Nors Grenlandijos pavadinimas reiškia „žalioji žemė“, miškų joje nerasite. Apie 83 proc. salos dengia ledo skydas. Akį traukia boluojantys ledynai ir iš vandens išnirę ledkalniai. Ledynai čia suformavo raižytą krantą su daugybe fiordų ir pakrantės salų.
Miestai ir kaimai, I.Matuliauskaitės teigimu, yra tarsi atskiros salos – jų nejungia jokie keliai. Tad norint iš vieno pasiekti kitą tenka skristi arba plaukti laivu. Susisiekimas sudėtingas ne tik salos viduje, bet ir su išoriniu pasauliu – lėktuvai čia skraidina tik iš dviejų šalių. Bet būtent tai, kad Grenlandija tokia atoki, pasak pašnekovės, yra vienas veiksnių, traukiančių žmones čia atvykti.
Salos sostinėje Nuke gyvenanti lietuvė I. Matuliauskaitė sako, kad tai vieta, kurioje susipina naujasis pasaulis ir senoji vietinių inuitų kultūra: „Apie 20 tūkst. gyventojų turinčiame Nuke verda mums įprastas gyvenimas – turime ir pramogų, ir laisvalaikio praleidimo, ir apsipirkimo vietų, tik čia – visko kur kas mažiau.
Daugelis vietinių turi savo laivelius, kuriais išplaukia savaitgaliais, žvejoti ar praleisti laiką savo vasarnamiuose. Jie taip pat ir medžioja – ne tik paukščius ir elnius, bet ir ruonius bei banginius. Mes su draugu žiemą irgi plaukiame medžioti kurapkų, o vasarą kalnų upėse ar vandenyne pasigauname žuvies.“
Inesa papasakojo, kas ją atviliojo į tolimąją Grenlandiją, kuo ši sala ypatinga ir ką nepaprasto joje galima pamatyti bei patirti.
– Papasakokite savo istoriją – kaip atsidūrėte Grenlandijoje?
– Išvykau į Daniją dėl kultūrinės komunikacijos ir globalizacijos magistro studijų. Turėjau galimybę pasirinkti papildomas studijas ir gauti diplomą, taigi pasirinkau Arkties studijas, nes man įdomi globalinio atšilimo tema. Magistro praktika turėjo būti susijusi su komunikacija, tačiau įtraukti reikėjo ir Arktį. Ieškodama tokios praktikos išsiuntinėjau CV į skirtingas šalis: Suomiją, Švediją, Norvegiją, taip pat ir į Grenlandiją.
Praktiką atlikau Laplandijoje, o vėliau, rašydama magistrinį, iš vienos Grenlandijos turizmo įmonės, kuriai buvau nusiuntusi savo CV, gavau darbo pasiūlymą tris vasaros mėnesius pas juos padirbėti pardavimų vadybininke. Sutikau. Tada išvykau į Grenlandiją tikėdamasi ten praleisti tris mėnesius, o dabar jau septinti metai čia gyvenu (juokiasi).
– Kas paskatino pasilikti?
– Po mėnesio toje įmonėje gavau ilgalaikį kontraktą. Dirbau pas juos dvejus metus su pardavimais, reklama, tai buvo ispanų turizmo įmonė, įkurta Šiaurės Grenlandijoje, Ilulisato miestelyje. Siūlė pramogas vasarą plaukioti baidarėmis aplink ledkalnius, žygius, o žiemą – turus su sniego automobiliais ir šunų kinkiniais. Paskui šią įmonę pardavė.
Bet aš supratau, kad dar su Grenlandija nebaigiau, man čia dar norėjosi pabūti. Porai mėnesių grįžau į Europą ir vėl ieškojau darbo Grenlandijoje. Įsidarbinau įmonėje „Guide to Greenland“, nes man patiko jos koncepcija ir išsikelti tikslai atverti Grenlandiją visam pasauliui.
Dirbu čia jau penktus metus, mes turime didžiausią kelionių pasiūlą saloje. Bendradarbiaujame su visais vietiniais ir perpardavinėjame jų siūlomus turus po šalį. Visus pristatome vienodai, nepaisant to, ar tai didesnė įmonė, ar šeimos, ar net vieno asmens, kuris turi laivelį ir plukdo turistus, bet galbūt neturi galimybės susikurti tinklalapio ir pardavinėti savo produktų, verslas. Tad mes apie jų paslaugas padedame sužinoti į Grenlandiją atvykstantiems turistams.
– Kokį pirmą įspūdį ši sala jums paliko ir ar jis pasikeitė?
– Pirmą įspūdį labai gerai atsimenu, nes vis dar tą patį jaučiu, kai grįžtu čia iš Europos. Išlipus iš lėktuvo iškart pajauti, koks grynas, švarus čia oras. Aišku, yra vėsumos, gaivos, bet tas grynumo jausmas pagauna kiekvieną kartą.
Kai atvykau pirmą kartą, nusileidau Ilulisato miestelyje, kuriame pragyvenau dvejus metus. Ten yra ledo fiordas, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dėl jo miestelis ir garsus. Įsivaizduokite, išlipate iš lėktuvo ir matote vandenyje plaukiojančius ledkalnius. Važiuoji per miestelį, o tarp tų spalvotų namelių matai sodriai mėlyną jūrą ir baltus ledkalnius. Tas spalvų kontrastas ir patys ledkalniai atrodo labai įspūdingai.
– Ar sunku atvykėliui čia rasti darbą?
– Darbų yra labai daug, reikia tik norėti dirbti. Nors Grenlandija yra Danijos dalis, bet ji nepriklauso Europai. Norint oficialiai dirbti, reikia gauti darbo vizą. Taigi darbo reikėtų ieškotis nuotoliniu būdu, būti pasirašius sutartį su įmone ir tada kreiptis dėl darbo vizos į Danijos tarptautinio įdarbinimo ir integracijos agentūrą, kad atvykęs ją jau turėtum. Darbo viza gaunama metams, paskui galima prasitęsti.
– Kokios profesijos čia paklausios?
– Visos paklausios, bet, jei norima taikyti į aukštesnę poziciją, reikalaujama mokėti danų ir anglų kalbas. Jei įsidarbini statybų sektoriuje, žuvies fabrike, nori užsiimti valymu ar dirbti parduotuvėje galima pradėti mokant tik anglų kalbą, bet dažnai norima, kad darbuotojai mokėtų ir danų kalbą arba norėtų jos mokytis.
Aš pati turiu danų kalbos pagrindus, bet, kadangi dirbu turizmo srityje, mano pagrindinė kalba yra anglų, nes daugiausia bendrauju su turistais. Vietiniai partneriai su manimi bendrauja ne tik danų, bet ir anglų kalba.
– Grenlandija – pakankamai egzotiška kelionių kryptis. Ar daug turistų per metus ją aplanko?
– Tikrai daug. Grenlandija pastaraisiais metais tapo labai populiari, dažnai ji vadinama vieta, kur bent kartą gyvenime turi atvykti. Pati kelionė nėra pigi, gana sudėtinga čia atvykti žmonėms, gyvenantiems ne Europoje, nes į salą galima atskristi tik iš Danijos arba Islandijos. Šiemet atidaro dar vieną kryptį – bus galima keliauti iš šiauriausios Kanados teritorijos Nunavuto, bet tik vasarą.
– Dėl ko verta čia vykti, ką tokio ypatingo galima pamatyti, patirti?
– Žmonės renkasi labai skirtingai. Dažnai atvykstama dėl noro pamatyti ledynu padengtą salą, užlipti ant ledo skydo, pamatyti ledkalnius ir aplink juos pasiplaukioti ar net stebėti ledkalnių atskilimo procesą.
Labai ypatinga ir tundros gamta – čia nėra miškų, tad nepamatysite medžių, bet galite pamatyti elnius, avijaučius, o jūroje – įvairiausius banginius.
Turistai taip pat atvažiuoja patirti arktinę žiemą, pamatyti sniegą, Šiaurės pašvaistes, pasivažinėti šunų kinkiniais.
Dar vienas turistus traukiančių veiksnių yra Grenlandijos gyventojų inuitų, kurie ilgus metus išgyveno tokiomis atšiauriomis sąlygomis medžiodami, žvejodami, kultūra. Jų saloje gyvena apie 56 tūkst. ir jie vis dar medžioja ruonius, banginius, žvejoja ir naudojasi šunų kinkiniais keliaudami atokiuose salos kampeliuose. Grenlandija yra viena iš kelių šalių, kurioms leidžiama medžioti banginius, nes tai – dalis vietinių kultūros ir identiteto.
Išskirtine kelionių kryptimi Grenlandija laikoma ir dėl to, kad sala yra labai atoki, sunkiai pasiekiama ir ne visi turi galimybę čia atvykti, taigi ji dar neperpildyta turistų.
– Kokių neįprastų dalykų pačiai teko patirti, pamatyti, paragauti?
– Grenlandijoje pirmą kartą pamačiau Šiaurės pašvaistes. Žinau, kad neseniai ir Lietuvoje jas matėte, bet turiu pasakyti, kad tai, kiek matosi Europoje, yra labai maža dalis to, ką galima pamatyti čia. Matyti virš tavęs šokančias šviesas – jos juda, todėl sakome, kad šoka, – išties įspūdinga! Jautiesi toks palaimintas, kad gali tai pamatyti. Ir kas kartą jos yra vis kitokios. Pirmą kartą man buvo vau, bet ir po septynerių metų vis dar yra vau!
Man labai patinka plaukioti aplink ledkalnius. Ypatingas jausmas matyti penkiaaukščio dydžio ledkalnį, šalia jo pasijunti toks mažas šiame pasaulyje. O jei dar pasiseka pamatyti šalia plaukiojančius banginius, kelionė tampa dar ypatingesnė!
Vietiniai – labai šilti, paprasti, besišypsantys, laimingi žmonės. Man jie labiau primena pietiečius nei šiauriečius. Jei yra kieno nors gimtadienis ar kokia didelė šventė, jie į ją sukviečia visus, kuriuos pažįsta. Jei miestelis mažas, jis visas pakviečiamas į tą šventę. Būna švediškas stalas, grenlandietiškų skanumynų, tortų ir kava. Nurodo laiką, kada svečiai laukiami, žmonės ateina, pabendrauja, pasivaišina ir išeina. Man labai patinka tas jaukumo jausmas, kad visi yra kviečiami atšvęsti ypatingas progas kartu.
– Prakalbote apie maistą – kokių delikatesų galima paragauti Grenlandijoje?
– Lietuvoje žuvį rūko, o grenlandiečiai ją džiovina. Dažnai kepamas elnias arba avijautis, gaminama žuvienė, valgomos jūrų gėrybės: atlantiniai krabai, labai populiarios krevetės, verdama ruonių sriuba. Vienas didžiausių delikatesų yra banginių oda. Ji patiekiama žalia. Vadinasi „mattak“. Ją nuplauna, supjausto mažais kvadratėliais, juos nardina į sojos padažą arba į vegetą panašius prieskonius ir valgo.
Skonis labai įdomus. Dažnai sakome, kad skonis priklauso ir nuo to, ar su tais dalykais užaugai ar ne. Jiems tai yra labai skanu, aš jos visada paragauju, nes skirtingų banginių oda yra skirtingo skonio. Vienų banginių oda man patinka, kitų – truputį per kieta. Iš esmės ji neturi daug skonio, yra tokios lyg kremzlinės konsistencijos. Man labai skanu keptas elnias arba avijautis, bet ruonis – ne mano skonio, banginių mėsa, kurią ruošia kaip steiką, man irgi yra per stipraus skonio.
Apskritai jų maistas labai maistingas, jie vartoja daug riebalų: pavyzdžiui, džiovinta žuvis valgoma su padažu, kuris pagamintas iš ruonių riebalų.
– O saldumynai – ką savito jie turi?
– Daug jų importuojama, o tortus kepa naudodami dviejų rūšių uogas, kurios čia auga: tam tikros rūšies mėlynės ir juodosios varnauogės.
– Ar įmanoma ten užauginti kokių nors daržovių?
– Daugiausia viską importuoja, augina labai mažai. Kadangi Grenlandija yra labai didelė, pietuose augina šiek tiek bulvių, valgomųjų runkelių, šiltnamiuose – salotų.
– O gyvulius ar laiko?
– Pietų Grenlandijoje auginamos avys, nes ten auga daugiau žolės. Yra truputį karvių, mačiau, kad keletas vietinių laiko vištas. Bet Šiaurės Grenlandijoje to nepamatysi. Jų maistas – gamtoje, užtat medžioklė yra labai populiari. Vietiniai per medžioklės sezonus plaukia medžioti ir šaldikliuose kaupia atsargas žiemai, tad dažnai namuose galima rasti vieną, du ar net daugiau šaldiklių. Tai vienas sveikiausių ir ekologiškiausių prasimaitinimo būdų, nes čia gyvuliai neauginami, visa mėsa importuojama iš Danijos.
– Teko skaityti, kad Grenlandijoje tarp gyvenviečių nėra nutiestų nei kelių, nei geležinkelio bėgių ir kad susisiekimas galimas tik oru arba vandeniu. Gal galite daugiau papasakoti apie susisiekimo galimybes?
– Taip, tai tiesa. Aš pati gyvenu sostinėje, joje kelių yra, žmonės turi automobilius, jais važinėja, yra ir viešasis transportas. Bet nėra galimybės iš vieno miesto į kitą nuvykti automobiliu. Tai arba skrendi lėktuvu, sraigtasparniu, arba plauki savo privačiu laivu. Yra vienas vietinis keltas, bet jis automobilių neplukdo, tik žmones. Sala tikrai labai didelė, miesteliai išsimėtę, o susisiekimas tarp jų yra labai sudėtingas. Kaimeliuose kelių gali ir nebūti, o vietoj automobilių žmonės naudoja keturračius ar sniego motociklus žiemą.
– Grenlandija priklauso Danijai, o ši – ganėtinai brangi šalis. Koks pragyvenimo lygis Grenlandijoje?
– Pragyvenimo lygis čia yra gana aukštas. Maistas iš esmės importuojamas iš Danijos, tad čia jis dar brangesnis. Aišku, ir atlyginimai atitinkami. Mažuose miesteliuose žmonės daugiau medžioja, žvejoja, taigi daugiau patys pasirūpina maistu.
– Papasakokite apie Grenlandijos klimatą – kokios čia vasaros ir žiemos?
– Pietų ir Šiaurės Grenlandija skiriasi, bet, jei kalbėtume apie vidurkį, vasara čia yra nuo birželio iki rugsėjo vidurio, likę mėnesiai – žiema. Čia kaip ir nėra keturių metų laikų, bet iš dalies rugsėjis ir gegužė galėtų atitikti rudenį ir pavasarį.
Vasarą vidutinė temperatūra yra 10–15 laipsnių šilumos, būna dienų, kai pakyla iki 18-os, tada būna labai šilta. Šie trys mėnesiai salos dalyje virš poliarinio rato yra tas laikotarpis, kai turime 24 valandas šviesos – nesutemsta. Nukas yra žemiau, tad pas mus nėra šviesu visą parą, tačiau ilgiausia diena trunka 21 valandą. Beje, daugelis mano, kad neįmanoma gyventi tamsoje, bet galiu pasakyti, kad kur kas sunkiau, kai nuolat šviesu, nes organizmas labai išsibalansuoja, nežino, kada jam reikia ilsėtis. Tačiau Baltosios naktys yra vienas tų dalykų, kuris traukia žmones čia atvykti, nes naktinė šviesa čia labai graži – fotografų rojus.
Nuo rugsėjo vidurio oras pradeda vėsti. Labai įdomu tai, kad dienos čia labai greitai trumpėja ir ilgėja – kas 7–10 minučių kasdien. Nuke trumpiausia diena gruodį trunka apie tris valandas.
Snigti ima nuo lapkričio–gruodžio. Žiema tęsiasi maždaug iki balandžio vidurio. Vidutinė temperatūra Nuke žiemą būna 10–15 laipsnių šalčio, labiau į šiaurę – apie 20 laipsnių šalčio. Kai kur ji nukrenta iki 30–40 laipsnių šalčio. Gali atrodyti, kad labai šalta, bet čia oras yra labai sausas, todėl esant 10 laipsnių šilumai kai kurie vietiniai jau vaikšto trumpomis rankovėmis, o esant 10 laipsnių šalčiui nėra taip šalta.
Kai gyvenau Danijoje, emociškai veikdavo nuolatinė drėgmė, lietus. O čia pažiūri pro langą – saulė, sniegas, ir nuotaika visai kita. Daug smagiau, nes lyja labai nedaug, o vakarai nėra tokie ilgi, kai gali pro langą stebėti Šiaurės pašvaistes.
– Kaip pati jaučiatės gyvendama Grenlandijoje?
– Na, iš to, kad gyvenu čia jau septynerius metus, tikriausiai numanote, kad patinka (juokiasi). Truputį yra to uždarumo, atskirties nuo pasaulio jausmo, nes, kaip minėjau, ir keliauti iš čia, ir kur nors greitai atsidurti yra ganėtinai sunku. Savaitgaliui jau niekur nenuskrisi.
Bet, kita vertus, čia yra daugybė veiklų, kuriomis gali užsiimti: gali plaukioti laivu, grožėtis ledkalniais, banginiais, išeiti pasivaikščioti į kalnus, o paėjus valandą jau ir žmonių nebesutiksi. Labai gera pabūti tyloje, matyti tą didingą gamtos grožį. Kai žiūriu į ledkalnį ar stebiu banginius, man visa tai vis dar atrodo tarsi netikra.
Žiemą sostinėje galima slidinėti kalnų arba lygumų slidėmis. Beje, čia organizuojamos vienos sunkiausių pasaulyje lygumų slidinėjimo varžybų „Arctic circle race“ – per tris dienas reikia nučiuožti apie 160 km.
Vienas populiariausių žygių vadinamas „Arctic circle trail“ – žmonės atvyksta ir pėsčiomis keliauja nuo vieno miestelio iki kito. Žygis trunka aštuonias dienas, nueinama apie 120 km. Esi be ryšio, eini Arkties tundra, maistą turi neštis su savimi, galima apsistoti tam tikruose nameliuose, bet žmonės dažnai pasiima ir palapines.
– Skamba išties egzotiškai. Ar kada planuojate palikti šią salą ir grįžti gyventi į Lietuvą?
– Kol kas dar planuoju čia pagyventi, bet neketinu likti visam gyvenimui. Grįžti į Lietuvą planų kol kas nėra. Mano draugas – danas, tad gali būti, kad persikelsime į Daniją ar kitą Skandinavijos šalį. Bet, kaip sakoma, Dievo planai nežinomi, tad laikas parodys.