Neringa sako, kad gali būti minkšta ir pūkuota, o gali būti labai tiesmuka ir neempatiška tiems, kas stoja skersai kelio ar nori ja pasinaudoti. Turbūt dėl to ir jokių nepadorių siūlymų nėra sulaukusi iš įtakingų savo sferose vyrų, nes užtekdavo žvilgsnio ar atitinkamo žodžio, kad suprastų, jog veltui gaišta laiką.
Palikti Lietuvą buvo labai sunku, ruošėsi šiam žingsniui net trejus metus
Jau ketvirti metai žinoma lietuvė yra pilnai persikrausčiusi į Los Andželą ir daugiau nebesiblaško. Čia kuria savo gyvenimą, džiaugiasi nebe dainininkės karjera, o dviejų savo įkurtų verslų sėkme, santykiais su mylimuoju bei pilnaverčiu gyvenimu.
„Palikti savo šalį buvo didelis žingsnis. Juk reikia pradėti kurti gyvenimą nuo pradžių. Vien jau tai, kad išvykstu toli nuo savo tėvų, o su tėvais aš turiu labai artimą ryšį, man buvo be galo sunku. Šį žingsnį aš tikrai stipriai svėriau ir jam ruošiausi net trejus metus. Galbūt kitiems žmonėms palikti savo šalį, namus nėra sudėtinga, bet ne man. Kai kurie sugeba neprisirišti nei prie artimųjų, nei prie gyvenamos vietos, bet tai ne apie mane, juolab, kad gyvenau itin aktyvų gyvenimą Lietuvoje. O svajonės gyventi JAV niekad neturėjau. Viskas susiklostė natūraliai, o gal pats likimas taip mano gyvenimą suplanavo“, – šypsosi Neringa.
Atvykti pakvietė prodiuseriai
„Pats Los Andželas mano žemėlapyje atsirado tik todėl, kad jame verda galingiausia pasaulyje muzikos industrija. Šiame mieste turi gyventi, jeigu nori kažko siekti muzikos srityje. Kuomet prieš aštuonerius metus susipažinau su savo prodiuseriais ir įrašėme pirmąją dainą, pradėjau dažniau jame lankytis. Paskatinta jų pradėjau tvarkytis dainininkės darbo vizą, jog galėčiau laisvai keliauti, būti čia neribotą laiką ir oficialiai dirbti. Ją gauti užtruko beveik pusantrų metų. Viza mano rankose buvo 2020 metų sausį, pradėjau planuoti savo kelionę keliems mėnesiams. O tada pasaulį užklupo pandemija. Nusprendžiau karantiną praleisti Amerikoje. Nusipirkau bilietą į vieną pusę ir išskridau.
Taigi, mano gyvenimas čia prasidėjo pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis, nebuvo jokių garantijų, kad viskas bus gerai, nes tuo metu iš esmės visas pasaulis tiesiog sustojo.
Los Andžele pragyvenau pusantrų metų be galimybės grįžti į Europą. Atsiradus vakcinoms, gyvenimas tapo vis paprastesnis. Pirmoji mano kelionė buvo tų po pusantrų metų į tuo metu atsidariusią Meksiką, kur pagaliau galėjau susitikti su savo šeima, kurios labai pasiilgau. Praleidome ten dvi nepamirštamas savaites. Iš šiandien esu pasiilgusi Lietuvos, savo namų, tėvų. Kai grįžtu visuomet apima tas jausmas, lyg nebuvau net išvažiavusi, bet tikriausiai šį kartą sugrįžusi pajausiu jau kitaip, nes mano pačios namai jau nebe Lietuvoje“, – atvirai sako Neringa.
Gyvenimo pradžią Amerikoje lydėjo vienišumo ir nereikalingumo jausmas
„Pati pradžia tuo metu svetimame man mieste buvo tokia, kaip visos pradžios. Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei gyventi čia būčiau pradėjus anksčiau, o ne tuo metu, kai buvo pandemija ir nežinomybė dėl ateities.
Tikrai buvo dienų, kai savęs klausiau savęs, ar man to reikia, buvo dienų, kai norėjau viską mesti ir grįžti, bet esu gan tvirto charakterio, nesu ta, kuri lengvai pasiduoda. Be to, man nepatinka, kai nepasiekiu to, ko noriu. Planai gali keistis, bet žinojau, kad viskam reikia laiko.
Sunkumai pačioje pradžioje buvo tokie, kaip ir pas daugelį, kurie išvyksta: slėgė vienišumo jausmas, pasimatė kultūriniai skirtumai, jautiesi šiek tiek nepritapęs, visišku nieku ir niekam neįdomiu.
Lietuvoje gyvenau išties labai intensyvų gyvenimą: scenos, arenos, koncertai, renginiai. Buvo daug ne tik veiklos, bet ir dėmesio. Taip kad nebuvo taip jau lengva jaustis niekam nereikalingai. Kadangi buvo pandemija, negalėjau dainuoti, koncertuoti. Turėjau susikurti kažką naujo, kas neštų finansinę naudą, tad įkūriau du verslus.
Į klausimą, ar LA pasirodė toks kaip manė ar buvo kas nustebino, Neringa atsako, kad šis miestas yra be galo didelis, nuolat bekeičiantis, o tai kaip jautiesi jame, priklauso nuo to, kokie žmonės supa ir kokios aplink yra galimybės. Šurmuliuojančiame LA galima jaustis ir labai vienišu žmogumi, nes jis nėra, kaip pavyzdys, Niujorkas, kur lengva susipažinti, čia viskam reikia daugiau laiko, teisingų žmonių šalia, pažinčių, kad gyvenimas čia teiktų džiaugsmą,“ – patikina čia gyvenimą kurianti Neringa.
Buvo prodiuserių, kurie manė, jog apsuks man galvą
Neringa sako, kad Los Andžele jai neteko papulti į jokias šou verslo intrigas, nes čia vietos po saule užtenka visiems: „Nesu jautusi konkurencijos, priešingai, čia visi stengiasi dalintis savo kūryba, nes jėgų susijungimas kartais gali „pagimdyti“ ne vieną hitą. Bet yra tekę jausti, jog prodiuseriai, su kuriais netyčia teko susipažinti, stengėsi apsukti galvą, žadėdami naudingas pažintis. Bet niekada neteko papulti į jokią situaciją, nes tiems visiems pliurpalams buvau atspari, nes turiu patirties. Juk atvykau į LA jau žinodama, kad yra šou pasaulis ir kokios čia veikia taktikos. Manęs lengvai jau nebeįmanoma išdurti“.
Į klausimą, kiek šou verslas ten yra sąžiningas ir ar teko susidurti su kažkokiais nepriimtinais pačios vertybėms, moralei siūlymais, Neringa neabejoja, kad pramogų pasaulis yra sąžiningas tiek, kiek tu pats nori: „Visada bus pasiūlymų, visada bus pagundų. Ir nors puikiai žinau šou pasaulio gudrybes ir užkulisius, dar kai tik pradėjau savo muzikinę karjerą supratau, kad be talento ir finansų šansų iškilti pasaulinėje rinkoje nėra. Žinojau ir tai, kad neturint talento, kūrybinių gebėjimų, nepadės nei pažintys, nei amoralūs būdai pasiekti savo. Tiesiog per daug talentingų žmonių pasaulyje, o su šiandienine interneto galia, niekam nebereikia tų talentų ieškoti. Jie tiesiog pasiekiami ranka. Ar gavau nepadorių pasiūlymų? Gavau. Tiksliau būdavo bandymų juos duoti, bet vos man pradėjus kalbėti kaip ir labai tapdavo aišku, kad jokie panašūs pasiūlymai niekada nebūtų priimti“.
Pasikeitė ne tik gyvenimas, bet ir ji pati, po patirčių Amerikoje išgyventų bet kur
Paklausus, kiek realiai pasikeitė gyvenimas per tuos metus ir kiek pasikeitėte ji pati, kaip asmenybė, Neringa neslepia, kad viskas stipriai pasikeitė: „Visų pirma, tokių interviu mano kasdienybėje beveik neliko (šypsosi, aut. pastaba). Atsiskyriau nuo šou verslo, žiniasklaidos, pasinėriau į verslus – į įkurtą el. parduotuvę ns-shop.lt, aukščiausios klasės konsjeržo paslaugų įmonę. Gyvenu sau, dėl savęs, ne dėl akių. Gyvenu taip, kaip noriu, o ne pagal kažkieno sugalvotas taisykles. Gyvenu visiškai nestandartinį gyvenimą, neskubu tuoktis, gimdyti vaikų.
Čia užaugau kaip asmenybė – Amerika mane stipriai užgrūdino. Šiai dienai nebijočiau keisti šalies, gyvenamos vietos, kai anksčiau tai atrodė visiškai neįmanoma. Žinau, kad kur benukeliaučiau, man reikėtų vos keleto dienų susidraugauti su naujais žmonėmis ir savaitės išbrainstorminti naujas idėjas. Neprapulčiau niekur. Nors, aišku, kad nei vienas nenorime nemalonių force major situacijų savo gyvenimuose. Mano tikslas yra mėgautis gyvenimu, bet nepatirti papildomo streso. O šiandien labiau už viską vertinu privatumą. Supratau, kaip nuostabu gyventi sau be ištisų transliacijų apie asmeninį gyvenimą“.
Neturinti pavydo jausmo griežta realistė pati pirma atskuba į pagalbą
Paklausus, kaip save apibūdintų šiandien, sako, kad visų pirma ji neturi pavydo jausmo, kas leidžia gyventi laisvai, neįsitempus, nekonkuruojant, nesekant ir negyvent kitų gyvenimų.
„Visada visiems linkiu sėkmės draugams, artimiesiems, bičiuliams, bet kam kitam. Turiu empatijos, bet esu gan griežta. Tikriausiai tokia dėl to, kad buvau taip auklėta ir kartais būnu visai neempatiška, nes pačiai niekas nieko ant lėkštutės neatnešė. Esu realistė, kartais gana tiesmuka, bet tokia jau esu. Dažniausiai su žmonėmis elgiuosi taip pat, kaip kaip jie su manimi elgiasi. Galiu būti pati švelniausia ir mieliausia būtybė, bet turiu savo ribas ir stengiuosi, kad jų neperžengtų nei draugai, nei artimieji. Supratau, kad būtent ribos yra didžiausias iššūkis ir neteisingas jų nubrėžimas su žmonėmis mus gali paversti labai nelaimingais, viešais žmonėmis.
Bet užtat aš esu tas draugas, kuris prireikus pirmas atlėks, padės, padarys viską, ką gali. Turiu nuostabius draugus čia Los Andžele, kurie yra ne tik vietiniai, bet ir lietuviai, visus juos branginu. Lietuvoje ryšiai nutolę, nes atstumas vis tiek daro savo, bet žinau, jog bičiuliai laukia, kada grįšiu. Turiu daug pozityvo, norą padėti, patarti ir jei kažkam kažkas nesisekė visuomet ištiesiu pagalbos ranką. Bet ir pas mane buna visokių dienų, visokių situacijų. Visi mes žmonės“, – šypsena nuo veido šio pokalbio metu retai kada dingsta nuo Neringos veido.
Lietuviškas kuklumas Amerikoje nepasiteisina
Pokalbiui pasisukus apie tai, kad Amerikoje kuklumas nereikalingas, kad žmonės čia drąsiai kalba apie save, savo pasiekimus, ir kaip jai pačiai sekasi tame iš lietuvių pozicijos lyg pagyrų puode gyventi, Neringa atsako atvirai: „Pati niekada nebuvau labai kukli kaip ta tyli mergaitė po šluota, bet turėjau kompleksą būti savo vietoje ir niekada nemėgau girtis ir save aukštinti, kalbėti apie tai, kuo aš nusipelniusi. Man visada tai atrodė kaip puikybė.
Bet gyvendama čia supratau, kad tai visai ne puikybė ir pagyros. Be abejo, labai svarbu kaip tai pateiki. Amerikoje išmokau savo pasiekimus ir tai, kuo užsiimu, pateikti būtent kaip faktą be pasimėgavimo ar puikybės. Faktas tai, kad nuo aštuoniolikos metų buvau scenoje, esu tarptautinių konkursų laureatė, daug visur dalyvavusi.
Pastebiu, kad lietuviai turi kažkokį nenormalų supratimą, kad tai yra kažkokios pagyros. Tai nėra pagyros, šiandien apie žmogų gali pagooglinti ir viskas iškart aišku, kas jis per vienas. Vieni žmonės įvertinami versluose, organizacijose, valstybinėse institucijose, o aš tiesiog turėjau kitokį darbą – buvau scenoje. Norint sutikti tinkamus žmones konkrečiose industrijoje, mano atveju – muzikos, negali tylėti kaip žuvis ir tikėtis, kad visi apie tave žino ar patys tave susiras. Tai vieni tai vadina mokėjimu save parduoti, o aš tiesiog moku tinkamai prisistatyti“, – nusijuokia Neringa.
Neprilipusi tinginės etiketė, finansinė nepriklausomybė ir moterų stiprybė
Šiuo metu muzika Neringai liko kaip hobis. Kol kas ji neplanuoja nei naujų dainų, nei koncertų. Lietuvė save pristato labiau kaip verslininkę, turinio kūrėją Instagrame.
Į klausimą, ar visada buvo versli, ar gyvenimas išmokė suktis, lietuvė šypsosi, kad verslumas tikriausiai buvo užkoduotas jos DNR: „Mano tėvai – verslūs žmonės, šeimai priklauso „Carreblac“, tai yra prancūziškos tekstilės parduotuvės Lietuvoje ir Latvijoje. Nuo mažens tėvai savo pavyzdžiu rodė, kas yra pinigai, kaip jie uždirbami, kad svarbu dirbti, būti nepriklausomam finansiškai nuo kitų, turėti aiškius tikslus, išmokė taupyti, galvoti apie rytojų, netaškyti santaupų, kol nėra tvirto pagrindo po kojomis.
Turėdama tokį stiprų pagrindą visada ir buvau finansiškai nepriklausoma nei nuo tėvų, nei nuo savo partnerių. Visada dirbau ir uždirbau savo pinigus. Gebėjimas tai daryti, leisti sau viską, suteikia didžiulę laisvę ir tai yra nuostabus jausmas. O kartu tikriausiai ir svari priežastis, dėl ko šiandien tiek daug skyrybų. Moterys yra be galo stiprios – psichologiškai ir emociškai daug stipresnės už vyrus. Retas vyras gali būti geras tėvas, daug dirbti, tvarkyti namus, gaminti, iš esmės laikytis keturis namų kampus. Kiek tokių mes turime? Tikriausiai vienetai. O tokių moterų – dauguma.
Stiprus finansiškai partneris yra tik priedas ir galimybė kartais mažiau dirbti, bet darboholikėms tai negalioja (juokiasi, aut. pastaba). Aš pati nedirbti negalėčiau. Nebent dėl kažkokių priežasčių man reikėtų nedirbti. Bet mano darbo principas yra kitoks – neturiu darbo valandų. Šiandien didelius pinigus uždirba idėjos, o ne fizinis darbas. Laikai pasikeitė. Iš esmės esu tas žmogus, kuris turi nuolat save realizuoti net ne dėl finansinės naudos. Pandemijos pirmieji metai buvo puiki nedarbo treniruotė. Supratau, kad visiškai ne man yra namų šeimininkės vaidmuo. Kad kaip ne visoms reikia daryti verslą, taip ne visoms reikia būti namų šeimininkėmis. Kiekviena turime pasirinkti savo kelią, mano kelias šiandien – savęs realizacija darbe.
O kad ir kiek bandė man priklijuoti nedirbančios tinginės etiketę, niekada nedraskiau marškinių. Lai žmonės taip galvoja, jei jiems nuo to lengviau. Aš savo darbo valandas, pastangas pati puikiai sau įsivertinau ir kai ateina laikas už tai save, kaip priklauso, dar ir palepinu“.
Siekia somelje diplomo, myli meną, be sporto – nei dienos
Paklausus, kokie be muzikos dar pomėgiai supa Neringą, patikina, kad ją beveik kas dieną galime sutikti sporto salėje: „Didelė mano gyvenimo ir kasdienybės dalis yra sportas. Sportuoju per zoom su asmenine trenere Lietuvoje, taip pat mėgstu pilates treniruotes, žaidžiu lauko tenisą, golfą. Kiek pavyksta, pasimėgauju kitomis šakomis.
Labai mėgstu gaminti, paruošti skanią vakarienę namuose man vienas malonumas. Taip pat žiūrėti podcastus, skaityti įdomias knygas, lankytis naujose vietose. Stengiuosi vis labiau pažinti Ameriką, paragauti ar pamatyti kažką naujo, įgyti naujų patirčių. Štai pusantro mėnesio praleidau Niujorke, kur lankiausi meno galerijose, jose teko susipažinti su įdomiais menininkais, daug plačiau ir giliau sužinoti apie meną.
Dar vienas mano pomėgis yra degustuoti vynus. Kaip tik šį savaitgalį turėsiu pirmojo lygio somelje kursus ir tikiuosi per ateinančius metus įgyti išsilavinimą. Išlaikius egzaminus, galėsiu dirbti somelje. Turime savo draugų rate vyno kolekcionierių, bus smagu palaikyti dar įdomesnius pokalbius prie bendro stalo, parinkti atitinkamus vynus prie savo gaminamo maisto ar aplankyti naujus vynuogynus“.
Grožio kultas ir nežmoniškai pabrangęs pragyvenimas
„Los Andžele, kaip visada, vyrauja grožio kultas, o didelės krūtinės ir sėdmenys vis dar „ant bangos“, nors jau ir čia pastebiu merginų ir moterų, kurios vis labiau pradeda vertinti natūralesnį grožį. Vis gi, yra dvi radikalios stovyklos: arba nuolatinis gyvenimas po skalpeliu, arba gyvenimas visiškai organinėje, natūralioje dimensijoje. Vienas iš nerealių dalykų, gyvenant LA, yra tas, kad nesvarbu, kurioje barikadų pusėje būsi, visada surasi bendraminčių ir nebūsi vienas. Šiame mieste gali būti bet kuo ir turi visas galimybes atrasi save“, – įsitikinusi Neringa.
Į klausimą, ar tikrai taip šoktelėjo kainos Amerikoje, kaip kalbama, čia gyvenanti lietuvė patvirtina, kad tikrai taip: „Šiandien gyvenimas JAV yra tikrai brangus. Išaugo degalų kainos, maistas nežmoniškai pabrango. Infliacija ima aukštumas. Paslaugų sektoriuje taip pat kainos kyla, visur jaučiasi pakilimas. Kas krito pastaruoju metu, tai nekilnojamo turto (NT) kainos dėl didelių bankų palūkanų.
Paklausus, kam pačiai negaila pinigų ir kam neišlaidauja, Neringa sako, kad negaila prekėms, kurios turi vertę rinkoje, bet šiuo metu nėra tas laikas, kuomet norisi itin daug išlaidauti vien dėl bendros nuotaikos pasaulyje ir nežinomybės ateityje. Visi laukia JAV prezidento rinkimų, kurie nulems, kokie bus ateinantys ketveri metai – pilni karų kaip iki šiol, ar kažkas stipriai turės pasikeisti ir pakrypti į kitą pusę.
Lietuvės moterys save nuvertina, džiaugiasi gražiais santykiais su mylimuoju
Į klausimą, kurie vyrai geresni – lietuviai ar amerikiečiai, Neringa atsako, kad jai labai sunku vertinti, nes gal tiesiog nepavyko sutikti tinkamo partnerio savo gimtame krašte: „Pagal tai, kokia esu, kaip žiūriu į santykius, man visgi artimesnis pasaulietiško požiūrio vyras. Manau, kad lietuvės yra tiesiog per tobulos moterys ir mūsų vyrai yra išlepę, kurie nesupranta, kas yra nesusitvarkiusi moteris. Čia net turtuolės tiek visko sau nesidaro, kiek mūsų lietuvės. Tiesiog vertinimo skalė pas mus labai žema, gerokai per žema. Mano atveju, tikriausiai didesnės simpatijos keliautų užsieniečiams vyrams. Bet tikrai neabejoju, kad yra ir Lietuvoje puikių vyrų. Čia labiau apie tai, kaip žmonės vienas kitą suranda“.
Paklausus, kuo ją sužavėjo jos gyvenimo draugas ir kuo ji jį, Neringa juokiasi, kad tai buvo taip seniai, kad jau net ir pamiršo, bet esmė nepakito: „Nuo pažinties pradžios labai gerbiame vienas kitą, kas yra mūsų santykių pagrindas. Per tiek metų kartų ne tik būnant kartu, bet ir gyvenant, santykiai ir meilė keičiasi. Šiandien labiausiai vertinu tai, kad jis mane apskritai atlaiko (juokiasi, aut. pastaba). Bet nuo dienos, kai susitikome, mes į santykius ir į gyvenimą žiūrime panašiai. Manau, kad tai yra be galo svarbu. Po penkių pažinties minučių mes jautėmės taip, lyg pažinotume vienas kitą visa gyvenimą. Pas mus nėra pykčių, jog jis nori pagulėti ant sofos, ar aš negaliu eiti sportuoti, nes turiu su juo žiūrėti krepšinį. Mes leidžiame vienas kitam būti savimi.
Labai vertinu jo sugebėjimą man leisti veikti tai, ką noriu – išleisti mėnesiui į kitą miestą, gerbti mano sprendimus ir neknisti man dėl to proto. Mes viską galime daryti kartu. Žiūrėti „Seksą ir miestą“, valgant popkornus, keliauti, sportuoti, žaisti tą patį golfą ar tenisą. Galime daug kalbėtis ir, svarbiausia, galime tylėti, būdami kartu, kai to norisi ir nesijausti dėl to nepatogiai, blogai ar keistai. Mes tiesiog puikiai sutariame. Tikriausiai šioje vietoje reikėtų tris kartus nusispjauti (juokiasi, aut. pastaba).
Jis sako, kad aš jį sužavėjau savo švelnumu, moteriškumu, iškalba, talentais ir tai, kad mano išvaizda yra absoliučiai jo tipažas. Mane sužavėjo jo vyriškumas, protas ir tai, kad mano vyras yra be galo išvaizdus. Taip, kad mes tiesiog atitikome kaip tas kirvis kotą, o tokiu atveju kito kelio nebūna, tik būti kartu (juokiasi, aut. pastaba)“.
