nei įprasta dirbti įsigijus kultūrinį paveldą, viskas prasidėjo ne nuo pastatų restauracijos.
„Iš pradžių atlikome bioįvairovės tyrimą, nes į kultūros paveldo teritoriją labai dažnai subėga bioįvairovė iš visokių ariamų laukų ir aplinkinių vietovių, nes kultūros paveldo sklypai yra tokie, kuriuose nelabai galima ką liesti, tai dažniausiai ten slepiasi bioįvairovė. Kaip žinote, klimato kaitoje bioįvairovė yra vienas iš tų dalykų, ką turime išsaugoti. Todėl atlikome bioįvairovės tyrimą ir vėliau pradėjome intervenciją, vadovaujantis mokslininkų tyrimais, kad neišnyktų ten gyvenantys šikšnosparniai ar kažkokia saugotina varlė ir vabalas.
O tada reikėjo išsivalyti – pirma sunkiasvorė technika išvažiavo su ten išpiltomis buitinėmis šiukšlėmis, tada prasivalėme šabakštynus ir pradėjome atstatinėti. Dvare yra 9 skirtingi pastatai, nuo saldainių fabriko, kuriame buvo gaminama „Karvutė“, iki paties dvaro. Be abejo, visų pastatų mes tikrai šiemet nesutvarkysime, tam reikės dar poros metų, nes tai nebuvo tokia būklė, kad mes įsigyjame, pasidarome remontą ir atsidarome“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kodėl A. Survilą ir jo komandą kaip mešką medus traukia gamta, pašnekovas atvirauja, kad jis pats užaugo vienkiemyje, gamtos apsuptyje, todėl gamta jam yra labai artima. O be to, jos saugojimas, mano jis, turėtų būti kiekvieno atsakingo žmogaus prioritetas.
„Jeigu ne geopolitinė situacija, manau, kad mūsų numeris 1 darbotvarkė būtų klimato kaita. Norime mes to ar nenorime, turime susitaikyti su realybe, kad ji yra, ji mus veikia ir mane nuoširdžiai truputį gąsdina, kiek sparčiai ji kinta. Todėl mes turime norėti palikti kuo mažesnį pėdsaką. Matau, kad verslas žengia netgi greičiau negu pilietinė visuomenė. Aišku, iš vienos pusės tam įtaką daro direktyvos, nes dabar labai didelės įmonės ir valstybei pavaldžios institucijos apskritai privalo daryti tvarumo strategijas, skaičiuoti savo CO2 pėdsaką.
Tačiau iš kitos pusės tai skatina ir vartotojai – Lietuvoje mes gyvename labai gerai ir vartotojai renkasi ne tik daiktą ir paslaugą, bet ir tai, kad ji būtų tvari. Todėl verslas prie to tikrai labai prisideda ir aš manau, kad tai turėtų būti horizontali veikla – jeigu tu galvoji kažką naujo pradėti, tu turi prieš tai pagalvoti, kad kuo mažiau nuskriaustum savo aplinką.
Antra vertus, gamta yra be galo žavi. „Inovatorių slėnyje“ mes pasitelkiame gamtą nuo komandų stiprinimo (angl. team-building) iki kitų veiklų. Gamtą pasitelkti komandoms yra nuostabu. Aš pats buvau skeptikas, bet labai smagu su komanda išeiti stebėti paukščių ar turėti patyriminį žygį sunkiai įveikiamose pelkėse. O būnant gamtoje ir triukšmo labai mažai, ką man labai lengva vertinti, – biuras, kuriame dabar sėdžiu, yra Gedimino g. 1, kitas biuras yra Antalieptėje ar Kamariškėse, kur yra visiškai laukinė gamta. Manau, kad žmogui reikia ir to, ir to
Prieš mūsų akis keičiasi ne tik klimatas, bet ir santykiai tarp žmonių dėl milžiniškos technologijų kaitos. Liks svarbus kūrybiškumas, kritinis mąstymas. Todėl galvojame, kad Kamariškės bus skirtos žmonių susitikimams ir pokalbiams, mintims apie naujus iššūkius“, – pasakoja A. Survila.
Kamariškių dvaras – sėkmės tyliai laukiantis eksperimentas
Prie naujų erdvių kūrimo ir dvaro atstatymo prisideda ir vietiniai gyventojai, ir įvairūs amatininkai bei meistrai, restauratoriai, archeologai, istorikai, taip pat ir paveldo žinovai. Tad kuriant šį projektą puoselėjamos ne tik tvarumo, bet vystomos ir bendrystės bei pilietiškumo idėjos.
Dvare, kaip pasakoja A. Survila, kūrybos laisve galės mėgautis ne tik kompozitoriai ir elektroninės muzikos kūrėjai, kuriems jau įrengta aukšto lygio muzikos įrašų studija, bet ir su menu nieko bendro neturintys asmenys, ieškantys naujos darbo erdvės, padėsiančios ištrūkti iš biurų, esančių kur nors didžiuosiuose miestuose. Kitaip tariant, čia laukiami visi, kuriems rūpi tvarumo, socialinės ir kitos, visuomenę į šviesą vedančios, idėjos.
„Sugalvojame padaryti tokią erdvę, kur atvažiuotų žmonės ir pabūtų su savimi, nes kaimynų 2 kilometrų spinduliu čia nėra, artimiausia parduotuvė – Latvijoje. Tai vieta yra vidury niekur, o pagal gyventojų tankį ji taip pat yra viena iš mažiausiai apgyvendintų teritorijų. Čia jau įrengėme gero lygio garso studiją muzikos kūrėjams. Berods „Queen“ filme buvo rodoma, kaip grupė išvažiavo į gamtą ir sukūrė albumą, tai mes taip pat įsivaizduojame, kad ir čia gali atvažiuoti kūrėjų komanda ir kažką sukurti. Mes tikimės, kad čia kartu laiką leisti gali ką nors pasiekęs meno kūrėjas ir visiškai su menu nieko bendro neturintis žmogus, iš korporatyvinės veiklos, – jie gali sėdėti prie laužo ir diskutuoti apie žvaigždes ir taip sugalvoti geras idėjas.
Kai tu darai kažkokį verslą ir eini pramintais takais, tai yra matematiniai skaičiavimai. Kai tu esi kūrėjas, tai tu žiūri hipotetiškai, ar tai pavyks, ar ne. Kai atidarinėjome pirmąsias erdves, aš buvau studentas, tuo metu negalėjai pagalvoti, kad darbo kultūra taip pasikeisi ir tai taps kasdienybe. Kai paleidinėjome bendragyvenimo erdves, nežinojome, kodėl žmonės turi ten vykti, bet žmonės pradėjo važiuoti ir projektas tęsiasi.
Tai Antalieptėje mes jau turime patirties su padirbėjimu ilgiau, kai žmonės atvyksta mėnesiui, netgi keturiems mėnesiams. Ir čia turėsime erdvių, kuriose bus galima gyventi. Ateityje norime priimti rezidentus iki poros metų, nes man tekę lankyti tokių projektų ir dykumose, kur atvažiuoja menininkas ir porą metų gyvena, o tu gali pas jį atvažiavęs nusipirkti kažkokį meno kūrinį ar tiesiog išgerti su juo kavos“, – atvirauja pašnekovas. Paklaustas, kada dvaras duris atvers plačiajai visuomenei, A. Survila tikisi, kad tai įvyks šių metų rugsėjį, tačiau tikina, kad žmonės ir dabar ten vyksta, talkina darbuose, o be to čia jau galima atvykti pasigrožėti it feniksu iš pelenų kylančiu dvaru ar aplink jį esančiomis vietovėmis.