Eglė ėmėsi veiklos, apie kurią anksčiau net nebūtų pagalvojusi: nė viename darbe nejutau tokios pilnatvės

Atrasti savo mėgiamą veiklą neretai užtrunka. Dviejų vaikų mama Eglė Granickienė šiandien džiaugiasi, kad jai pavyko įveikti ne vieną iššūkį ir imtis hobio, apie kurį anksčiau net nebūtų pagalvojusi. „Jei kas prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad kapstysiuosi žemėje, tikrai nebūčiau patikėjusi“, – šypsosi pašnekovė, save realizuojanti augindama gėles. Ir nors šiandien ji negali to pavadinti pelninga veikla, kada nors Eglė tikisi, kad tai taps šeimos verslu.

Ilgos paieškos

Ieškoti sodybos klaipėdiečių šeima nusprendė prieš kokius šešerius metus. „Norėjome vietos, kur galėtume leisti savo laisvalaikį. Tą norą sustiprino atsiradę vaikai. Be to, mėgstame buriuoti. Buriuojame Platelių ežere, čia susibūrė jau net tam tikra bendruomenė. Galiausiai pradėjome intensyviau ieškoti sodybos. Buvome jau taip nuo to pavargę, kad pamatę skelbimą paskambinome ir pasakėme, kad rezervuojame, nors net nematėme tos sodybos. Susiradome per navigaciją, nuvažiavome pažiūrėti ir iškart supratome, kad tai turi būti mūsų. Buvo daug niuansų, kol nusipirkome, vieną akimirką jau net buvome palaidoję tą mintį, kad gal likimas mums nulėmė kitą planą, bet prieš du metus pagaliau per dukrytės pirmąjį gimtadienį atšventėm sutarties pasirašymą“, – pasakojo Eglė. Tiesa, pirkdami apleistą sodybą, šeima nesulaukė daug paramos iš aplinkinių. Vieni perspėjo, kad bus daug darbo ir be reikalo čia veliasi, kiti sakė, kad tik iššvaistys savo laiką. Bet Eglė nepasidavė ir nutarė prikelti sodybą antram gyvenimui.

„Susikūriau Instagram paskyrą „Supa miškas ir vanduo“ ir ieškojau bendraminčių. Atsirado bendruomenė, kurie augina, sodina, turi kitokius ūkius. Glaudžiai susidraugavau su dviem merginomis, kurios turi savo ūkius ir jos davė tiek daug informacijos, patarimų, kad nebeturėjau kur dėtis, tik viską realizuoti. Ėmiau sodinti gėles: tulpes, bijūnus. Pradėjau kurti gėlių ūkelį. Dabar sodiname tūkstančius jurginų ir bandome įgyvendinti savo svajonę. Aš čia realizavau save. Toks jausmas, kai vaikai auga, kad reikia dar ką nors auginti“, – šypsojosi pašnekovė.

Šiuo metu ji yra motinystės atostogose, todėl gali sau leisti laisvu laiku imtis sodo darbų. Tiesa, liepą ji jau turi grįžti į oficialų darbą, bet moteris prisipažįsta, kad nė vienas darbas jai niekada neteikė tiek pilnatvės, kiek gėlių auginimas. „Pagal profesiją esu socialinė darbuotoja, dirbau ir tebedirbu vadovaujamąjį darbą, prieš tai dirbau fotografe. Bet nei vienas, nei kitas darbas man nesuteikė tiek laimės“, – sakė Eglė.

Prasidėjo nuo gėlyno

Paklausta, nuo ko prasidėjo jos draugystės su gėlėmis, Eglė pasakojo, kad pirmiausia ji pasidarė savo gėlyną. „Pasodinau beveik 500 augalų, visi taip gražiai užaugo, pradėjau dalintis nuotraukomis Instagrame, visi žavėjosi, klausinėjo patarimų. Tada rudenį nutariau pasodinti daugiau gėlių. Užsisakėme tulpių, jų pasodinau kone tūkstantį ir visas išdalinau. Pasodinau virš dviejų šimtų bijūnų, vėdrynų, jurginų… Taip ir įsivažiavome. Viską darome patys su vyru. Jis sakė, kad taip ilsisi nuo savo darbo“, – pasakojo Eglė.

Tiesa, iššūkių būta nemažai. Vis tik gėlių derlius labai priklauso nuo oro sąlygų. „Šiemet didžiulis iššūkis buvo sniegas. Daug ūkininkų turėjo nuostolių su bijūnais. Kadangi mano bijūnai pirmamečiai, jiems nieko nenutiko. Buvo kuriozas su tulpėmis, turėjau užsakymų mamų dienai. Bet jas užsnigo, turėjau atsakyti žmonėms. Pavėlavau porą dienų. Kitas dalykas, kad labai daug augalų sugadina žvėrys: iškasa tulpes, kitas gėles nuėda. Tai apskritai nėra pelninga veikla, nes net jei ir neprarandu, daugiau dalinu nei pardavinėju, bet mokausi ir tobulėju“, – sakė pašnekovė.

Ateityje svarsto apie rimtesnę veiklą

Eglė sako, kad pagrindinė jos idėja įsigijus sodybą, buvo nieko čia nenaikinti. „Mes čia esame svečiai, todėl į viską žiūrime su pagarba. Tarkime, turime didžiulę eglę, kurioje yra bičių ir vapsvų, jos ėda mūsų braškes. Mums siūlė jas išdeginti, užmūryti, bet atsisakėme. Lygiai taip pat stengiamės neblaškyti gervių, kurios peri pelkėse. Norime sugyventi su visais, kas čia įsikūrę“, – teigė moteris.

Paklausta, kaip mato savo veiklą ateityje, Eglė sakė, kad kada nors tikisi turėti nedidelį gėlių ūkį. „Norėčiau išsiimti ūkininko pažymėjimą, paruošti projektą, gal ir paramą ūkininkui gauti, bet dar nesijaučiu tvirta, kad galėčiau apie tai kalbėti. Norėčiau, kad tai būtų mano verslas, kur galiu save realizuoti, kurti puokštes, dekorą ir atnešti šeimai pelną, nes kol kas – tik investicijos“, – šypsojosi pašnekovė.

Ji juokėsi, kad jei kas nors prieš dešimt metų jai būtų pasakęs, kad sodins gėles, nebūtų patikėjusi. „Esu visiška miestietė, norėjau krypti į mados fotografiją, man patiko miestas, gamta buvo tik kažkur šalia, bet kad kapstytis, kasti, ravėti – tikrai ne. Kita vertus, neįsivaizdavau savęs su darbo kostiumėliu, vadovaujančios, nes mano asmenybė visai ne vadovo“, – sakė Eglė.

Kol kas į sodybą šeima atvažiuoja tik trumpam, nes čia nėra jokio gyvenamojo pastato. „Kol kas įsikūrėme palapinėje, kad būtų patogu, bet grįžtam nakčiai namo. Namas buvo, bet labai senas, todėl jį nugriovėme ir netrukus turėtume gauti leidimus pradėti statybas. Metus kūrėme projektą su architektu, norėjome, kad namo idėja gerbtų Žemaitijos nacionalinio parko architektūros vertybes. Laukiam, kada jau prasidės statybos“, – pasakojo moteris.

Kol namo nėra, Eglė čia atvažiuoja kasdien kaip į darbą ir sodina, prižiūri gėles. Paklausta, kokios jos pačios mėgstamiausios, moteris sakė, kad labai mėgsta bijūnus, rožes ir visas lauko gėles. O kokios įnoringiausios? „Vienareikšmiškai – rožės, nes jos ir serga, reikia dengti žiemai, mylėti, tręšti, genėti, bet jos ir atsidėkoja gražiausiais žiedais“, – šypsojosi moteris.